Kiekvienas esame unikalus ir bent kiek nenormalus

1901-12-13 / Robertas Petronis
Ar egzistuoja „normalaus žmogaus“ idealas, į kurį turėtume visi lygiuotis? Ar problemos, kaltės jausmas, stiprios emocijos yra „nenormalūs“, „nesveiki“ dalykai, kuriuos paprasčiausiai galima palikti psichoterapeuto kabinete ar ištirpdyti vaistais? Ar iš tiesų psichoterapiją galima vadinti „normalumo industrija“ – esą pas specialistą ateina nenormalus žmogus ir jis „sutvarkomas“? Šiuos klausimus uždavėme psichoterapeutui Robertui Petroniui, egzistencinės terapijos atstovui Lietuvoje. 

Nėra nė vieno žmogaus, kuris gyvenime nebūtų susidūręs su išbandymais, problemomis. Tačiau labai norisi gyventi lengvai, be rūpesčių, norisi turėti galimybę, kai susikaupia bėdų, paprasčiausiai nueiti pas kokį specialistą ir jų atsikratyti. Pasakyti: „gydytojau, padėkite, man sunku, ir tai nenormalu, padarykite mane normalų ir stiprų...“

Psichoterapijos praktiką analizuojančioje literatūroje galima rasti pastabų, jog specialistai patys sugalvoja ligas ir po to patys jas gydo. Tai, kas vienoje kultūroje ar vienu laikotarpiu laikoma norma, kitur gali būti traktuojama kaip liga.

Klausimas, kada reikalinga specialisto pagalba, nėra toks paprastas. Kai manęs to klausia klientai, aš paprastai sakau taip: jeigu jaučiate, kad gyvenimas, jausena kelia jums nepatogumų, tačiau nesuprantate dėl ko, tuomet reikalingas specialistas, kuris padėtų suvokti, kodėl blogai jaučiatės. Taip pat ir tada, kai jaučiate diskomfortą, psichologinę įtampą, jaučiatės blogai, suprantate dėl ko, bet nesusigaudote, ką daryti. Tačiau jeigu jaučiatės blogai, suprantate dėl ko ir žinote, ką daryti, bet nedarote – tada pas psichologą eiti neverta. Tada reikia paprasčiausiai daryti.

Galima sakyti, jog egzistuoja tam tikra klientų grupė, kurie mėgsta save analizuoti, aiškintis, bet nieko nekeisti. Tai yra savitikslis, „savęs pažinimo“ užsiėmimas. Aš asmeniškai laikausi tokio požiūrio, kad pas mane, kaip pas psichologą-psichoterapeutą turi atvesti negalė – žmogui turi kažką skaudėti.

Kas yra „normalu“, o kas „nenormalu“? Atsakysiu šiek tiek paradoksaliai. Mes visi esame „nenormalūs“. Tiek fiziškai, tiek psichiškai. Kiekvienas esame unikalus ir, jei sakysime, kad egzistuoja tam tikras „normalaus“ žmogaus idealas, tai kiekvienas atrasime įvairiausių nukrypimų nuo jo. Šie nukrypimai yra visų mūsų savasties dalis

Į psichoterapeutą kreipiasi žmonės, kurie nori atsikratyti juos varginančių dalykų. Tačiau neskubėkime vertinti. Kentėjimas pats savaime nėra kokia nors patologija, bet neišvengiama gyvenimo dalis. Natūralu, kad siekiame kančią sumažinti ar net jos išvengti, tačiau turime suprasti, kad tai – vienas iš mūsų gyvenimo variklių. Tikslas gyvenime mus traukia į priekį, o kančia – stumia iš nugaros.

Psichoterapeutas tikrai meluotų, jei žadėtų, jog gali padėti pacientui gyventi be menkiausios kančios. Praeina vieni kentėjimai, tenka įveikti naujus. Gyvenime nuolat tenka spręsti problemas, susidurti su sudėtingais iššūkiais, išgyventi netektis. Pagalbos iš šalies prireikia, kai mus pradeda kankinti kažkas nuolatinio, kai atsiduriame savotiškame ydingame rate, kai „užsikabiname“ už tam tikros problemos. Ji vargina, bet mes nieko negalime padaryti, kad išspręstume problemą ar susitaikytume su ja. Tokiu atveju reikalinga profesionali pagalba iš šalies.

Suprantu, kad psichoterapeutai vengia „nenormalumo“ sąvokos. Tačiau juk kalbama apie realistiškas baimes ir nerealistiškas, apie normalų nerimą ir liguistą nerimą. Pavyzdžiui, jei žmogus paniškai bijo eiti per tiltą arba bijo vorų, tai juk nėra „normalu“. Tarkim, vien jau dėl to, kad ta baimė, regis, neturi jokio realaus pagrindo.

Siūlau pažvelgti plačiau. Jei žiūrime ne tik į vorą ir mano baimę šią akimirką, bet aprėpiame platesnį kontekstą,  gali būti, kad pamatysime, jog mano reakcija visai „normali“. Galbūt kažkada, pamatęs vorą, sureagavau „nenormaliai“, t. y. neišreiškiau baimės, užspaudžiau ją savyje. Ši baimė pradėjo kauptis, ir dabartinė reakcija yra to padarinys. Tarkim, mane darbe suerzino viršininkas ar koks nemalonus elektroninis laiškas. Kadangi darbovietėje atmosfera formali, aš nutylėjau, neleidau sau reikšti emocijų ir visą krūvį išsinešiau į namus, į saugesnę aplinką. Tikėtina, kad namuose menkiausia smulkmena sukėlė audringą reakciją, kuri gali atrodyti  pernelyg stipri. Tačiau, jei žvelgsime į ją platesniame kontekste, pamatysime, kad tokia reakcija gali būti paaiškinama ankstesniais įvykiais. Psichoterapijos metu labai svarbu atskleisti, išryškinti mūsų elgesio aplinkybes, reakcijų grandinę. Nesakau, kad pakanka paprasčiausiai atrasti tam tikros reakcijos priežastį, bet tikrai svarbu suvokti ir įsisąmoninti tuos veiksnius, kurie turi įtakos mūsų sprendimams, jausmams.

Kodėl vengtinas vertinimas per „normalumo ir nenormalumo“ prizmę? Jei pasakau sau, kad reaguoju į kažką nenormaliai, pavyzdžiui, per stipriai ir galbūt esu nenormalus, dažniausiai įsitempiu, bandau „suimti save į rankas“, labiau kontroliuoti. Tai paprastai sukelia priešingų padarinių, nei tikėjausi. Emociniai „sprogimai“ tampa gal ir retesni, tačiau stipresni. Taigi, darau išvadą, jog vis sunkiau save suvaldau. Kad būtų lengviau save kontroliuoti, pradedu vartoti vaistus. Galų gale įsigyvenu į ligą, įsišakniju joje. Taigi, savęs įvardijimas kaip „nenormalaus“ gali ne tik nepadėti, bet ir gerokai pakenkti.

Pateikiau patį elementariausią pavyzdį. Kartais ta reakcijų grandinė būna kur kas painesnė, susidaro daugybė atšakų, apipintų įvairiomis  baimėmis, įsivaizdavimais. Gydydami bandome visa tai atskleisti, iškelti į paviršių.

Noriu pabrėžti, kad tikrai nemanau, jog egzistuoja  vienintelis „normalios“ reakcijos į aplinką modelis. Jei pradėtume visi vienodai reaguoti į viską, tai nebūtų nei gerai, nei „normalu“.

Kiek suprantu, galima teigti, kad psichoterapeutas yra ne tiek vedlys, kuris žino teisingą kelią, bet palydovas, kuris stiprina kelionėje?

Taip. Psichoterapeutas turi padėti žmogui susivokti, realistiškiau priimti dabartinę situaciją. Ką su tuo suvokimu paskui žmogus darys, jau kitas klausimas. Tai jau paties apsisprendimas. Tikrai nemanau, kad psichoterapeutas gali imtis atsakomybės nurodyti, kas teisinga, o kas – ne, kaip derėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Padėti pažvelgti į situaciją, į save įvairiais aspektais, atsikratyti varžančių stereotipų, klaidinančių iliuzijų – tai psichoterapijos funkcija. Tačiau psichoterapeutas tikrai neturėtų atlikti „guru“ vaidmens.

Atėjusio pagalbos žmogaus problema paprastai ta, jog jis susitelkęs ties viena ar keliomis galimybėmis ir nesugeba atrasti kitų. Susitelkęs ties viena ar kita detale, jis nebesugeba matyti visumos.

Bet kaip įmanoma atsispirti pagundai modeliuoti normalumą? Pavyzdžiui, situacija, kai ateina žmogus ir sako, kad jaučia kaltę, nes yra neištikimas savo sutuoktiniui. Tada psichoterapeutas padeda jam tą kaltę suvokti, o pacientas grįžęs sako, jog „ačiū jums, kaltės nebejaučiu, bet savo sutuoktiniui ir toliau esu neištikimas“. Kaip šitoj vietoje nepasakyti, jog vis dėlto nėra normalu tokiomis aplinkybėmis kaltės nejausti? Kaip reaguoti, kai grįžtama į tokią situaciją, kuri yra ligota?

Pateiktame pavyzdyje susipina du lygmenys -- emocinis, susijęs su jausmais, ir moralinis – susijęs su vertybėmis. Ar žmogus jaus kaltę tokioje situacijoje, sietina su tuo, kaip jis vertina apgavystę. Jei jo vertybių sistemoje apgavystė nelaikoma blogiu, t. y. ji yra leistina (nors gal ir sunkoka tai įsivaizduoti), tai ir kaltės išgyvenimo gali nebūti. Tačiau jei žmogus vertina apgaudinėjimą kaip blogį, o ištikimybę kaip siektiną vertybę, jokie psichologiniai „fokusai“ čia nepadės. Tokį elgesį neišvengiamai lydės kaltės jausmas.

Ne psichoterapeuto užduotis moralizuoti ar primesti tam tikras nuostatas, tačiau jis gali padėti žmogui geriau įsisąmonintijo paties vertybes ir priimti tai, kad, nusižengdamas tam, ką laiko vertingu ir svarbiu, žmogus išgyvens aibę sunkių jausmų. Tai bus visiškai „normalu“ ir neišvengiama.

Mano galva, psichoterapeuto veikla yra klausimų menas. Esu su žmogumi, kalbančiu apie savo gyvenimą, sutrikusiu ir kenčiančiu, ir keliu klausimus – jie patys kyla. Dažnai pastebiu, kad tada, kai atrandame „tinkamą“, „būtiną“, „reikalingą“ klausimą, atrasti atsakymą jam tampa daug lengviau.

Spėju, kad susitikimas su psichoterapeutu dažnai gali nuvilti. Pavyzdžiui, jei ateina žmogus, kenčiantis dėl kaltės jausmo ir paprasčiausiai sako: noriu nebejausti kaltės, tai psichoterapeutas jam gali pasakyti, kad jis čia negali padėti. Tegali padėti susigaudyti savyje, atrasti tikruosius elgesio motyvus, tačiau negali pakeisti jausmų ar nutildyti sąžinės.

Taip, tokiomis aplinkybėmis žmonės tikrai gali nusivilti, jei mano, jog psichoterapijos tikslas – padėti užmiršti problemas ir nutildyti sąžinės balsą. Daug tiksliau psichoterapeutą būtų suvokti kaip žmogų, kuris padeda tikroviiškiau priimti savo gyvenimą, geriau susigaudyti savyje ir aplinkoje.

Problemiška tai, kad kasdieniu buitiniu lygmeniu psichoterapija tapatinama su prisitaikymu, adaptacija. Esą svarbiausia – sugebėti prisiderinti prie aplinkos, aplinkinių ir gerai jaustis. Tačiau neretai toks prisitaikymas visiškai nėra siektinas. Pavyzdžiui, žmonės, kurie neprisitaikė prie sovietinio režimo, buvo vertinami kaip keistuoliai ar net „nenormalūs“. Pasikeitė politinis režimas, ir šiandien jau sakoma, kad būtent jie buvo sveikiausia visuomenės dalis. Visai normalu nenorėti prisitaikyti prie nenormalių aplinkybių. Dažnai verta paklausti ne tik apie tai, ar neprisitaikantis žmogus normalus, bet ar aplinkybės, situacija yra normali. Jei mama nerimauja dėl sunkiai sergančio vaiko, tai visiškai suprantama. Būtų daug keisčiau, jei ji išliktų rami ir abejinga. Jei žmonėms pradeda kelti siaubą darboholinė kasdienybė, tai nieko keisto. Galbūt verta keisti ne savo reakciją, bet savo įpročius.

Mano galva, kai kurie gydytojai pernelyg viską supaprastina. Ateina pacientas ir sako, jog negali užmigti. Jam išrašoma migdomųjų, nepakankamai gilinantis, dėl ko jis nemiega. Tuo tarpu nemiga gali būti visai natūrali reakcija į tam tikrą gyvenimo situaciją. Keisti jausmus ar nuraminti sąžinės balsą galime tiktai keisdami savo gyvenimą, savo veiksmus.

Tačiau Jūs pats neišvengiamai puoselėjate tam tikrą supratimą, kas yra sveikas gyvenimas, o kas – jau liga?

Sutinku, jog kaip psichoterapeutas aš negaliu dirbti, pats sau neatsakęs, ką laikau sveikata. Tebūnie tai teorinė ir idealizuota samprata, tebūnie visiškas sveikumas nepasiekiamas idealas. Asmeniškai aš „normaliu“ gyvenimu psichologine prasme vadinčiau tam tikrą pusiausvyrą tarp skirtingų polių, kai žmogaus gyvenime yra vietos tiek liūdesiui, tiek džiaugsmui, tiek stiprybei, tiek silpnumui, tiek egoizmui, tiek atsidavimui kitam. Tiesiog yra vietos daugybei įvairių jausmų. Jei tokia pusiausvyra sutrinka, – jau bėda. Jei žmogus visą laiką liūdnas, – depresija, jei visą laiką linksmas, – manija... Kiek tokia ideali ir įvairiapusiška pusiausvyra įmanoma? Manau, kad tai teorinė pusiausvyra, ir tikrovėje idealios pusiausvyros nebūna. Vis vien konkretus žmogus kažko turi daugiau: ar pykčio, ar liūdesio, ar stiprybės. Kai persvara tampa labai didelė, žmogus nebesugeba su ja susitvarkyti. Tada ir sakoma, jog žmogus kenčia dėl tam tikros problemos.

Kaip suprasti, kad jau reikia baigti terapiją? Kur ta riba, kai psichoterapeuto ir paciento bendradarbiavimas praranda prasmę?

Svarbus klausimas. Mano galva, jau pirmuose susitikimuose svarbu apibrėžti psichoterapijos užduotis. Su kokia problema, su kokiais lūkesčiais ir viltimis atėjo pacientas? Psichoterapija turi turėti tikslą, ir jo siekimas turi lydėti visus gydytojo ir paciento susitikimus. Jei aiškiai neapsibrėšime tikslo, tai nuolat klaidžiosime po nereikšmingus dalykus, po įvairius „šunkelius“. Aišku, gydant gali pasirodyti, kad pradžioje suformuluotą tikslą būtina pervardyti. Tačiau labai svarbu, kad paciento ir psichoterapeuto bendradarbiavimas neprarastų krypties. Gydymas baigiamas, kai paciento tikslas yra pasiekiamas arba pripažįstama, jog nėra galimybių labiau prie jo priartėti. Taip, visada yra ir tokia galimybė. Labai svarbu jos nepamiršti, nes, jei tampa akivaizdu, kad pradžioje suformuluoto tikslo neįmanoma pasiekti, reikia sustoti ir tai įvardyti. Priešingu atveju psichoterapija gali virsti nesibaigiančiu savianalizės procesu, nesusijusiu su tuo, dėl ko pacientas kreipėsi pagalbos.

Kas turi pasakyti, kad gana? Tai susitarimo klausimas. Gali tai būti pacientas, gali – psichoterapeutas. Mano galva, nereikėtų bijoti kelti klausimo: ar dar verta tęsti terapiją?

Kai ilgalaikė psichoterapija tampa pagrindine žmogaus gyvenimo dalimi, nėra gerai. Kriziniais laikotarpiais psichoterapija svarbu. Tačiau ji turi padėti žmogui gyventi savo gyvenimą, o ne nuo jo atitraukti.

Kalbino Andrius Navickas

Nuotraukos autorius Zeneka

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found