Kaip gyventi geismų valdomame pasaulyje?

1901-12-13 / Anželika Krikštaponienė

Apaštalas Jonas beveik prieš du tūkstančius metų savo pirmame laiške konstatavo, kad žmonių pasaulį valdo akių ir kūno geismas bei gyvenimo puikybė (1Jn 2,15-17). Šitaip vertindamas pasaulį, jis neklydo. Šiandien kaip niekad geidulingumas yra atvirai propaguojamas ir pateisinamas. Jam priskiriami vylingi, pozityvūs epitetai: romantiškumas, asmens laisvė, nepriklausomybė, karšta meilė, saviraiška. Po XX a. šešto dešimtmečio seksualinės revoliucijos seksualinė laisvė tapo Vakarų visuomenės norma. Mes gyvename neribotą seksualumą skatinančioje kultūroje. Seksualinė laisvė propaguojama patraukliai, kaip individualybės raiška, o sekso šventumas traktuojamas tarsi pasenęs, atgyvenęs, puritoniškai apribojantis žmogų reiškinys. Štai keli „sekso kulto" kultūros ženklai viešojoje erdvėje:
- Mokyklose jaunimui per seksualinį švietimą mažai kalbama apie nepilnamečių lytinio bendravimo problemas ir sunkias pasekmes. Labiausiai pabrėžiama tik vienintelė problema: lytiniu būdu plintančios ligos. Joms norima užkirsti kelią, propaguojant kontracepcijas. Tarsi nebūtų kitų - psichologinių, dorovinių, fiziologinių - problemų.

- Šiandien neapsakomai išsiplėtęs komercinės kultūros propaguojamas erotizuotos reklamos mastas. Tai gali būti pateikta gana švelnia forma, tačiau nenumaldomai skatina geidulį ir aistrą.

- Per didelis ir išpūstas dėmesys seksui filmuose bei žurnaluose iškreipia tikrąjį šeimyninio seksualinio gyvenimo vaizdą. Neretai jauna pora nusivilia, kai dūžta kino juostų sukurta iliuzija apie ilgai trunkančią seksualinę euforiją, didelį lytinį pajėgumą.

- Liūdniausia, kad Vakarų bažnyčias ši problema taip pat gana skaudžiai palietė. Neretai tenka išgirsti apie seksualinius skandalus, kylančius įvairiose krikščionių denominacijose: antai Amerikoje garsūs televizijos evangelistai įpuola į svetimavimo skandalus, katalikų bažnyčią krečia pedofilijos skandalai, neištikimybės, sanguliavimo, skyrybų problemos pastaruoju metu išsiplėtė ir evangeliškose bažnyčiose. 1984 m. atlikus apklausą keturiose didžiausiose Amerikos denominacijose, 37, 15 % respondentų atsakė, kad turėjo netinkamus seksualinius santykius už šeimos ribų, 10% - su kitais bažnyčios nariais (Joe Trull „Ministerial ethics"). Taigi seksualinis tyrumas tampa dideliu iššūkiu ir krikščionims, tikinčiųjų šeimoms. Turėtume rūpintis ne tik tuo, kaip gražiai religiškai kalbame, bet kas esame, kaip gyvename.

Ką gi daryti, kad vėl neatsidurtume aistringo gyvenimo verpete, iš kurio Kristaus malone buvome išgelbėti?

Į šį klausimą bandysime atsakyti pasigilindami į dešimtąjį Dievo įsakymą: Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo - nieko, kas yra tavo artimo (Iš 20, 17; Įst 5, 21).

Įsakymas „Negeisk" primena, kad visi nusidėjom ir mums reikia Kristaus

Dievo įsakymas „negeisk" labai aiškiai primena mūsų silpnumą ir bejėgiškumą atsispirti nuodėmei bei laikytis šventumo. Šis įsakymas perskrodžia kiekvieno, net save visiškai teisiu laikančio žmogaus nuodėmingą širdį. Juk nuo jauniausio iki seniausio žmogaus nerasime nė vieno, kuris nebūtų ko nors geidęs. Šios nuodėmės skonį esame visi pajutę, kai geismas užsidega kūno nariuose ir degina tol, kol pasiekia karštai geidžiamą tikslą.

Paskutinis Dekalogo įsakymas „negeisk" nukreiptas į vidines kritusio žmogaus nuostatas. Jis aiškiai parodo, kad visi dažnai nusidedame savo širdyje. Ir kiti draudžiantieji Dekalogo įsakymai (pvz. „Nevok") nėra tik išorinių veiksmų apribojimas - jei nevogiau, vadinasi nenusidėjau. Nuodėmė slypi giliau. Jėzus pabrėžia, kad visos nuodėmės išplaukia iš žmogaus širdies. Pirmiausia sugedę yra ne žmogaus darbai, o žmogaus širdis: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia" ( Mt 15, 19-20). Taigi žmogus jau savo širdyje sulaužo visus Dekalogo reikalavimus.

Dievo įstatymo paskirtis - atskleisti teisią Dievo esybę ir nuodėmingą žmogaus prigimtį. Apaštalas Paulius sako, kad be įstatymo nebūtume suvokę nuodėmės. Įstatymas ją atskleidė mūsų gyvenime, o įsakymas „negeisk" nuodėmę atskleidė mūsų širdyje (Rom 7, 7-8). Tad su geidulingumu neretai tenka pasirungti ne tik iki atgimimo, bet ir krikščioniškame gyvenime.

Tiek Jėzus, tiek apaštalas Paulius parodo, kad visi netyri instinktai yra žmogaus širdyje ir suteršia žmogų. Įstatymas atveria, kad nuodėmė mumyse gyva. Tai supratęs žmogus gali bandyti savo jėgomis nusigramdyti visus sielos juodulius. Stengiasi sutelkti savo valios jėgas ir nedaryti to, ką draudžia įsakymas. Tačiau tenka pripažinti, kad mūsų pačių pastangos kovoti su nuodėmingumu lieka bergždžios. Reikia ne savo jėgomis ir pastangomis bandyti nusimesti piktus darbus ir griebtis gerų darbų, bet pirmiausia šauktis Dievo, Kristaus - savo Gelbėtojo, kuris vienintelis per tikėjimo dovaną gali pakeisti širdį. „Gelbėk mus nuo pikto ir neleisk mūsų gundyti" - tai krikščionio malda gundymo valandą. Iš pakeistos ir pašventintos širdies gimsta nauji darbai.

Įsakymas „negeisk" skverbiasi į mano širdį ir aiškiai primena, jog man visada bus reikalinga Jėzaus gelbstinti malonė. Kad ir kaip norėčiau negeisti, be Jo pagalbos, maldos, įsižiūrėjimo į Kristaus šventumą negaliu išsivaduoti iš šio nuodėmingo instinkto.

Įsakymas „negeisk" Izraelyje ir mūsuose

Įsakymas „negeisk" yra paminėtas abiejuose Dekalogo sąrašuose Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose. Šiose vietose pavartoti skirtingi hebrajiški žodžiai. Iš 20, 17 yra veiksmažodis hamad, kuris reiškia: „geisti", „kažko labai norėti", „siekti", net „godžiai trokšti svetimo". Tai ne tik pažvelgimo džiaugsmas, malonumo pojūtis, svajonė ir noras turėti kažką svetimo, bet ir bandymas paimti. Šis veiksmažodis akcentuoja ne atsitiktinį troškimą kito nuosavybės, bet valingą siekimą svetimo. Kaip antai - Izraelio karalius Achabas įsigeidė Naboto vynuogyno ir jį pasisavino neteisėtu būdu, naudodamas klastą ir pasmerkdamas nekaltąjį mirčiai (1 Kar 21). Įst 5, 21 vartojamas veiksmažodis tit awweh, reiškiantis „nukreipti savo troškimą į kažką svetimo".

Dabar pažvelkime į dešimtą Dievo įsakymą detaliau. Šis įsakymas Izraelyje saugojo ne tik individą, bet ir visą jo šeimą: žmoną, tarnus, tarnaites, jaučius, asilus ir namus. Žinome, kad izraelitai gyveno šeimomis. Šeimos sudarė gimines, o jos jungėsi į Izraelio bendruomenę. Anuomet individas nebuvo iškeltas aukščiau šeimos, kaip yra mūsų dienomis. Gyvenimas dabar vertinamas per individo prizmę, jo „nepriklausomą" dorovę, savitumą ir saviraišką. Izraelis turėjo bendruomenišką mentalitetą. To meto šeimą sudarė ne tik vyras ir žmona, jų vaikai, bet ir kiti artimieji, tarnai bei visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Todėl geidimas svetimo kėlė grėsmę ne tik vienam individui, bet ir visai jo šeimai.

Geidulingų pasireiškimų gausu mūsų kasdienybėje ir jie net skatinami šiandienos kultūros. Štai kelios akivaizdžios tendencijos.

Pasakyta: „Negeisk artimo namo". Tik pagalvokime apie tai, kokioje aplinkoje yra filmuojami serialai, prikaustantys didžiąją lietuvių dalį prie žydrųjų televizijos ekranų. Dažniausiai rodoma labai turtingų žmonių aplinka, veiksmas vystosi turtuolių namuose. Ar tai nėra nukreipta į vargingo žiūrovo geidulingus instinktus, kurie jį paverčia to virtualaus pasaulio nuolatiniu gyventoju? Žmonės nors vienu akies krašteliu pažiūri į „išrinktųjų" gyvenimą ir pamaitina aistrą...

Pasakyta: „Negeisk artimo žmonos". Šiandien svetimo partnerio viliojimas jau tampa norma ir beveik sveikintinu dalyku. Žiniasklaida su pasimėgavimu vos ne kasdien pateikia pikantiškų meilės nuotykių istorijų iš Lietuvos scenos žvaigždžių, pramogų verslo, visokio plauko elito ir net politikų gyvenimo.

Pasakyta: „Negeisk artimo tarno ar tarnaitės". Nūdien šio įsakymo laužymas pasireiškia gan rafinuotai. Konkuruojančios įmonės užsiima kvalifikuotų darbuotojų perviliojimu. Štai viena kompanija užsigeidžia kitos kompanijos profesionalaus darbuotojo. Pasiūlo šiek tiek didesnį atlyginimą, pažada geresnes sąlygas ir kito „tarnas" jau sėdi tavo kišenėje. Nereikia nieko vogti. Viskas taip paprasta. Kam dar vargti su jaunais specialistais, kuriuos reikia „užsiauginti", kai gali pervilioti patyrusį. Šito niekas nelaiko nedoru pageidimu. Tai vadinama laisva rinka, individo laisve rinktis darbą. Tačiau ar išties tai dora ir sąžininga?

Pasakyta: „Negeisk artimo jaučio nei asilo". Jautis ir asilas Izraelyje buvo transporto priemonė ir pragyvenimo šaltinis. Šiandien mūsų transportas ir pragyvenimo šaltiniai kitokie. Tačiau jų taip pat įmanoma geisti. Neretai lobistinė, šešėlinė, oligarchinė ekonomika labai ryškiai demonstruoja tuos geidulingus bruožus, kai stambus kapitalas nelygioje kovoje negailestingai pasiima tai, kas priklauso smulkiam verslui, „mažesniam žmogui".

Viename straipsnyje negalime paminėti visų tendencijų, kuriose akivaizdžiai pasireiškia netyras geidulingumas, artimo apiplėšimas. Geismai gali virsti nusikaltimais, baudžiamais įstatymu, tačiau, kaip matėme, tam tikri geiduliai ne tik kad nepasmerkiami, bet ir skatinami vartotojiškoje visuomenėje. Toks geidulingumas pristatomas kaip dorybė. Vartotojiška visuomenė - geidulinga visuomenė. Šiandien kiekvienas vartotojas yra vertinamas kaip žąsis, kuri deda aukso kiaušinius visiems prekiautojams. Tad jis yra labai brangintinas, visaip penimas, jam pataikaujama, kad tik daugiau aukso kiaušinių padėtų - aistros pagautas išleistų savo pinigus. Reklamos yra taikomos į žmonių geidulingą prigimtį. Vartotojiškoje kultūroje esame skatinami neslopinti jokių savo geismų. Jau vien ką reiškia tokie reklaminiai šūkiai: „Nori - gali turėti"; arba „Esame verti nusidėti - geiskime ir turėkime".

Ką daryti?

Ne paslaptis, kad geidulingumas „užkabina" ir tikinčiuosius. Apaštalas Jokūbas tai puikiai atskleidžia savo laiške: Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? (Jok 4, 1-4). Jokūbas kalba apie krikščionis, užsidegusius įvairiais pasaulio geiduliais. Jis nurodo tikinčiųjų karų priežastį - geismai, neišsipildžiusios užgaidos! Šiame laiške girdime skambų įsakymo „Negeisk" atgarsį. Kai krikščionys savo širdyje atitolsta nuo Dievo, geiduliai kaip mat sugrįžta ir atgyja. Tik Kristus, Jo šviesa ir pažinimas mus gelbsti nuo šito vargo.

Ką mums daryti? Jei paklaustume Platono, jis greičiausiai patartų protu valdyti savo žemesniuosius pojūčius. Šis filosofas palygino žmogaus protą su važnyčiotoju, o žmogaus pojūčius (įniršis, geismai) su arkliais, kurie arba suvaldomi, arba ne. Geismai, jo galva, tai vieni iš sunkiausiai valdomų arklių. Tačiau ką daryti, jei geiduliai ima nustelbti racionalų protą?

Apaštalas Jokūbas ragina kovoti ne savo, bet Dievo galia: artintis savo širdyje prie Dievo, nusižeminti po galinga Jo ranka, pripažinti savo silpnumą ir netyrą geidulingumą, liūdėti, gedėti dėl savo netyrumo, atgailoje plauti širdį ir rankas (Jok 4, 6-8). Kristus mato mumyse savo nuotaką be dėmės ir be kliaudos. Vieną dieną Jis tai pasieks. C. S. Lewis yra pasakęs gražią mintį apie bažnyčios pašventinimą: Kristus ydingoje, panirusioje į puikybę, fanatiškoje ar drungnoje žemiškojoje Bažnyčioje įžvelgia nuotaką, kokia ji bus vieną gražią dieną, be raukšlės ir be dėmelės, Jis siekia ją tokią padaryti... Nepraraskime Kristaus pašventinimo vilties.

Apaštalas Paulius laiškuose Timotiejui (1 Tim 6, 11-12; 2 Tim 2, 22) liepia, patyrus išgelbėjimo dovaną, šalintis nuo geidulių, bėgti ir vytis teisumą, maldingumą, meilę, kovoti tikėjimo kovą - vengti geidulingo gyvenimo ir tų, kurie jį skleidžia. Ir puoselėti dievotą gyvenimą kartu su bažnyčia, tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties. Apaštalo Pauliaus atsakymas tikinčiajam - turtėti, lobti maldingumu ir dievotumu visą savo krikščionišką gyvenimą kartu su kitais tikinčiaisiais.

Nors gyvename geidulingame pasaulyje ir patys dėl nuodėmės esame geismų pažeidžiami, vis tik nepaliaujamai visa širdimi siekime Viešpaties Jėzaus, kuris vienas gelbsti nuo nuodėmės, apšviečia širdį, keičia ją ir teikia jėgų gyventi šventai.

Iš laikraščio "Ganytojas", 2008-04-05

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found