Savanorystė vakar, šiandien (ir rytoj?)
1901-12-13 / Aušra Zakaraitė
Didelės ir mažos kryžkelės
Šiandien žodžiai „savanoris“, „savanoriška veikla“ tampa vis populiaresni. Tačiau ar teisingai visuomenė supranta jų reikšmę – nežinia. Neretai pasigirsta, jog savanoris – tai karys, praktikantas ar darbuotojas, dirbantis viršvalandžius be atlyginimo. Tai teisinga, tačiau toli gražu ne visa savanorystės prasmė. Juk, be kita ko, ji – tai laiko ir energijos naudojimas visuomenės, vietos bendruomenių, individų, nepriklausančių šeimai ar artimiausiai aplinkai, labui nesitikint už tai atlygio, siekiant asmeninio tobulėjimo, įgyjant patirties bei gaunant dvasinės naudos, kuria dalijamasi su kitais.
Savanorystės ištakos pasaulyje
Savanorystė pasaulyje – nenaujas reiškinys; priešingai – ji turi itin senas ir gilias istorines šaknis. Jau tradicinėse kaimo bendruomenėse, remiantis krikščioniškomis vertybėmis, stengtasi padėti vieni kitiems, organizuoti bendras talkas ūkio darbams nudirbti. Šiose bendruomenėse buvo įprasta rūpintis ne tik giminaičiais, bet ir kitais, silpnesniais savo nariais. Tada savanoriška pagalba buvo neorganizuota, suprantama savaime, kaip krikščioniška pareiga.
Organizuota savanorystė prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje. Prie bažnyčių steigėsi oficialios, savanoriškumu grindžiamos organizacijos, asociacijos, draugijos bei kitos bendruomenės, tokios kaip Adolfo Kolpingo draugija (1847 m.), Marijos Mergelės asociacija (dabar vadinama „IN VIA“ 1895 m.), „Caritas“ (1897 m.) ir kitos, siekiančios apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius.
Antroji šių organizacijų banga kilo XX a. pradžioje, prasidėjus pramonės plėtrai Europoje, Pirmajam pasauliniam karui, ištikus didžiulį nedarbą sukėlusiai 1928–1929 m. Pasaulinei krizei dar vadinamai Didžiąja depresija. Karo medicinos tarnybos nepajėgė rūpintis sužeistaisiais ar teikti informacijos apie išblaškytų šeimų narius, todėl į pagalbą nukentėjusiems skubėdavo gailestingosios seserys, karių globos draugijų nariai.
Tradicijos ir plėtra Lietuvoje
Savanoriškų organizacijų kūrimasis neaplenkė ir Lietuvos. Pirmosios labdaros draugijos, vadinamosios špitolės, Lietuvoje įkurtos XVIII a. siekiant užkirsti kelią skurdui ir piliečių elgetavimui. Jų steigimą skatino bajorai, dvasininkai, akademinė visuomenė. Draugijų savanoriai ne tik siekdavo rūpintis vargstančiaisiais, bet ir skleisdavo religinę dvasią, meilę kraštui, stengdavosi daryti įtaką visuomenės elgesiui, ugdyti jos įpročius. 1919 m. Lietuvoje įkurta Raudonojo Kryžiaus draugija, visų pirma teikusi pagalbą nuo karo nukentėjusiai šaliai, ištremtiems ar pabėgusiems jos gyventojams.
Savanoriškos organizacijos tarpukario Lietuvoje įgijo daugiau galių, kai buvo pradėtos kurti socialinės globos institucijos ir dalį jų perėmė valstybė arba privačios iniciatyvos. Tada buvo įkurta Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, Lietuvos vaiko draugija, Žmogaus globos draugija etc.
Savanoriška, labdaringa veikla Lietuvoje rūpinosi daugelis garsių išsilavinusių žmonių. Lietuvos prezidento žmona S. Smetonienė buvo Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungos garbės pirmininkė, aktyviai dalyvavo Kūdikių gelbėjimo draugijoje. Labdaringai veiklai nebuvo abejingi K. Račkauskas-Vairas, I. Šeinius ir kiti garbūs Lietuvos vyrai. 1928 m. J. Tūbelienė, O. Mašiotienė, kitos veiklios moterys aktyviai siekė sujungti lietuvių moterų organizacijas į vieną, atstovaujančią joms ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Lietuvai netekus nepriklausomybės 1940 m. Sovietų Sąjunga ėmė varžyti savanoriškas iniciatyvas. Savanorišką veiklą pakeitė prievartinis visuomeninis darbas, privalomas kiekvienam piliečiui – už jį reikėdavo atsiskaityti. Taip buvo sunaikintas pats savanoriškos veiklos pamatas, nes ši veikla galima tik savo noru, niekam neverčiant.
1990 m. atkurta Nepriklausomybė Lietuvoje paskatino ne pelno siekiančių organizacijų kūrimąsi. Kartu su jomis atgimė ir savanoriška veikla. Per kelerius metus į NVO veiklą įsitraukė 9 proc. Lietuvos gyventojų („SIC Rinkos tyrimai“, 1998 m.). Praėjus dar dešimčiai metų maždaug vienas iš trijų gyventojų dalyvavo savanoriškose aplinkos tvarkymo talkose, tik vienas iš penkių buvo įsitraukęs į bendruomeninę veiklą (2008 m. Pilietinės visuomenės tyrimo duomenimis). Didžiojoje Britanijoje 23 milijonai tampa savanoriais ir per metus jų dėka sukuriami 65 bilijonai eurų, arba 7,9 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Vokietijoje į savanorišką veiklą įsitraukia 36 proc., Airijoje 33 proc. visų gyventojų (Savanorystės Europoje deklaracija).
Šių dienų Lietuvos gyventojų apatiją savanoriškai arba kitai panašiai veiklai, Vakarų Europos šalių iniciatyvumą galima aiškinti įvairiais istoriniais, politiniais, ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais aspektais. Galima bandyti apskaičiuoti ir įvertinti Sovietų Sąjungos padarytą žalą natūraliai savanorystės raidai. Tačiau nuo to savanoriškų iniciatyvų Lietuvoje tikrai nepadaugės. Todėl svarbu geriau suprasti savanoriškos veiklos naudą ne tik visuomenei, bet ir pačiam savanoriui.
Savanoriška veikla: galimybės ir paskatos
Profesinio orientavimo galimybė
Dažnas svajoja išbandyti save naujose srityse, pajausti, ką reiškia dirbti neįprastose plotmėse, patikrinti tam tikras knygose perskaitytas teorijas, suprasti, kaip veikia ne pelno siekiančios organizacijos. Savanorystė – puikus šansas šioms idėjoms virsti tikrove ir drauge praturtinti gyvenimo aprašymą. Ne pelno siekiančios organizacijos dažnai turi ribotus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, todėl mielai priima savanorius įvairiems darbams atlikti. Pagal patirtį ir skiriamą laiką savanorystė skirtina į ilgalaikę, orientuotą į procesą – savanorio įtraukimą į organizacijos kontekstą bei jo asmens tobulinimą, ir trumpalaikę, kai svarbu atlikti konkretų darbą labai nesiejant jo su ateities perspektyva organizacijoje. Todėl nereikėtų baimintis, jei neturite patirties. Savanorystė suteikia saugią aplinką mokytis iš organizacijoje jau dirbančių žmonių.
Galimybė bendrauti
Neretai nuo didelio gyvenimo tempo ir nuolatinio bėgimo visuomenėje jaučiamas susvetimėjimas, pasiilgstama nuoširdaus bendravimo. Savanorio statusas dažnai suteikia naujų pažinčių galimybę. Kalbinami su jaunimu dirbančios organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanoriai teigė, jog taip sutiko daug bendraminčių, siejamų panašių pomėgių, vertybių, gyvenimo tikslų, neretai užmezgė ilgalaikes draugystes.
Socialinės atskirties mažinimas
Visuomenėje dažnai vyrauja nusistovėjusios nuostatos apie mažiau galimybių turinčius žmones. Pamirštame, jog jie turi tuos pačius poreikius, jausmus, norus ir svajones. Dažnai sutikdami juos gatvėje sutrinkame, nerandame tinkamų žodžių, nesame tikri, kaip derėtų elgtis. Savanoriai, dirbę su skirtingų socialinių grupių žmonėmis, tvirtino, jog iš pirmo žvilgsnio jie teikė pagalbą kitiems, tačiau patys gavo dvigubai daugiau. Savanorė Almanė sako: „Išmokau džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais, tapau jautresnė, tolerantiškesnė, nugalėjau anksčiau turėtas baimes.“
Savirealizacija ir reikalingumas
Žmonės gyvenime patiria daug neigiamų emocijų, todėl savanorystė yra vienas iš būdų suteikti ne tik kitiems, bet ir sau teigiamų jausmų pilkoje kasdienybėje. Savanoriškai dirbdamas Donatas jaučiasi laukiamas ir reikalingas. Kaskart įeidamas į senelių namus mato gyventojų šypsenas, šiltus žvilgsnius. Savanorė Gintarė sako, jog ji vaikų dienos centre daro tai, ko negali kasdieniame darbe: „Visa laiką mėgau piešti ir to mokyti kitus vaikus, tačiau gyvenimas privertė pasirinkti visai kitą profesiją. Džiaugiuosi, jog save realizuoju savanoriaudama.“
Abipusė savanorystės nauda
Kaip teigia organizacijos, savanoriai atneša naujų idėjų, veiklos, teigiamų emocijų, verčia darbuotojus pasitempti bei save pamatyti iš šalies. Savanoriai ne tik pagalbininkai, bet ir darbuotojų mokytojai, verčiantys dirbti kokybiškiau, efektyviau. Neretai prieš priimdama savanorius organizacija turi gerai pasirengti ir strategiškai apsispręsti, kur, ką ir su kuo savanoris dirbs joje. Tačiau investavus papildomai laiko, energijos, iš anksto suplanavus ir pasiruošus priimti savanorius, įdėtos pastangos atsiperka.
P. S. Šiuo metu savanorių ieškančių organizacijų interneto duomenų bazėje www.buk-savanoriu.lt yra 126. Todėl jei nors viena iš išvardytų savanorystės paskatų jums tinka ir norite ne tik duoti visuomenei, bet ir gauti, nepasididžiuokite ir pabandykite padirbėti savanoriškai
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2010, Nr. 10
