„Teikiu pirmenybę santykių ekologijai“ II
1901-12-13 / Marie Maquaire
Publikuojame pokalbio su santykių konsultante iš Prancūzijos Marie Maquaire tęsinį. Pirmąją teksto dalį galite rasti paspaudę čia.
Taigi dirbate ir su didelėmis grupėmis, ir su mažomis – tokiomis kaip šeimos.
Didžiausia grupė, su kuria teko dirbti, buvo Ruandoje – 800 žmonių. Tai vyko kaime, angare, ir paskaitos metu galima buvo girdėti skrendančias muses. Jutau labai didelę pagarbą. Man šešiasdešimt metų, ir afrikiečių akimis tai nepaprastai daug.
Man labiau patinka dirbti su grupėmis negu individualiai. Grupėje žmonės padeda vieni kitiems suprasti tai, ką aš noriu jiems perduoti. Grupės žmones aš kviečiuosi prie savęs, kad jie man padėtų vaizdžiai parodyti tai, apie ką kalbu. Jeigu dirbu tik su vienu žmogumi, tai jis stengiasi viską įsivaizduoti pats, o jeigu dirbu su grupe, tai pasitelkiu žmones, kurie vaidina sutuoktinį, uošvę, vaikus, žmogų, kuris vaidina alkoholizmą, dar vieną žmogų, kuris vaidina žmonos liūdesį dėl vyro alkoholizmo, ir rodau, kad vyro alkoholizmas nėra pats vyras – juos vaidina skirtingi žmonės. Šitaip galima labai greitai viską suprasti! Ir šitaip duodamas stipresnis stimulas pokyčiams.
Šitokią vaizdingo aiškinimo techniką naudojo ir tebenaudoja Jacques‘as Salomé. Man jo pedagogika yra padariusi labai stiprų įspūdį. Tačiau jis pasitelkia vieną šalį, o aš turiu penkiasdešimt kaspinų. Taigi šią techniką, galima sakyti, esu perėmusi iš jo, tik dar pridėjau senelių namų direktorės, savo žinioje turėjusios šešiasdešimt darbuotojų, patirtį ir šeimos motinos patirtį.
Jacques‘as Salomé tebeskaito paskaitas Prancūzijoje, ir į jo paskaitas susirenka ne mažiau kaip tūkstantis žmonių. Tai labai charizmatiška ir populiari asmenybė. Jo pedagogika traukia, nes ji tokia paprasta, – žmonės labai lengvai suvokia, kad tai, ką jis kalba, yra tiesa.
Esu klausiusi Jūsų paskaitos šv. Jono Teologo vienuolyne Vilniuje „Kaip atleisti savo tėvams?“. Mačiau Jūsų darbo su grupe techniką, pačių paskaitos klausytojų atliekamas roles... Tačiau ar Jūs nemanote, kad šitokie situacijų sprendimo modeliai yra pernelyg apibendrinti, nejaugi jie iš tiesų tinka kiekvienai situacijai?
Taip, jie labai apibendrinti, ir – taip, juos galima taikyti kone kiekvienoje situacijoje. Šie modeliai – labai universalūs. Nes jeigu kas nors pasakojasi apie šeimos bėdą dėl vyro alkoholizmo, tai būdas, kuriuo aš galiu tvarkytis su šia problema, kaip galiu rasti savo padėtį šios bėdos atžvilgiu, pats principas yra pritaikomas ir siekiant spręsti kitokią problemą – sakykime, mano nepasitenkinimą dėl to, kad sutuoktinis nuolatos vėluoja.
Darbo su grupe privalumas – tai, kad kitas man kalba apie mane. Visi mes turime panašumų. Žinome, esame ir unikalūs, tačiau mūsų problemų esmė, pagrindas – vienodas. Tai, ką kalbu grupėje, kiekvienas gali pritaikyti sau ir šitaip aš laimiu laiko, kurio reikėtų daug daugiau, jeigu dirbčiau su pavieniais žmonėmis. Šitaip galiu padėti daugeliui žmonių vienu metu.
Rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko konferencija apie smurtą visuomenėje, kurioje skaitėte trejetą pranešimų. Tad ar galima išvengti smurto visuomenėje ir ką daryti, kad jo mažėtų?
Taip, reikia siekti jo išvengti ir aš tikiu, kad tai įmanoma. Jeigu ne, tai kariausime kiekvienas prieš save ir vieni prieš kitus, tapsime ligoniais, agresoriais ir bepročiais. Niekas neabejoja – turime kažką daryti.
Pirmiausia kiekvienam reikia susimąstyti: kaip aš pats galiu prisiimti atsakomybę ir kaip atsakysiu į smurtą, kurį patiriu iš kito? Ar atsakysiu taip pat smurtu? Tai – klasikinis atvejis. Jeigu kas nors į mane kreipiasi su agresija, o aš elgiuosi nesusimąstydamas, tai atsiliepsiu jam tuo pačiu. Tačiau jeigu įsisąmoninu, kad šitaip elgiantis nebus pabaigos – agresija tęsis ir tęsis, tai stengiuosi išlaikyti atstumą ir ieškau būdų, kaip neatsakyti agresija, siekiu nepatekti į šį pragarišką ratą.
Norint pažaboti agresiją, labai svarbu suprasti, kad esame jos patyrę – iš savo pačių tėvų, iš visuomenės. Kad ir kur gyventume, agresija kėsinasi į mus. Būtina suvokti, kad esame ją patyrę, nes labai dažnai to neįsisąmoniname. Pats didžiausias smurtas, kurį esame patyrę – tai išdavystė, atstūmimas, apleidimas, pažeminimas, neteisybė... Visa tai laikome paslėpę savo gelmėje. Ir jeigu tuo nesirūpinsime, tai vieną dieną visa tai prasiverš. Taigi pirmiausia – susivokti, kad esame tai patyrę.
Dirbdama su žmonėmis rodau simbolinius daiktus, kurie vaizduoja mūsų patirtą smurtą. Jeigu man pavyksta perkelti tą smurtą, kurį esu gavęs, į simbolinį objektą, – vadinasi, sugebu žvelgti į patirtą smurtą per atstumą. Antruoju etapu aš grąžinu tą simbolinį objektą asmeniui, iš kurio esu jį gavęs, – tai yra, atkuriu tai, kas buvo prieš man patiriant smurtą (pranc. restitution). Tada man jau nebereikia nešiotis to patirto smurto savyje. Nes jeigu aš jį nešiosiuosi, tai anksčiau ar vėliau man kils noras jį grąžinti. Tai panašu į puodą, kuriame užvirė vanduo, ir iš kurio garai veržiasi pro uždengtą dangtį. Šitaip ir su patirtu smurtu – jis trokšta išeiti paviršiun, pasireikšti. Tačiau galimas dalykas, kad tas manyje glūdėjęs smurtinis jausmas išsiverš, kliudydamas visiškai nekaltą žmogų. O šitai visiškai nepriimtina nei žmogišku, nei krikščionišku požiūriu, nes šitaip ir kyla karai.
Taigi mano kelias: prisiimti atsakomybę ir „grąžinti“ tą smurtą tam, iš kurio jį gavau. Kai tik kreipsiuosi į tą žmogų, sakydamas: „Grąžinu tau tą neteisybę, tą išdavystę, tą skausmą, kurį iš tavęs gavau, jis ne mano, o tavo“, man grįš gebėjimas bendrauti be užslėpto smurto. Ir jeigu žmogus yra patyręs, kad daugybė aplinkinių jam suteikė skausmo, jis turi keliauti pas kiekvieną iš jų ir kalbėti: „Šitai gavau iš tavęs. Atėjau ne tavęs kaltinti, tik noriu pasakyti, kad tai, ką iš tavęs gavau, man netinka, taigi aš tau grąžinu. Tai man nepriklauso. Patyriau iš tavęs panieką ir neketinu jos laikyti savyje, taigi – atiduodu. Ji tavo.“ Būtina atlikti šį simbolinį veiksmą. Žinoma, šis grąžinimas turi vykti be smurto, nes jeigu aš sakysiu savo skriaudėjui: „Ei, tu! Norėjai manimi atsikratyti, ar ne? Tu man tikrai padarei bloga, taigi grąžinu tau tą blogį!“, taip elgsiuosi užvaldytas to smurto, nuo kurio noriu išsilaisvinti. Taigi pirmiausia reikia padirbėti su savimi, kad smurtas nebūtų mano valdovas, ir tam tikra prasme atleisti savo skriaudėjui už man suteiktą blogį. Ir kai sugebėsiu atlikti šiuos veiksmus, tai iš tiesų atneš man didžiulę ramybę. Šitai gali padėti visiškai „išvalyti“ santykius, kurie man yra teikę skausmo: vietoje patirto smurto, kai jį „grąžinu“, vėl galiu vadovautis meile, švelnumu, užuojauta, nes vietoje buvusio smurto atsirado erdvės kitiems dalykams.
Šis veiksmas gali vykti dviem kryptimis: asmuo, kuris patyrė smurtą, gali „grąžinti“ jį asmeniui, iš kurio tai yra gavęs, ir asmuo, suteikęs skausmo, gali prašyti „grąžinti“ tai, ką jis suteikė.
Viso mano darbo esmė – skatinimas prisiimti atsakomybę puoselėjant santykius su kitais. Būtina atsakyti sau į klausimą: ką aš noriu padaryti iš savo gyvenimo ir kaip noriu reaguoti į kitus žmones?
Ar esate tikra, kad įmanoma atlikti šiuos veiksmus tariant Jūsų siūlomus žodžius ir taip formuluojant? Kasdieniame gyvenime šios formuluotės gali skambėti labai nenatūraliai.
O taip, tai visiškai nenatūralu! Jūs visiškai teisi. Kas yra natūralu? Aš patyriau smurtą, vadinasi, atsakysiu tuo pačiu. Juk neleisiu lipti sau ant galvos! Jeigu neatsakysiu į smurtą smurtu, tai reikš, kad nusižeminu. Bet pažvelkite, kokios tragedijos mus dėl to ištinka. Smurtauti daug lengviau nei mylėti ir gerbti.
Tam, kad galėtum simboliškai „grąžinti“ gautą smurtą ir padaryti vietos meilei, reikia pastangų. Tačiau tai mūsų žmogiškumo vertos pastangos. Mes – žmonės, taigi mąstome ir galime klausti savęs: ko aš noriu iš gyvenimo?
Kaip asmeniniuose santykiuose, taip ir visuomenėje jūs siūlote tvarkytis su smurtu tuo pačiu būdu?
Taip, visuomenė, – sudėtingesnis darinys, bet aš siūlau tuos pačius būdus. Visuomenė – tai didelė asmenų ir jų santykių sankaupa. Aišku, negaliu tiesiogiai kreiptis į visą visuomenę, kad sumažinčiau smurtą, bet galiu siekti mažyčių tikslų puoselėdamas savo asmeninius santykius, ir jeigu man pavyks šį tą pakeisti, tai padėtis pasikeis ir visuomenės mastu.
Be abejo, smurto visada bus, jis sudaro mūsų žmogiškosios būties dalį. Tačiau jeigu asmeniškai išmoksime neatsakyti į smurtą tuo pačiu, tai jau bus daug. Taigi noriu tikėti net ir tuo mažyčiu lašeliu vandenyne.
Kokią pagalbą gali teikti religija puoselėjant darnius santykius?
Religija mus moko gerbti vieniems kitus Kūrėjo vardu, kuris mums davė šį pasaulį. Katalikų tikėjimo, kuriuo aš pati vadovaujuosi, pagrindinė žinia – meilė. Šita meile aš noriu grįsti savo gyvenimą. Taigi galima laikytis visų religijos priesakų – lankytis mišiose, priimti sakramentus – tam, kad gautume dvasinio peno, tačiau esminis priesakas – tai gyventi darnoje vieniems su kitais. Beje, manau, kad šis priesakas jungia visas religijas. Krikščionių Dievo įsakymo „Mylėk savo artimą kaip pats save“ svarbi dalis man yra ta, kad save patį irgi privalu mylėti. Daugelis žmonių savęs nemyli. Jie nesirūpina savimi. Mylėti save nereiškia manyti, kad esi geresnis už kitus.
Misti tuo dvasiniu maistu, kurį teikia religija, man lygiai taip pat svarbu kaip maitintis duona, pienu, mėsa ir daržovėmis. Ta mūsų dalis, kuri ateina iš Dievo, mūsų siela, prašo, kad stiprintume savyje glūdinčią meilę.
Ar lankydamasi Lietuvoje esate pastebėjusi kokių nors specifinių, mūsų kraštui būdingų santykių problemų?
Gerai nežinau Lietuvos problemų, tačiau Lietuvos istorija rodo, kad išgyventos represijos paliko pėdsakų. Manau, Lietuvos gyventojams svarbu rasti būdus, kaip nedauginti liūdesio, pasyvumo, smurto, kurie yra perimti iš tėvų ir senelių. Kaip Lietuvoje, taip ir Prancūzijoje esama daug problemų, kylančių dėl alkoholizmo, dėl nedarbo. Lietuva šiomis problemomis neišsiskiria iš kitų šalių. Aš tikiu, kad lietuvių tauta, siekianti sėkmės ir džiaugsmo, turi daug galimybių. Gebėjimą puoselėti darnius santykius galima išsiugdyti gyvenant tokioje gražioje šalyje kaip Lietuva ir bet kurioje kitoje šalyje. Tai universalu. Reikia remtis tuo, kas savoje kultūroje yra gera, ir tuo pačiu mokytis gerų pavyzdžių iš kaimynų.
Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė
Nuotr. aut. Evgenia Levin-Zeneka
Bernardinai.lt