,,Trečiosios bangos” JAV lietuvių psichinė sveikata: problemos, priežastys, pagalbos galimybė

1901-12-13 / Laima Zavistauskienė

Pranešimas skaitytas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, IL 2008 m. lapkričio 27 d.

„Trečiosios bangos” Amerikos lietuviai susiduria su specifinėmis psichologinėmis problemomis, iškylančiomis jiems gyvenant svečioje šalyje. Adaptacijos metu patiriamas kultūrinis šokas, anglų kalbos barjeras, papročių ir tradicijų skirtingumas, specifinė amerikiečių bendravimo kultūra, atsiskyrimas nuo gimtųjų namų ir artimųjų, socialinės padėties pasikeitimas – tai emigrantams gerai pažįstamos problemos, kurios daro įtaką emigranto psichinei sveikatai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 17 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko daugiau nei 330,000 lietuvių. Neoficialiais duomenimis šie skaičiai būtų žymiai didesni. Nežiūrint į tautiečių išvykimo mastus, psichologine svetur gyvenančių tautiečių gerove iki šiol menkai domisi Lietuvos bei išeivijos psichologai, mokslininkai, tyrinėtojai. Tuo tarpu būtinybė atkreipti dėmesį į šias problemas yra akivaizdi: išeiviams trūksta profesionalios lietuvių specialistų pagalbos ir šviečiamojo pobūdžio psichologinės informacijos gimtąja kalba. Psichologams, psichoterapeutams, baigusiems studijas Amerikoje ir pasiryžusiems dirbti su lietuviais, stinga patirties dirbant su emigrantams būdingomis psichologinėmis problemomis. Trūksta tarpusavio bendradarbiavimo su lietuvių psichologais ir psichoterapeutais Amerikoje ir Lietuvoje. Nėra duomenų bazės, apibendrinančios statistikos, kuria naudojantis būtų galima naudoti lietuvių emigrantams tinkamus intervencijų modelius, kurti prevencines programas, informuoti ir šviesti lietuvių visuomenę, glaudžiau bendradarbiauti su Amerikos profesionalais, gerinti psichologinio darbo kokybę.

Šiame straipsnyje aptarsiu psichologinės adaptacijos stadijas, būdingas prisitaikant prie naujos šalies ir kultūros, bei įvardysiu Amerikos „trečiabangiams” būdingus psichinės sveikatos sutrikimus. Taip pat paminėsiu jau vykdomus socialinėspsichologinės pagalbos projektus bei aptarsiu dar neišnaudotas psichinės „trečiabangių” sveikatos prevencijos ir stiprinimo galimybes.

 Šis straipsnis nėra mokslinė studija. Tai greičiau bandymas atkreipti šiapus ir anapus Atlanto dirbančių psichologų, mokslininkų, tyrėjų dėmesį į neužpildytą psichologinės pagalbos lietuvių emigrantams nišą, pasidalinti patirtimi, paskatinti tarpusavio bendradarbiavimą.

Stresoriai

Emigracija – psichologiškai ir emociškai sudėtingas procesas. Palikdamas tėvynę būsimas emigrantas išgyvena prieštaringus jausmus: nerimą, liūdesį, pyktį, viltį, džiugesį, baimę... Iš vienos pusės, žmogus yra nusivylęs socialine ir politine santvarka, pasipiktinęs korupcija valdžioje, pavargęs nuo nežinios ir neužtikrintas savo, artimųjų, vaikų ateitimi. Iš kitos pusės, jis viliasi sukurti geresnį gyvenimą svetur, įgyvendinti Lietuvoje neįgyvendintus tikslus: įgyti išsilavinimą, pasiekti finansinio stabilumo, padaryti karjerą, sukurti saugią ateitį sau ir vaikams. Tačiau garantijos, kad viltys ir lūkesčiai išsipildys nėra. Kankina nerimas, liūdesys, nežinios baimė...

Atvykęs į Ameriką, lietuvis susiduria su naujais, savitais sunkumais, būdingais gyvenant tik emigracijoje: gimtosios šalies ir gimtosios kalbos „praradimas”, atsiskyrimas nuo šeimos, artimųjų ir draugų netekimas, dažnai radikalus socialinės padėties pasikeitimas, socialinis atskirtumas bei diskriminacija, tradicijų, kultūros, bendravimo normų nežinojimas, stresas ir įtampa darbe, vienatvė, paviršutiniški tarpusavio santykiai, greitas gyvenimo ritmas, konkurencija tarp pačių lietuvių, vertybių krizė. Tai priežastys, kurios sukelia įtampą ir stresą, žalojančiai veikia ne tik psichinę, bet ir fizinę žmogaus sveikatą. Neieškant profesionalios pagalbos, kyla grėsmė rimtai susirgti ne tik žmogaus dvasiai, bet ir kūnui.

Adaptacinio laikotarpio sunkumai

Adaptacijos laikotarpis ir jo metu vykstantys procesai – tai dar vienas sudėtingas išbandymas emigranto kelyje. Nors šių procesų intensyvumas ir kokybė priklauso nuo individualių aplinkybių, žmogaus asmeninių savybių, patirties, vis dėlto jie būdingi visiems emigrantams, nepriklausomai nuo šalies, tautybės, lyties išsilavinimo ir pan.

Pagal dr. Dennis Hunt (1998) prisitaikymo teoriją, atvykusieji į Ameriką išgyvena keturių prisitaikymo/adaptacijos prie naujos šalies ir kultūros etapų laikotarpį.

Pirmasis etapas – atvykimo arba medaus mėnesio etapas. Šiuo metu atvykėliai išgyvena pakilius, džiugius jausmus, nes kliūtys bei trukdžiai, susiję su atvykimu, nugalėti. Priešakyje – nauji įspūdžiai bei geresnio gyvenimo viltys. Jau šiame laikotarpyje žmogus ima jausti kylančią įtampą, nerimą dėl daugybės nežinomų dalykų, kalbos barjero, kultūros bei tradicijų nežinojimo. Tačiau šie išgyvenimai kol kas nevyrauja.

Antrasis etapas – realybės. Dabar pradedama aiškiai suvokti, kad lūkesčiai ir realybė skiriasi. Atsiradus daugeliui buitinių kliūčių, kurias privalu įveikti (darbo, mokyklų, butų paieškos, nuomos mokesčiai ir kt.) didėja suvokimas, kad svečioje šalyje yra daugiau sunkumų nei tikėtasi. Stiprėja nusivylimo, praradimo, nepasitenkinimo jausmai. Kyla pyktis tiems, kurie pasakojo apie geresnį gyvenimą ten, namuose, ir tiems, kurie jau dabar gyvena geriau čia. Suvokus, kiek išbandymų laukia realybėje, dažnas ima gailėtis padaryto sprendimo išvykti, ima lyginti savo šalį su dabartine, ją idealizuoti, ilgėtis namų, artimųjų, draugų.

Trečioji fazė skiriama į dvi atšakas. Priklausomai nuo asmenybės charakterio, temperamento, išsilavinimo, auklėjimo, būdo bruožų, gebėjimo prisitaikyti, vertybių ir nuostatų sistemos, – vieni pasuka taip vadinamu derėjimosi, kiti – atsiskyrimo keliu.    

Pirmieji imasi iniciatyvos nugalėti kliūtis, mokosi kalbos, kuria naujų pažinčių, draugysčių ratą. Šie žmonės nepamiršta išgyventų/išgyvenamų sunkumų, išbandymų, patirtų/patiriamų praradimo traumų, bet su jomis susitaiko. Kartu jie sutelkia savo energiją svajonėms siekti, tikslams įgyvendinti.

Antrieji, pasukę atsiskyrimo keliu, išgyvena vienatvės, atsiskyrimo jausmus. Jie jaučia apatiją, praranda iniciatyvą, atsiskiria nuo draugų, pažįstamų, nuo visuomenės. Šiems žmonėms dažna depresija, nerimas. Jie jaučiasi nelaimingi dabartyje bei liūdi dėl prarastos praeities, lieka prisirišę prie senų įpročių ir atsisako juos keisti. Tokiems emigrantams sunku priimti iššūkius, susikurti naują socialinį tinklą, prisitaikyti prie naujų kultūrinių normų ir taisyklių. Jie dažnai pyksta ant savęs ir kitų, kritikuoja sistemą, jaučiasi nesuprasti ir nepriimti.

Ketvirtoji stadija taip pat skiriama į dvi atšakas. Tie, kas sėkmingai įveikė derėjimosi fazę, pereina į integracijos (tautinio tapatumo išlaikymas ir kartu gebėjimas dalyvauti daugumos kultūroje ir visuomenėje) fazę. Jos metu toliau stiprėja pasitikėjimas savimi, įgijus naujų įgūdžių ir žinių. Patiriama sėkmė toliau stiprina savigarbą, skatina saviraišką, aiškų savo vaidmens suvokimą, gebėjimo valdyti savo gyvenimą, pojūtį. Žmonės įsijungia į naują kultūrą, neprarasdami savo tautinių šaknų, kultūros. Jie perduoda asmeninių ir tautinių vertybių sistemą savo vaikams, tuo užtikrindami savo gyvenimo prasmingumą ir tęstinumą. Jie, galima sakyti, įgyja dvi tėvynes – vieną, kurioje gyvena dabar, kitą, kurioje gimė ir augo.

Deja, tie, kuriems nepavyko konstruktyviai spęsti iškilusių problemų ankstesnėse adaptacijos stadijose, pereina į paskutinę – marginalizacijos (padėtis, kai žmogus arba žmonių grupė praranda savo pradinį tautinį tapatumą ir savo tautinės mažumos paramą, tačiau neįgyja pakankamai įgūdžių ir/arba visaverčio pripažinimo kitoje – paprastai daugumos – grupėje) – fazę. Jos metu dar labiau įsitvirtina neigimo, priklausomybės, bejėgiškumo jausmai, toliau skatinantys asmenybės destrukciją. Žmogus jaučiasi tarsi būtų tarp dangaus ir žemės: jis nepritapo Amerikoje, bet ir Lietuvos jau nebegali pavadinti namais.

Dažniausi „trečiosios bangos” lietuvių psichinės sveikatos sutrikimai

  

Nors atrodytų, kad atvykėliai patiria daug daugiau psichologinių problemų nei vietiniai JAV gyventojai, statistika rodo, kad būtent JAV gimusiems gyventojams yra dažniau diagnozuojami depresijos, nerimo ir panikos atakų sutrikimai nei už JAV ribų gimusiems. Valstybinės sveikatos apklausos tyrimų (National Health Interview Survey, 1999) duomenimis, asmenų, gimusių JAV ir užsienyje, susirgimų depresija procentas yra atitinkamai 31.3 ir 29.0. Nerimo sutrikimai – 37.5 ir 26.6, panikos atakos – 33.8 ir 23.5. Šie skaičiai be abejonės neatitinka tikrosios padėties dėl keleto svarbių veiksnių: dauguma imigrantų neturi sveikatos draudimo ir finansinių galimybių gydytis, todėl jie paparasčiausiai neįtraukti į apklausas. Kita priežastis – daugumoje kultūrų, tai iš dalies tinka ir lietuviams, į psichinės sveikatos problemas žiūrima kaip ne į pirmaeiles, dažnai gėdingą dalyką, kuris turi būti sprendžiamas savarankiškai arba padedant artimiesiems, dvasininkams, bendruomenės autoritetams. Todėl dažnai žmogus kreipiasi pagalbos į psichologus tik jau kaip reikiant prispaudus bėdai. Tačiau dažniausiai, ko gero, didžioji dauguma taip niekada ir neatveria specialisto kabineto durų.

Deja, neturime oficialių statistinių duomenų apie per paskutinįjį dešimtmetį iš Lietuvos emigravusių tautiečių psichinės sveikatos sutrikimus, jų dažnumą ir priežastis. Toliau pateiksiu savo pastebėjimus, padarytus remiantis trejų darbo metų su lietuviais emigrantais patirtimi.

Į Čikagos vakariniame priemiestyje įsikūrusią psichologinių konsultacijų agentūrą „Choices”, kur teikiama pagalba lietuvių kalba, dažniausiai kreipiasi vidutinio amžiaus lietuviai klientai, tarp kurių vyraujja moterys. Dažniausios problemos – nuotaikos, nerimo, somatoforminiai sutrikimai.

Šių sutrikimų priežastys pačios įvairiausios: destruktyvūs santykiai šeimoje, vaikųtėvų nesutarimai, vaikų problemos mokykloje, adaptacijos problemos, finansinis stresas, pykčio valdymo problemos, neištikimybė. Labai dažnos emocinės ir elgesio problemos, kylančios dėl darbo. Moterys, dirbančios „su gyvenimu”, t.y. prižiūrinčios pagyvenusius žmones ištisą parą, ir vyrai – tolimųjų kelionių vairuotojai, dažnai skundžiasi esantys vieniši, atitolę nuo gyvenimo, atskirti nuo visuomenės, šeimos. Juos kamuoja nerimas, sutrikusi nuotaika, padidėjęs irzlumas.

Nuotaikos sutrikimų kategorijoje vyrauja depresija, kylanti dėl beviltiškumo ir bejėgiškumo, liūdesio ir tuštumo jausmo, nepasitenkinimo atliekama veikla, nuovargio, fizinio išsekimo. Dažna depresijos priežastimi tampa simbolinė, įsivaizduojama netektis, patiriama dėl išsiskyrimo su mylimu žmogumi, praradus darbą, patyrus bankrotą. Žinant, kad depresija yra dažniausias suaugusių žmonių psichikos sutrikimas, būtų naudinga turėti statistinius duomenis, kiek ji dažna tarp „trečiabangių” lietuvių. Žinome, kad tie lietuvaičiai, kurie kreipiasi pagalbos į mūsų agentūrą, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kokiai daliai mūsų tautiečių tos pagalbos reikėtų.

Bendras nerimo sutrikimas pasireiškia kasdieniu nerimu ir rūpesčiu dėl įvairiausių įvykių ir reiškinių, įkyriomis mintimis ir įtampa, kylančia dėl nežinios, sudėtingų socialinių ir darbinių ryšių. Tai taip pat dažnas mūsų klientams diagnozuojamas sutrikimas.

Trečioji kategorija – somatoforminiai sutrikimai. Jie būdingi vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dėl sutrikusios nuotaikos, nerimo, įtampos patiria somatinius simptomus. Šie simptomai, dažnai ilgai ir nesėkmingai gydyti medikų, neatneša pagerėjimo. Tokie klientai, dažnai atkakliai ieškodami ligos priežasčių, patiria nemalonių konfliktų su gydytojais, jaučiasi nesuprasti šeimos, palikti vieniši ir įbauginti savo ligos. Vis dėlto šie sutrikimai nėra vyraujantys ir yra būdingi daugiau vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems nusistovėjusį, dažnai konservatyvų požiūrį į psichologiją.

Priklausomybės ir adaptacijos sutrikimai būdingi nedidelei pagalbos besikreipusių lietuvių klientų daliai.

Ką daryti?

Taigi yra pakankamai priežasčių, dėl ko reikėtų atkreipti dėmesį į psichologinę lietuvių emigrantų gerovę. Džiugu, kad šia linkme jau vyksta tam tikri judėjimai, įgyvendinami projektai. Lietuvos psichologų iniciatyva veikia nemokama psichologinės pagalbos linija internetu „Psichologinė pagalba žmonėms, paliestiems emigracijos” (www.psyvirtual.lt), Čikagoje panašiu principu veikia „Paguodos telefonas” (1-866-438-7400), kurio savanoriai kartą per savaitę keletą valandų budi prie telefono, teikdami psichologinę pagalbą lietuviams. Tų pačių savanorių iniciatyva kuriama „Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija”, kuri suburs JAV gyvenančius profesionalus ir savanorius, dirbančius psichologinėje, socialinėje bei sielovados srityse (čia minima Draugija buvo įkurta šio simpoziumo metu – Red.).

Nepaisant šių gražių, bet pavienių iniciatyvų (kurių greičiausiai yra ir daugiau, bet mes vieni apie kitus nežinome), norėtųsi daugiau bendradarbiavimo tarp šalių, pasidalijimo informacija, patirtimi. Tai padėtų suvienyti ir derinti veiklą, pagerinti darbo kokybę. Psichologai turėtų sukrusti, paimdami pavyzdį iš kitų Lietuvoje ir išeivijoje gyvenančių profesijų atstovų – mokytojų, istorikų, menininkų, inžinierių, medikų, kurių bendradarbiavimo dėka išeivijoje gyvuoja bendri projektai, palaikoma lietuviškumo dvasia, tobulėja profesinis meistriškumas.

Laima Zavistauskienė MS, LPC – profesionali psichinės sveikatos konsultantė, psichoterapeutė, psichologijos srityje dirbanti nuo 1994 m. Iki išvykstant į JAV dirbo vaikų psichologe Kaune. Amerikoje baigė psichologijos magistrantūros studijas National Louis University (IL) ir šiuo metu dirba psichinės sveikatos konsultante ,,World Relief DuPage” organizacijoje, teikiančioje socialines ir psichologines paslaugas emigrantams ir pabėgėliams, bei psichoterapeute privačioje agentūroje ,,Choices, Inc.” Laima yra American Counseling Association (ACA) ir Illinois Mental Health Counseling Association (IMHCA) narė.

„Draugas“

Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found