Kančios dėl savigarbos arba pirmūnų spindesys ir skurdas

1901-12-13 / Genovaitė Bončkutė-Petronienė

Duok dieve, klystu, bet pastaruoju metu vis daugėja „fasadiškų“ žmonių, kurie išgyvena, kad nesukūrė reikiamo įspūdžio, nepasirodė svarbūs, bet nesisieloja, kad išdavė savo principus. Kita vertus, kiekvienam svarbu jausti savo vertę, o nevykėliškumas slegiantis ir gėdingas – sunku pasakyti, kada vertės siekimas tampa liguistas.

Fasadiški pirmūnai pasirodo daugeliu veidų: verslininkai, kuriems labai sekasi; manekeniškos gražuolės; tobulos mamos; žmonės, perkantys tik ypač gerus ir brangius daiktus; susireikšminę mokslo ir meno atstovai; dvasiniai teisuoliai ir t. t., (aišku, ne visi  žmonės, kuriems sekasi yra tokie). Susidūrę su problema, jie svarsto: „Kuris gydytojas geriausias?“ „Kokia mokykla geriausia?“. Bet jei žmogus labai stengiasi atrodyti solidus, šaunus, tai yra aiškus ženklas, kad jis taip nesijaučia. 

Jei pasiekimai tokie svarbūs, kritika tampa baisi. Prašyti darosi žema, kažko stigti – gėda. Neatsargus žodis gali bemat įžeisti:

– Šiandien vėl įstrigau dėl sudėtingos techninės užduoties. Nusprendžiau dirbti vakarais.

– Geriau dirbsi, kol vėl susirgsi, kad tik pasirodytum? Bijai pasakyti, kad vėluosi? Juk tu net nepabandei patikrinti, ar kas pyktų, jei užtruktum. 

- Tai reikštų, kad man tas darbas netinka. Taip pašnekėjot, kad norisi vėl nusižudyti (verkia). Su tokiu entuziazmu pas jus ėjau...

Įtampą tarp gražaus fasado ir negerų dalykų vidujai gali įgauti monstrišką mastą. Savo vertę imama kelti giriantis ir kritikuojant kitus, o jei susergama psichoze, žmogus tiesiog pareiškia esąs dievas. Kita vertus, patyrus pralaimėjimą, ir taip netvirta savigarba sugriūna, žmogus ima savęs taip nekęsti, kad net nori nusižudyti. Dažnai „išgelbsti“ fizinė liga – ji leidžia atsipūsti ir teisėtai gauti užuojautos. Taigi, savigarbos trūkumas – ne šiaip kompleksas, o pavojingas užtaisas, nuo kurio galima ir nusibaigti.

Bėdos dėl savęs vertinimo keistai iškreipia santykius: kitu žmogumi nesidomima, bet jis nuvertinamas arba idealizuojamas. Idealizuojant tarsi susijungiama su jo gerosiomis savybėmis, bet neamžinai – ateityje jis bus nuverstas nuo sosto, kaip kai kurie pirmūnai nebesisveikina su buvusiais mokytojais. O jėgos kritikuoti kitus neišsisemiamos (ar ne tokie yra kai kurie interneto komentatoriai?), nes kritikuodamas toks žmogus laikinai pakelia savo paties vertę.

„Garsi atlikėja į konsultaciją „pataisymui“ atvedė vyrą – mažą, susitraukusį, jau pražilusį. Jis net apsiverkė: man šeima – viskas, o ji mane tik kritikuoja, visada pikta, ji – kaip Hitleris. O ji tikrai kaip Hitleris. Atitraukia kėdę per pusę kabineto, laikysena išdidžiai rūsti, vyrui turi daug priekaištų: neintelektualus, neįdomus, negražus, nori intymumo.“

Tuo tarpu iš kito žmogaus tikimasi, kad jis atspės norus, pasirūpins, vertins ir girs, bet to neprašoma – kitas žmogus turi susiprasti pats. Nenuostabu, kad artimas žmogus jaučiasi tik aptarnaujančiu palydovu, o ne gyva būtybe:

„Ir būdama su mylimuoju nuo ryto iki vakaro aš vis aiškiau suvokiu, kad jam neegzistuoju. Jis turi daug minčių, dėsto jas man kaip besižavinčiai auditorijai, jis jaučiasi dalyvaująs pasaulio kultūroje, ne kitaip. Bet per tas dešimt dienų kelionės jis manęs taip nė karto neapkabino. Jei aš nepasakyčiau savo norų, jis apie tai niekada ir nepaklaustų, o kai aš imu kalbėti, jis užsisvajojęs klauso, bet nieko negirdi. Kas gali geriau atskleisti ir išpuoselėti „aš“ jeigu ne menininkai? Ir šalia ko kito žmogaus „aš“ labiau ignoruojamas ar net sutrinamas, jei ne šalia menininko? Jis žingsniuoja šaligatviu ir vertina: tas gerai, o tas blogai. Yra toks šokis „pasididžiavimas“. Tai jau geriau imti jį ir pašokti, užuot nuolat kritikavus kitus, taip aukštinant save. Kyla vis didesnis noras su juo ginčytis, nes tylint stebėti šį spektaklį kankinamai nyku. Jis gali mylėti tik protarpiais, kaip apie maistą atsimenama tik išalkus. Savęs įtvirtinimo badas nenumaldomas jokiais medaliais, o be artumo jis nesunkiai apsipranta.“

Pirmūnas nepastebi, kaip jaučiasi kiti, nes per daug susikaupęs ties pasiekimais. Kitų žmonių poreikiai jį vargina, kadangi jis nepripažįsta ir savo poreikių. Jis nuobodžiauja bendraudamas, mano, kad visi tik prašo dėmesio, ir mes šalia jo jaučiame nuobodulį, tarsi jis ne iš tikro būtų su mumis.

Pirmūnas elgiasi su kitais taip, kaip su juo pačiu buvo elgtasi vaikystėje. Kai kurie tėvai nori pakelti savo pačių vertės jausmą ir myli vaiką tik už pasiekimus: „Mes įstojome“. Vaikas stengiasi, kad tėvai žavėtųsi ir didžiuotųsi. Bet tėvai visiškai nesidomi, koks vaikas yra iš tiesų ir nepriima jo silpnumo. Negaunat meilės, vaiko sugebėjimas mylėti neišsivysto.

Stop! Aš žiūriu į juos iš šono, gal net smerkiu. Dėl jų nejautrumo norisi atkeršyti ir taip pat nejautriai kritikuoti. Ar kiekvienam iš mūsų neišlenda pirmūniškumo daigelis? Štai rašau šį tekstą ir galvoju: kad tik gerai parašyčiau! O kai parašau vieną gerą tekstą, ar neparalyžiuoja mintis, jog ir kitas turi būti toks pat geras? Ar nedrebu, kai kvailai pasirodau? Ar rezultatų tobulinimas nesuryja mano laiko ir neišdžiovina mano jausmų? O pagyrimai ar neteka lyg balzamas į širdį ir neleidžia nors trumpam pasijausti gerai? Ir ar man iš tikro įdomu kieno nors norai?

Pirmūnas nėra blogas savimyla, iš tikrųjų jis visai nemyli savęs, bet dar ir dar kartą beviltiškai bando įtikti tėvui, mamai ar jau pats nebežino kam. Saviapgaulės meistras nė pats nesuvokia savo nelaimingumo masto:

„Disertacijos rašymo laikas – neįtikėtinos kančios laikas. Dabar aš bandau prisiminti tą baimę, kuri mane persekiojo kas dieną. Tas popierių šūsnis, kai aš beviltiškai bandau tyrimo rezultatuose surasti dėsningumų ir matau prieš akis niekinančius komiteto veidus, ant kurių parašyta, kad aš per klaidą patekau į doktorantūrą. Pasinaudojau instituto pinigais ir nieko nepadariau. Baimė mane sukausto, ir aš nebegaliu mąstyti. Vieną dieną mano darbas man atrodydavo genialus, kitą – apgailėtinas. Kaip aš nuoširdžiai studijavau kiekvieną straipsnį! Baimė neapleisdavo manęs šalia žmonių, čiupdavo mane, kai tik nubusdavau, atrodė, kad kiekvienas mano žingsnis turi prasmę tik tiek, kiek jis siejasi su disertacija. Vieną kartą skendau. Pirma mintis buvo:„Gaila, jog nepabaigiau disertacijos.“

Jis turi išmokti jausti, klausytis. Tik nesėkmės gali padėti pirmūnui prisiliesti prie daug žmoniškesnio pasaulio: „Jeigu „aš“ – tai ne mano pasiekimai, tai kas aš tada?“ Žmogui turi skaudėti, kad jis keistųsi. „Jei taip kritikuoji mane, tai ir save kritikuoji? Vaikystėje prisiėmei per daug atsakomybės, bet iš tiesų nesijautei stiprus. Vienintelis būdas buvo apsimesti stipriam, įrodyti kitiems, bet ne sau. Sėkmė dėl įvertinimų- tai antraeilis dalykas, svarbiausia – žmogiški ryšiai.“

„Liga prasidėjo, kai mano vadovai patikėjo man užduotį, kurios aš  neįveikiau. Buvo gėda žmonėms į akis pažiūrėti – juk buvau geriausias specialistas. Tiek mokiausi, neturėjau laisvalaikio, neturėjau draugų, o dabar pasirodė, kad tie metai nieko verti! Dabar trokštu būti paprastas žmogus, kuris turi žmoną, vaikų, keletą draugų, automobilį, ir, nebijodamas prarasti darbo, gali ramiai užmigti.“

O pirmūnai ir toliau kaupia pasiekimus bei uoliai saugo pusiau gyvą sielą, kad nesueikvotų jos godžiai alkanam artimajam. Greitai nusivilia santykiais ir jau vėl prie darbų – bent čia galima gauti pagyrimų, kurie yra vienintelė atgaiva. Įgudusiu žingsniu užima pozicijas. Šast – ir jau sėdi soste.Ypatingi žmonės šalia paprastų. Ypatingo jautrumo. Ypatingai susitelkę į tikslą. Jūs taip darėte, mes taip darėme ir darysime. Ir kaip čia išeina, kad nesuvoki, kai taip darai? Kaip liūdna galų gale. Gerai, kad dėl savo liguistumo ne tik iššvaistėme gyvenimo laiką, bet ir padarėme daug gerų darbų – parašėme straipsnių, suremontavome namus, sukūrėme organizacijų, uždirbome pinigų ir gerą vardą. Tik laimės nėra.

www.psichologas.info

 

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found