Obuoliai šaltinio skonio

1901-12-13 / Vilma Šternbergienė

Dabar, jau galiu pasakyti tą nepaprasto gyvenimo skonį- šaltinio obuolių skonį.
Kelios dešimtys metų prabėgo, vis dažniau pasitaikančios nemigo ir staiga iš niekur išdykstančio skausmo akimirkos, verčia mąstyti apie gyvenimo prasmę. O ji taip arti tai tikrai paprasta pilnatvė. Kai jau užauginti trys vaikai ir auga keturi anūkai, gali sau leisti pamastyti apie taip greitai prabėgusį pusę amžiaus.
Buvau dar visiškai maža mergaitė gal dešimties, tuomet taip pat buvo bemiegė naktis, kai širdis daužosi krūtinėje, mintys lekia pašėlusiu greičiu. Sėdėjau ant žolės po didele sena obelimi ir skonį obuolių dar labai gerai prisimenu. Tai buvo antaniniai obuoliai rūgštūs ir kieti su varvančiom gaiviom sultim , kaip šaltinio vanduo.

Mintys ir dangus tuomet susiliejo ir leido pajusti pasaulio didybę ir galybę. Dangus buvo vasariškai juodas ir švelnus kaip aksomas, o žvaigždės spindėjo, kaip mamytės suknelėje įspaustos blizgančios akelės . Jos man tada priminė mamytės vienintelę puošnią suknelę. Aksominę su įspaustomis blizgančiomis akelėmis.

Tada kažką supratau ir pajutau visatos skonį. Daugelį metų niekaip negalėjau, to įvardyti, kas tai buvo. Maža mergaitė tada kalbėjo su visata, matė savo likimą, sužinojo kas bus jos gyvenime. Tas jausmas persekiojo, kaip išgyventas kažkoks nuotykis, giliai pasislėpęs pasąmonėje. Dangus tą kart buvo man labai dosnus, jis atskleidė paslaptį , tą kurią mes kartais nusinešame į kapus ir nemokame kam nors papasakoti. Tai gyvenimo, meilės, amžinybės ir grožio paslaptis ir gero gyvenimo ir likimo, kai daug kas mano.

O paslaptis visai paprasta – tai mintis, tai svajonė ir tikėjimas. Mes dažnai kažką sugalvojame ir dar dažniau apie kažką svajojame. Tai yra gyvenimo sėkmės formulė. Jei tavo mintis tyra ir kilni ji sukurią tavo pasaulį ir gėrį kuriame tu gyveni, bet jeigu tavo galvoje sukasi blogos mintys, jos viską griauna. Pradžioje gyvenimą, gerovę tada ir sveikatą.

Teigiamos geros mintys žmogų sudvasina jis tampa geras visų mėgstamas su tokiais žmonėmis gera bendrauti. Jie visada turi daug draugų ir daug pinigų, nes jie moka juos pritraukti. Pinigai, tai ta pati mintis, jei tu moki jų norėti ir laukti jie ateina kaip ir išeina niekada mums nežinoma kryptimi, nes tai tik energija kurią mes galime valdyti .Jei tu pyksti ant jų arba juos niekini jie tave aplenkia ir tu niekaip nesužinai kodėl jų vis nėra.

Tai tos šaltinio skonio obuoliai varvančiom sultim , niekada neleidžia pamiršti ką tą naktį sužinojau.

Tai tiesos kurių mes paprastai gyvenime nematome ir iš viso užmirštame. Tai visų pirma gimimas ir viskas kas su juo susiję, tai laimė jei gali turėti vaikų matyti kaip jie auga, matyti savo bruožus mažame žmogutyje, o vėliau ir charakteryje. Jausi kad turi patį artimiausią šiame pasaulyje žmogų savo vaiką . Jis auga augi ir tu išgyveni visus rūpesčius kartu, kartu mokiniesi, kartu sensti ir tik tuomet supranti. Kad vaikas nėra tavo nuosavybė jis tik atėjo per tave ir leido tau naktis nemiegoti. Leido ašaras nušluostyti paguosti, o kai kada užmiršo tave ir net neaplanko.

Mano mamytė užaugo tik su tėvu, mama mirė kai ji buvo visai mažytė. Ji buvo šalta, jos švelnumas ir rūpestis vaikais buvo tolimas, bet meilė kurią ji suteikė savo vaikams buvo begalinė milžiniška po tiek daug metų ji šildo ir guodžia.
Kai kartais pasijuntu tokia kaip mano mamytė šalta, vaikams ir anūkams prisimenu ją. Tuomet galvoju kaip daug reiškia tėvų patirtis savo vaikų gyvenime. Mes kaip ir netyčia nukopijuojame savo tėvų elgesį jausmus patys to nežinodami. Labai gerai jei mes matytą vaikystėje žiaurumą pamirštame ir savo šeimoje nenorime matyti, o būna ir kitaip. Bandai suprasti iš kur tos žiaurumo šaknys, kas galėjo taip įskaudinti artimą žmogų vaikystėje, kad jis imasi smurto savo vaikų atžvilgiu. Kaip suprasti mylimą artimą žmogų, kurio tu vaikas be proto bijai. Ir daug metų mąstai kas per mintys buvo to žmogaus galvoje, jei jis galėdavo pakelti ranką prieš moterį ar vaiką. Labai daug pas mus šalyje vaikų, kurie galėtų papasakoti tokių dalykų, apie ką net susimąstyti sunku. Tai buvo seniai ir yra dabar, tai būtina sustabdyti.

Labai daug sutikau žmonių kurie savo gyvenimą įvardina kaip sunkų, alkaną ir pilną visokių kitokių negerovių. Niekada negirdėjau seno žmogaus kalbant, kad jis blogai gyveno nes blogai mąstė. Tai patirtis žmonių kurie vis manė, kad jam nepasiseks, kad jis neturi talento, kad jam trūksta pinigų ir dar kažko šiame pasaulyje. Bet teko sutikti žmonių ir ilgaamžių kurie visą gyvenimą įvardija kaip sėkmingą. Nes jis sunkiai dirbo ir turėjo mintį išleisti vaikus į mokslus ir išleido, turėjo mintį geriau gyventi ir gyveno. Gyvenime jau taip surėdyta, kad gėris visada kartu su blogiu ir balta visada su juoda ir džiaugsmas visada su liūdesiu, ir laimė visada su nelaime vaikšto.

Taip sutinku tik pats žmogus nusprendžia kokį gyvenimą gyventi, gerą ar blogą. Suprasdamas tai – žmogus gali jį susikurti, pozityvus mastymas ir leidžia pasiekti tokių rezultatų. Mes daug gyvenime matome pavyzdžių kaip vaikystėje buvę nepaprasti svajokliai, šiandien žymūs verslininkai netgi milijonieriai. Mintis ir svajonė ir begalinis noras tą kažką pasiekti duoda puikius rezultatus. Sugalvotą mintį reikia saugoti ją puoselėti mylėti, tikėti ja, kaip sakoma „ mintis virsta kūnu“ ir po kurio laiko kai begalinis protas pagauna tą mintį ir ją aprengia kūnu tu gauni tą rezultatą, kurio tu tikėjaisi.

Tą naktį po obelim kūriau, mintys kurios atrodė tokios tolimos ir nesuprantamos ir niekuomet neįgyvendinamos. Ir tik dabar supratau, kad ta maža mergaitė savo mintimis susikūrė likimą, tą begalinį norą pažinti pasaulį, pažinti kitus kraštus, turėti puikius namus ir nuostabią šeimą. Tada jaučiausi tikra svajoklė, nes mintys klajojo po nežinomus kraštus, matė tokiu gyvenimo momentus kuriuos patyriau tik po keturiasdešimties metų.

Čia kaip ir tose iš vaikystės atsineštose pasakose, kuriose glūdi neišpasakyta, žmogiška patirtis, kur visada yra gera pabaiga. Tikriausia visi prisimena pabaigos žodžius „laimingai ir gerai gyveno“, tai kaip ir kodas vaiku, kurį jis su motinos pienu gauna vaikystėje, „laimingai ir gerai gyventi“ .Reikia prisiminti kad dauguma pasakos herojų kovoja su blogiu , baimėmis- slibinais ir galų gale nugali. Tokia žmogaus kūrybinė galia slypi pasakoje ji iš kartos į kartą perduodama išmintis ir potyris.

Nemaža žmonių labai įvairiai prisimena mokyklą ir mokytojus. Jei mokytojas buvo svajoklis tai ir vaikai savo pasaulyje atskleidė gausybę nuostabių dalykų. Visos žinios gautos mokykloje išgaruoja, daugybos lentelės ir formulės ir jų niekaip nepritaikai gyvenime. Tačiau su meile papasakota istorijos pamoka su užsidegimu parodytas pasaulio žemėlapis ir paskleista kelionių dvasia, niekada nepaliks abejingo mažo žmogaus. Kelionių ir atradimų dvasia jį lydės visą gyvenimą ir niekada neleis nurimti. Be prievartos su meile perskaityta pamokos metu knyga niekada neleis pamiršti knygos . Knyga taps pačiu geriausiu draugu ir palydovu visą gyvenimą. Kas vieną kartą vaikystėje paėmė į rankas knygą ir pats perskaitė iki galo žino, kad be knygos toliau jis negalės. O jei jums pasisekė ir turėjote smalsų biologijos ar fizikos mokytoją jums atsiveria dar keli pasauliai, tai gamta ir jos judėjimas. Jūs niekada nepraeisite po mielą mažą gyvūną ar medžio lapą, jūsų akys visuomet matys dangų ir žvaigždes.

Mintys jos nukelia žmogų į žvaigždes ,taip poetiška ir tikrai žmogus pakilo į dangų ir dar nežinia ką jis ten pamatė. O kad pamatė, tai tiesa , ko jis taip dažnai ten neria, o gal pamatė pats save ir žemę kurioje jis gyvena ir jos lobius. Dangus jis tik vienas ir visada su tavim, nepastebimas ir tolimas, gilus ir toks apgaubiantis. Visais laikais žmogaus akys krypo į dangų, visais laikais dangus tai paslaptis. Žmogus kuris po kojom žemės nemato, nemato ir dangaus, nekuria svajonių.
Jis dirba juodai ir darbą keikia, o jis tuo pačiu atsilygina. Juodomis mintimis, negautais pinigais, nepagydomomis ligomis ir kaip pragaras baisiomis nelaimėmis.

Tokį dangų ir tokią pat svajonių naktį mačiau dar kart. Tai buvo saldus ką tik prinokęs vasaros vidurnaktis. Dangus buvo begalinis juodas, prisagstytas deimantų, kurie švietė tą naktį magiška šviesa. Kūnas ir siela susiliejo su naktinių garsų ir dangiško grožio simfonija. Širdis džiaugėsi ir daužėsi kaip laikrodis dvylika skaičiuojantis. Tik tokią akimirką pajauti koks gyvenimo skonis ir pajunti tą paprastą pilnatvę, kuria gyveni kasdien, bet pamatai tik vieną vienintelę bemiegę naktį.

Laimingas žmogus kuris savo širdyje turi meilę. Apie meilę parašyta daug, bet kai turi širdyje meilę turi viską. Ta meilė visų pirma sau , jei supratai kad kai myli save, myli tą dievišką kibirkštį kuri dega tavo širdyje. Žmogus kuris myli yra mylimas kitų, nes jis sugeba pritraukti mylinčius žmones. Akių blizgesys ir žavingas žvilgsnis tik pas mylintį žmogų. Meilė yra galingas gyvenimo variklis, kaip sakoma iš meilės ir kalnus galima nuversti. Mylintis žmogus niekada nebūna piktas, jis greičiau svajoklis, o svajoklis tai kūrėjas. Pats gražiausias meilės kūrinys vaikai.

Šaltinis: www.bernardinai.lt 2010-10-20

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found