Antibiotikai – daug ginčų keliantys pagalbininkai

1901-12-13 / Martin Jost

Kažin ar yra kita tokia medikamentų grupė, kuri šiuolaikinėje medicinoje būtų padariusi didesnę revoliuciją, negu antibiotikai. Betgi taip pat, kažin ar yra kita tokia medžiagų grupė, dėl kurios taip diskutuotų neprofesionalai. Diskusijos įgavo dar didesnį mastą kilus judėjimui „atgal į gamtą“. Kaip gydytojas, beveik kasdien susiduriantis su šia problema, norėčiau pabandyti dalykiškai išdėstyti savo nuomonę šiuo klausimu.

Antibiotikai – tai bent pavadinimas!
Man atrodo, kad problema prasideda jau nuo pavadinimo. Atradus medžiagas, kurios žudo bakterijas ir kitas mažas būtybes, jos buvo pavadintos „anti-biotikais“, nes jų veikimas buvo nukreiptas prieš tų ramybės drumstėjų gyvybę. Šiandienos požiūriu, kai reklama jau išmoko atsižvelgti ir į emocinius aspektus, priešdėlis „anti“, t.y. „prieš“ yra visai nevykęs. Antroji žodžio dalis, kilusi iš graikų kalbos žodžio „bios“, t.y. „gyvenimas“, irgi sukelia ne mažiau abejonių, nes gali susidaryti įspūdis, kad antibiotikai žudo ne vien tik ligų sukėlėjus, bet apskritai bet kokią gyvybę. Galbūt geriau būtų buvę pavadinti šią medžiagą „pro-biotiku“, nes tuomet šis pavadinimas reikštų, kad priemonė yra naudojama siekiant užtikrinti paciento gyvybę (išgyvenimą). Tokie kalbiniai svarstymai gal ir skamba sumaniai, tačiau pridėję ranką prie širdies prisipažinkite, ar pasirinktumėte savo banku „Infliacijos banką“ arba ar paliktumėte savo automobilį remontuoti „Galinčiame sugriūti garaže“?
Greta šios kalbinės psichologinės problematikos, žinoma, egzistuoja ir kiti aspektai susiję su antibiotikais, kuriuos reikia apsvarstyti. Tačiau pradžioje apžvelkime antibiotikų atradimo ir tobulinimo eigą.

Penicilino atradimas
Kaip ir daugelis technikos ar medicinos atradimų, taip ir antibiotikų atradimas buvo grynas atsitiktinumas. 1928 metais Alexandras Flemingas, Petrio lėkštelėse augindamas bakterijas, pastebėjo, kad vienoje lėkštelėje atsirado užteršimas, t.y. maža apvali pelėjūno (Penicillium) genties pelėsinių grybelių kolonija. Tai nebuvo kažkoks ypatingas įvykis. Tokio tipo mažų užteršimų niekuomet nepavykdavo išvengti ir užtekdavo vienintelės grybelių sporos, kad idealiose inkubacinėse sąlygose per keletą valandų ar dienų susidarytų maža plaukuota kolonija. Šeimininkės, kurios pačios verda uogienes namuose, be abejonės, yra mačiusios stiklainiuose tokių grybelių kolonijas.
Kaip jau buvo anksčiau minėta, tokia nedidelė grybelių kolonija pono Flemingo lėkštelėje buvo įprastas kasdienis dalykas. Tačiau kėlė nuostabą tai, kas krito į akis ir Flemingui, kad keleto milimetrų atstumu apie šią grybelių koloniją nebuvo bakterijų, kurios šiaip jau tarsi žalia veja padengdavo visą lėkštelės paviršių. Situacija, rodos, buvo paprasta, bet ją reikėjo genialiai interpretuoti, kad būtų atrasti antibiotikai. Remdamasis savo stebėjimais Flemingas padarė išvadą, kad ši grybelių kolonija tikriausiai išskiria į aplinką tokią medžiagą, kuri yra labai kenksminga bakterijoms, nes trukdo joms tokioje palankioje aplinkoje augti. Taip buvo atrastas pirmasis antibiotikas. Pelėjūno grybelio garbei jis buvo pavadintas penicilinu.
Ši pirminė medžiaga iš principo yra naudojama ligi šiol. Žinoma, buvo atlikta keletas pakeitimų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad tablečių pavidalo penicilinas patekęs į organizmą beveik visiškai suyra dėl skrandžio išskiriamų rūgščių. Dėl to savo pirmine forma jį buvo galima naudoti tik injekcijoms arba infuzijoms. Truputį pakeitus penicilino molekulinę struktūrą, buvo žengtas pirmas žingsnis, apsaugant jį nuo rūgšties poveikio. Šis pakeitimas įgalino vartoti penicilino tabletes. Ir šiandien medikamentų rinkoje randame vadinamąjį „peniciliną V“, jis skiriamas pacientams, sergantiems skarlatina ar kitomis, su angina susijusiomis ligomis. Penicilino privalumas yra tas, kad jis tik labai retais atvejais sukelia alergiją, yra praktiškai nenuodingas, ir paciento organizmas jį labai gerai toleruoja.
Chemikai žengė ir antrą žingsnį, dar truputį pakeisdami peniciliną. Paaiškėjo, kad daugelis bakterijų genčių sugeba sudaryti fermentą penicilinazę, suardantį penicilino molekules. Atlikus papildomus penicilino molekulės struktūros pakeitimus buvo pasiektas sąlyginai geras penicilino atsparumas penicilinazei. Tokie penicilinai, kurie yra gaunami iš pirminių natūralių produktų, o po to patobulinami, yra vadinami pusiau sintetiniais penicilinais. Be to, žymiai išsiplėtė jų poveikio spektras, apimantis vis daugiau bakterijų rūšių. Šiandien penicilinas dažnai yra gaunamas genotechnologiniu būdu, t.y. mažoms būtybėms (bakterijoms arba mielių grybams) įsodinama atitinkama paveldima informacija ir specialiose mitybinėse terpėse antibiotikai auginami dideliais kiekiais.

Natūraliu ar cheminiu būdu?
Atradus peniciliną galėjome stebėtis, kad pats pirmasis antibiotikas yra iš esmės natūralus produktas. Kaip ir gydomosios žolelės, arbatos ar kiti augaliniai ekstraktai, jis yra kilęs iš gamtos. Tačiau norint jį dar labiau pagerinti, išimties tvarka buvo pasinaudota chemikalais. Juk mūsų, žmonių, uždavinys – tyrinėti gamtą, gauti iš jos gydomąsias medžiagas ir atsakingai jas panaudoti. Turbūt niekas neims prieštarauti, jeigu pavieniai natūralūs produktai bus kokybiškai gerinami įsikišant žmogui, kaip jau buvo aprašyta penicilino atveju.

Ar kiti antibiotikai irgi gamtinės kilmės?
Kaip jau buvo minėta, pirminis penicilinas susidarė gamtoje. Po kurio laiko buvo atrastos kitos medžiagos, kurias gydytojai ėmė naudoti nepakeista arba nežymiai pakeista forma. Prie tokių medžiagų visų pirma priskirtinas streptomicinas, kuris šiandien yra tarsi rezervinis antibiotikas, anksčiau vaidinęs ypač svarbų vaidmenį gydant tuberkuliozę. Tačiau reikia pastebėti, kad didelės streptomicino dozės labai kenkia vidinės ausies funkcijoms. Būtina paminėti įdomų aspektą, kad „natūralus produktas“ gali būti labai žalingas. Kartais tenka stebėtis, jog yra žmonių, manančių, kad viskas, kas yra gamtinės kilmės, nekritikuotina ir turi būti priimama su didžiausiu džiaugsmu. Tačiau pažvelkime tiesai į akis – kaip tik iš gamtos yra kilę stipriausi nuodai.
Na, bet streptomicinas nėra vienintelis antibiotikas, gaminamas iš aktinomicetų, streptomyces griseus. Ši grybelių gentis yra labai produktyvi. Greta streptomicino yra ir neomicinas, grynai vietiniai veikiantis antibiotikas, kanamicinas, gentamicinas, oleandomicinas ir spiromicinas. Tačiau svarbiausias iš aktinomicetų gaunamų antibiotikų atstovas yra eritromicinas, gaminamas iš streptomyces erythreus grybelio. Šis antibiotikas veikia ne tik bakterijas, bet panaikina ir visokius bakterinio pobūdžio sukėlėjus, randamus ypač dažnai plaučių uždegimo metu. Eritromicino grupės antibiotikai yra alternatyva tuo atveju, jeigu pasireiškia alergija penicilinui. Nežiūrint į galimus skrandžio – žarnyno negalavimus – viduriavimą arba vėmimą, – eritromicinas yra pakeliamas labai gerai.

Cheminiu būdu pagaminti vaistai
Greta anksčiau minėtų natūralių antibiotikų egzistuoja nemažai grynai sintetinių, kurie anksčiau buvo vadinami cheminiais vaistais. Bėgant laikui, šios sąvokos pasimiršo ir dabar jie taip pat vadinami antibiotikais. Klasikinis cheminis vaistas yra sulfanilamidų grupės preparatai, kurių gamyba buvo labai pigi, tačiau šiandien jų populiarumas sumažėjęs. Šitos medžiagos labai dažnai sukeldavo odos alerginius susirgimus. Sulfanilamidai šiandien yra visiškai išstumti iš rinkos, bet išimtį sudaro baktrimas ir jam giminingi preparatai, susidedantys iš sulfanilamido ir dar kokios nors medžiagos mišinio.
Toks pat likimas ištiko ir chloramfenikolį, labai plataus veikimo spektro sintetinį antibiotiką. Be to, jo didžiausias pranašumas buvo jo pigumas. Vartojamas santykiu 1:100000 jis galėjo sukelti mirtiną mažakraujystę, todėl vakaruose jo buvo atsisakyta ir vartojama tik besivystančiose šalyse. Būtina akcentuoti dar ir tai, kad mūsų poelgio irgi nepavadinsi labai protingu, jeigu visus medikamentus, sukeldavusius sunkesnius pašalinius poveikius arba net mirtį, galėjome paprasčiausiai išbraukti iš sąrašo. Šis faktas verčia mus kiekvienu atveju apsvarstyti visus argumentus už ir prieš.

Kokie antibiotikų pranašumai?
Nėra jokios abejonės, kad antibiotikų panaudojimas medicinoje iš esmės sukėlė didžiulę revoliuciją, šiandien sėkmingai galime nugalėti infekcines ligas, kurių gydymas dar prieš keletą metų buvo neįmanomas. Šis pasiekimas, viena vertus, yra susijęs su pačios ligos įveikimu, o kita vertus – su komplikacinėmis ligomis. Žinome, kad praėjus 2–3 savaitėms po anginos, imunologinės reakcijos pagrindu, streptokokai gali sukelti vėlesnes ligas, tokias kaip širdies vožtuvų, sąnarių ar inkstų uždegimai. Šios komplikacijos paskutiniu metu pasitaiko vis rečiau, ir mums lieka neaišku, ar jos atsiranda dėl antibiotikų vartojimo, ar nepriklausomai nuo jų.
Kitas aktualus dalykas norint išvengti pasekminių ligų, susijęs su Laimo ligos, kitaip dar vadinamos borelioze, gydymu. Tai bakterinės kilmės liga, platinama erkių. Pati liga buvo išaiškinta tik prieš keletą metų, bet atrodo, kad susirgimų ja daugėja. Iš pradžių įkandimo vietoje atsiranda raudonos dėmelės, o po keleto metų gali prasidėti sąnarių ar nervų uždegimai, kurių gydymas yra labai sunkus. Jei liga dar nėra įsisenėjusi, tai tinkamas gydymas antibiotikais praktiškai visuomet padeda ją įveikti.

Ar žalingi antibiotikai?
Kai kalbama apie antibiotikų žalą, tai visų pirma galvojama apie jų sukeliamą pašalinį poveikį. Jis priklauso nuo vartojamo preparato rūšies ir yra nevienodas. Nors daugelis pašalinių poveikių gali būti pacientui labai nemalonūs, tačiau medicininiu požiūriu jie yra žmogui visai nepavojingi. Tačiau reikia nepamiršti, kad antibiotikas žudo ne pasirinktinai tik ligos sukėlėjus, bet ir visus mikroorganizmus, kurie yra jam jautrūs. Todėl kiekvieną kartą kartu su ligą sukeliančiomis bakterijomis yra pasmerkta daugybė nekenksmingų mikrobų. Beveik visi jie yra žarnyne, todėl viduriavimas – vienas iš labiausiai paplitusių pašalinių poveikių.
Kiti pašaliniai veiksniai, kaip pavyzdžiui, vidinės ausies ar kraujo gamybos pažeidimai, gali būti labai komplikuoti, o pavieniais atvejais tapti net mirties priežastimi. Tačiau nepageidautinas reakcijas sukelia ir veiksmingi vaistai. Jos kyla pavartojus ne vien antibiotikus, bet ir daugelį kitų medžiagų.
Žinoma, reikėtų paminėti išlaidas, susidarančias gydant antibiotikais. Skaičiuojant apskritai, ambulatoriškai gydomiems ligoniams skiriamų antibiotikų kiekis įprastoms ligoms gydyti per savaitę kainuoja apie 70 litų vienam pacientui. Žmogaus gydymas didelėmis antiobiotikų dozėmis intraveniniu būdu ligoninėje kainuoja 100 Lt dienai. Tačiau gydant tik nedaugelį pacientų, susidaro didesnės išlaidos.
Jeigu įdėmiai įsiklausysime į paciento žodžius, o tai turėtų daryti kiekvienas gydytojas, tai iš pasakojimų susidarysime įspūdį, kaip dažnai jis baiminasi, kad antibiotikai padarysią jo organizmui nemažą žalą, paveikdami imuninę sistemą, tuomet organizmas nebegalėsiąs kovoti su liga ir užsigrūdinti. Šis nuogąstavimas yra suprantamas, tačiau jį reikia kaip galima labiau susilpninti.
Žinome, kad nemažai pacientų yra su pažeista imunosistema. Tokių ligonių išgydyti vien antibiotikais negalima. Kovoje su bakterijomis vaistai gali žengti tik pirmąjį žingsnį, bet toliau kovoti su liga ir ją įveikti turi pats žmogaus organizmas. Būtų galima argumentuoti, kad skubotas antibiotikų panaudojimas gydant ligą imuninei sistemai palieka mažiau laiko kovoti su naujuoju interventu. Nors šitoks teiginys atrodo ir logiškas, tačiau kiek man yra žinoma, jis niekada nebuvo pagrįstas tyrimais. Šį argumentą galima būtų apversti aukštyn kojomis tokiu samprotavimu: antibiotikais suardžius bakterijas, susidarančios liekanos ima stimuliuoti imuninę apsauginę reakciją stipriau nei tai gali daryti sveikos bakterijos. Šitoks poveikio efektas yra taip pat grynai hipotetinis ir neturi mokslinio pagrindimo.
Reikia pridurti, kad skirtingai negu virusai, bakterijos tik sumažina imunitetą arba jis iš viso nepasireiškia. Nežiūrint į tai, kad tymais sergama tik vieną kartą gyvenime, tomis pačiomis salmonelių genties bakterijomis (viduriavimo sukėlėju) galima užsikrėsti keletą kartų. Imunitetas dažnai yra sumažėjęs nepriklausomai nuo to, ar antibiotikai buvo vartojami, ar nebuvo.

Kaip veikia antibiotikai?
Iš principo antibiotikai turi veikti ten, kur daugialąstis organizmas aiškiai skiriasi nuo vienaląsčio arba bakterijų. Tik taip yra įmanoma sunaikinti bakterijas nepadarant žalos žmogui. Čia galimi keli poveikio būdai. Penicilinas, pavyzdžiui, trukdo atstatyti vadinamųjų gramteigiamų bakterijų ląstelės sienelę (tai bakterijos, kurios jų nustatymo metu apdorojamos Gramo dažais, nusidažo mėlynai). Veikiant penicilinui, ląstelės sienelė tampa pralaidi, bakterijos išbrinksta ir sprogsta. Kadangi tokias sienelių sudedamąsias dalis praktiškai turi tik bakterijos, tai pasirodo, kad apskritai žmogaus organizmui penicilinas yra nežalingas. Kiti antibiotikai paveikia bakterijų medžiagų apykaitą ten, kur jie aiškiai skiriasi nuo žmogaus medžiagų apykaitos. Taip veikia, pavyzdžiui, sulfanilamidai ir tetraciklino preparatai.

O kaip gi su rezistencija?
Pažodžiui išvertus žodį „rezistencija“ reiškia „atsparumas“. Kalbant apie antibiotikus, rezistencija yra laikomas mikrobo sugebėjimas išvengti antibiotikų poveikio. Jei kovoti su infekcija yra naudojamas antibiotikas, kuriam bakterijos yra atsparios, tai mūsų pastangos bus bergždžios. Norint šito išvengti, gydant ir stacionariniu ir ambulatoriniu būdu, atliekami pakartotiniai rezistencijos tyrimai, kurių metu išauginami sukėlėjai ir tiriamas antibiotikų poveikis jiems. Mikrobai veisiami ant agaro (vert. past.: iš rytų Indijos vandenyno dumblių gauta gleivinga medžiaga, vartojama mikrobų mitybinėms terpėms konservuoti) plokštelių, paskirstant ant jų mažus gabalėlius antibiotikais impregnuoto popieriaus. Patirtis liudija, kad nuo šių popierėlių antibiotikai patenka į aplinką ir išplinta joje maždaug 1 cm spinduliu. Jeigu mikrobai yra šiems antibiotikams atsparūs, tai jie netrukdomi dauginasi, išeidami už „stabdymo zonos“ ribų. Bet jeigu jie pasirodo esą jautrūs antibiotikui, tada aplenkia šią „zoną“. Tokiu būdu laborantė gali lengvai nustatyti, kokius antibiotikus reikia vartoti atitinkamoje situacijoje.
Iš esmės yra galimi skirtingi rezistencijos mechanizmai. Bakterijos gali pagaminti tokias medžiagas, kurios sunaikina antibiotikus arba sustabdo jų veikimą. Egzistuoja ir toks rezistentas, kuris kliudo transportuoti antibiotikus į bakterijos ląstelę. Dalis rezistentų paaiškinama spontaniška mutacija, kai dėl atsitiktinio paveldimųjų savybių pakitimo, vieni mikrobai tampa atsparūs, o kiti ne. Kiti rezistencijos tipai gali būti paveldimi bakterijoms toliau dauginantis.Taip rezistencija, kuri buvo būdinga tik vienam bakterijų tipui, gali keliauti toliau ir išplisti bei persimesti į kitus tipus. Visiškai tikėtina tokia prielaida, kad kasdieniškas, nesudėtingas gydymas antibiotikais lemia rezistenciją, kuri gydymo metu dar nepasireiškia. Jeigu pacientas po mėnesio ar dviejų dėl pavojingos infekcijos yra vėl hospitalizuojamas, tai visai galima tikėtis, kad šįkart, įtakojama ankstesnio gydymo, rezistencija pasireikš.
Iki šiol antibiotikų ir bakterijų rezistencijos kovoje dažniausiai laimėdavo žmogus. Tačiau labai tikėtina, kad viskas gali pasikeisti. Iš naujausių pranešimų žinome, kad ypač genotechnologiškai pagamintuose antibiotikuose, nežiūrint skrupulingo jų valymo, vis dar yra randama paveldimųjų savybių pėdsakų tų mikrobų, iš kurių jie buvo pagaminti. Dėl to gali būti, kad šis kelias leidžia paveldimąją informaciją rezistencijai perduoti jau kartu su antibiotiku. Šiuo metu šis teiginys dar nėra galutinai pagrįstas, tačiau nekyla jokių abejonių, kad į rezistencijos problemą reikia atkreipti ypatingą dėmesį.
Dabar antibiotikų dangų grasina užtemdyti keli tamsūs debesys. Iš vienos pusės – tai egzistuojantys šunvočių sukėlėjai (Staphylococcus aureus – auksinis stafilokokas), kurie jautriai reaguoja tik į vieną vienintelį antibiotiką. Panaši situacija yra ir su kitais mikrobais. Kokia alternatyva? Jeigu vieną dieną iš tiesų prasidės rezistencijos, kurių nebebus galima apeiti, tai būsime priversti vėl kaip ir ankstesniais laikais griežtai izoliuoti tam tikras pacientų grupes. Dar kitas galimybes mums suteikia apsauginiai skiepai. Kaip jau buvo minėta, pasiekimai bakteriologijos srityje yra labai kuklūs, tačiau pavieniais atvejais jie atrodo visai geri. Pavyzdžiui, įvedus hemofilo (haemophilus) skiepus smarkiai sumažėjo tokių vaikų ligų, kaip smegenų dangalų uždegimas. Tačiau tokios sėkmės, žinoma, nesitikima, kovojant su kitais mikrobais.

Kokias išvadas galima padaryti praktikai?
Šalutinių veiksnių potencialas ir rezistencijos susidarymo pavojus sąlygojo keleto gydymo principų, į kuriuos turi atkreipti dėmesį gydantis gydytojas, atsiradimą. Ypač svarbu, kad medikamento dozės būtų pakankamai didelės ir gydoma užtektinai ilgai. Gydymo trukmė priklauso nuo to audinio, kuris yra užkrėstas, nuo mikrobo ir, be to, nuo patyrimo duomenų. Gydymo antibiotikais trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 5 dienos, išskyrus moterų šlapimo takų infekcijas, kurios sėkmingai gydomos vienkartine didele antibiotikų doze. Jeigu šių taisyklių nesilaikoma, tai skatinamas rezistencijos atsiradimas. Kaip rodo praktinė patirtis, šių taisyklių visiškai nesilaiko savigydymu užsiimantys žmonės. Kas kartą vis susiduriama su pacientais, kurie saugo antibiotikų likučius. Pasireiškus simptomams, kurie jiems atrodo panašūs į buvusios ligos, jie imasi tablečių, geria jas nereguliariai ir vėl meta į šalį, kai tik jiems nors truputį pagerėja.

Gydymas antibiotikais – per daug ar per mažai?
Nuolat mes, gydytojai, girdime pacientų priekaištus esą skiriame per daug antibiotikų. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kas sukelia būtinybę gydyti antibiotikais. Yra tokių situacijų, kuriose gydymas antibiotikais yra būtinas. Tai gyvybei pavojingos infekcijos, tokios, kaip kraujo užkrėtimas, sunkūs plaučių uždegimai, minkštųjų organų ar kaulų uždegimai. Skubų gydymą antibiotikais reikia pradėti ir norint išvengti komplikacijų, pavyzdžiui, streptokokų sukeltos anginos bei Laimo ligos atvejais.
Tačiau reikia pripažinti, kad palyginti dažnai gydymas antibiotikais yra tik požiūrio klausimas. Daugelis odos pūlinių, šlapimo pūslės infekcijų arba bronchitų pagyja savaime, nors galbūt turėta ir didesnių nusiskundimų ir būta ilgesnės ligos trukmės. Paprastai gydymas be antibiotikų nėra pigesnis. Jeigu bandoma apsieiti be antibiotikų, tai siekiant išvengti didesnių komplikacijų būtina reguliariai kontroliuoti ligos eigą.
Kaip aš jau užsiminiau, neretai antibiotikų skyrimas priklauso nuo gydytojo požiūrio. Geras gydytojas turėtų pasitarti su gydomu ligoniu. Kodėl gi man nepasidalinus sprendimo teise su pacientu? Kodėl jis negali padėti man nuspręsti? Renkantis šį kelią, galima labai greitai išsiaiškinti, ar pacientas priklauso „sveikuoliams“ ir nori kaip nors apsieiti be chemijos, ar verslo žmonių klanui, norinčiam trūks plyš laikytis numatytų terminų. Kaip tik šis paskutinysis aspektas, man atrodo, yra labai svarbus. Kaip dažnai girdžiu maždaug tokio pobūdžio reikalavimus: „Iki šios datos aš turiu būti vėl sveikas ir žvalus, po trijų dienų manęs laukia didelė šeimyninė šventė, aš būtinai turiu dalyvauti artimiausioje konferencijoje ir t.t.“ Asmeninė patirtis leido pastebėti įdomų dalyką, jog pacientas, trokštantis greit pasveikti, visada renkasi antibiotikus. Galbūt daugelį skaitytojų tai nustebins.

Apibendrinkime:
Nėra jokios abejonės, kad antibiotikai revoliucijonavo gydymą. Ypač tai pasakytina apie bakterinius susirgimus, kurie nuo to laiko Vakarų pasauliui nebekelia jokio siaubo. Jau atpratome, kad pacientai mirtų nuo bakterinių infekcijų. Daugelis antibiotikų turi tikrai mažus šalutinius poveikius ir yra labai gerai organizmo toleruojami. Be to, visada išlieka galimybė sumažinti šalutinius poveikius, kurie pavieniais atvejais gali būti rimti. Todėl gydymo antibiotikais niekuomet negalima sumenkinti. Be to, dar egzistuoja ir rezistencijos pavojus, kuris fatališkai pasireiškia esant labai sunkioms, gresiančioms gyvybei infekcijoms. Nuogąstavimai, kad antibiotikai „silpnina“ organizmą ir mažina imunitetą, gali būti pagrindžiami tik labai sunkiai. Aišku yra tik viena – antibiotikai negali nugalėti infekcijos. Tam reikia pasitelkti nemaža organizmo priemonių (baltieji kraujo kūneliai, antikūniai ir t.t.). Todėl sėkmingas gydymas antibiotikais yra tik pagalba savipagalbai. Kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais taip ir šiuo mums nepasiseks, jeigu nesilaikysime tam tikrų normų. Tiek per didelį, besaikį antibiotikų vartojimą, tiek ir visišką jų atsisakymą laikau neatsakingu.
Pagrindinis gydytojo uždavinys yra kuo geriau atskirti virusines ir bakterines infekcijas, nes pirmosios neturi nieko bendra su antibiotikais. Be to, jis turi gerai žinoti visą dažniausiai pasitaikančių ligų sukėlėjų spektrą bei antibiotikų veikimo sferas, kad pirmąją priemonę panaudojęs galėtų pasiekti tikslą. Taip jis sutaupys pinigų, išvengs šalutinio poveikio ir sumažins rezistencijos susidarymo pavojų. Jeigu egzistuoja sakinys, kuris protingai apibrėžia gydymą antibiotikais, tai šis sakinys skambėtų taip: „Kiek įmanoma rečiau, ir tiek laiko bei tokiomis dozėmis, kaip yra būtina.“

Dr. Martin Jost, gydytojas
www.prizme.lt

Vertė Aurelija Rugaitienė

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found