Netobulas lapkritis arba apie santykius ir prisiminimus...
1901-12-13
Spalis iš širdies džiugino, todėl netobulai namų šeimininkei pačiai norėjosi būti gerai ir džiuginti vyrą bei vaikus. Nuvažiavome su šeima į Kauno zoologijos sodą. Didžiajam šis apsilankymas buvo jau nežinia kelintas, bet mažajam – pirmasis. Įspūdis buvo milžiniškas. Liūtas padovanojo berniukui ypatingą dovaną – riaumojo nesustodamas. Vaikas nežinojo ko griebtis – ir žiūrėti į tą baisų žvėrį, ir jo klausytis baisiai knietėjo, ir baugu darėsi, todėl glaudėsi prie tėčio kojos verkšlendamas. Nuo tos dienos viskas aplinkui sukosi apie liūtą: kitą rytą vos nubudęs sūnus kartojo: „Liūtas, liūtas“, suskambus telefonui, mažasis atsiliepia: „Alio. kas čia? Liūtas?“, visose knygutėse ir filmukuose nori matyti liūtą, urzgia ir rodo dantis, primindamas, kad taip kanda liūtas... Rašau savo netobulos namų šeimininkės dienoraštį ir atsisuku į vaiką, jis lyg žinodamas, apie ką mama pasakoja, stovi už manęs nusipiešęs flomasteriu ant veidelio kažką panašaus į ūsus ir akis išpūtęs kartoja: „Ūūū, aš liūtas!“
Mano vyras – puikus kulinaras. Kažkada sakydavau, kad nėra tokio dalyko, kaip nemokėjimas gaminti – tiesiog pasidarai valgyti ir valgai, ko čia nemokėti? Dabar suprantu, tokių kulinarinio meno šedevrų, kokių padaro mano vyras, niekada nesukursiu. Vyresnysis sūnus yra itališkos virtuvės gerbėjas. Mano vyras jam gamina įvairiausius padažus makaronams ir spagečiams, kepa picas, įdarytus vamzdelinius makaronus (kaneloni) ir lazanijas su itališku bolonijos (bologneze) padažu. Aš mėgstu visokį, kaip pati vadinu, sūrų maistą. Vyras daro sušius, ruošia mules, darinėja, marinuoja, kepa krevetes, silkes ir kitas žuvis, gamina iš paukštienos, kepa jautienos didkepsnius ir visokius kitokius kepsnius. Sau mėgsta gaminti lietuviškos virtuvės patiekalus: kugelį, bulvinius blynus ir totoriškuosius čeburėkus. Mažajam vietoj paprastos ryžių košės verda uzbekišką plovą ar itališką rizotą (risotto). Kepa įvairius tortus, pyragus ir pyragėlius, daro desertus, verda uogienes, marinuoja ir konservuoja daržoves bei grybus. Žodžiu, visko neišvardinsi... Tačiau yra vienas dalykas, kurio jis kažkodėl niekada negamino, nors labai pats mėgsta. Tai balandėliai. O aš, kad ir kaip būtų keista man pačiai, padarau šį patiekalą gana greitai. Kai noriu būti ypatingai gera, priruošiu didelį puodą balandėlių ir mano vyrą tai pradžiugina. Štai taip netobula namų šeimininkė ir džiugino savo šeimyną – zoologijos sodais ir balandėliais...
Netobulas lapkritis arba apie santykius ir prisiminimus...
Lapkritis, kaip niekada, buvo gražus, šiltas ir sausas. Smagu leisti laiką lauke, bet į mėnesio pabaigą prisiminiau, kodėl šis mėnuo man kasmet būna toks slogus... Dienai prasidėjus sunku suprasti, ar dar tamsu ir tuojau prašvis, ar apsiniaukę... Tada ateina vakaras ir suprantu, kad dienos nė nebuvo. Lauke drėgna ir vėsu, todėl vis daugiau laiko praleidžiame namuose ir pramogų tenka ieškotis tarp keturių sienų, tada atsigręžiame į save ir į tuos, kurie yra šalia mūsų. Žymiai daugiau laiko lieka žmogiškajam faktoriui, o jei dar paprasčiau – draugams. Bet apie viską iš eilės... Per Vėlines su savo mama ir seseria susitikau prie tėčio kapo. Kiekvienais metais per Vėlines važiuojame į kapus jau sutemus. Tėtis palaidotas ant skardžio, todėl nuo kapo atsiveria įspūdingas vaizdas: marių marios liepsnelių po kojomis... Nuo bažnyčios sklido giesmės ir varpų gaudesys. Dairiausi ir galvojau, kiek daug tų išėjusiųjų. Per visus amžius jų žymiai daugiau, nei tų, kurie dabar gyvename... Mano tėtis po savęs paliko mudvi su seseria. Mes tik dvi jo dukros – ne pusseserės, ne draugės, bet seserys... Esu už savo seserį vyresnė septyneriais metais. Kai buvau maža, duodavau jai „į kailį“, atskleidžiau tikrąją tiesą apie Kalėdų senelį ir net parodžiau kur jo „elfai“ slepia šventėms paruoštas dovanas. Būdama aštuonerių, saugojau ją parėjusi po pamokų namuose, kai tėtis išeidavo į darbą, tol, kol vakarop pareidavo iš darbo mama. Niekada nesusimąsčiau, kad tai buvo kažkas ypatingo, kol nepamėginau tokios situacijos įsivaizduoti savo namuose, nes tarp mano berniukų lygiai toks pats amžiaus skirtumas. Vėliau pasiimdavau ją iš darželio. Kol neturėjau savo vaikų, nesupratau, bet kai susilaukiau, suvokiau, kad mylėjau savo sesę kaip savo vaiką.
Ilgai neturėjau antro vaiko, nes bijojau atimti dalį dėmesio iš savo pirmo sūnaus...Turiu kelias drauges, iš kurių lūpų girdėjau, kaip jos pačios kenčia dėl abejonės, ar myli savo vaikus po lygiai. Kartais sveriu savo jausmus: ar myliu abu savo berniukus vienodai? Tokio lyginimo reikia tik man pačiai ir tik pati su savimi būnu tokia laiminga, kai suvokiu, kaip stipriai juos myliu ir net nesugebu pasverti tos meilės. Nėra net kalbos apie daugiau ar mažiau. Dabar tik suprantu, kad meilė yra beribė. Tiek, kiek reikia, tiek jos prisideda ir limito jai nėra...
Po Vėlinių nuo vaikystės gerai prisimenu kitą progą: savo geriausios draugės gimtadienį. Nieko keisto, kad ši šventė man tokia svarbi, juk pažįstu šitą žmogų jau daugiau nei trisdešimt metų. Ko tik nebuvo per tuos metus! Kokia karšta buvo ta mūsų mergaitiška draugystė, kurią tikrai galėčiau prilyginti meilės jausmui, kokia stipri kartais būdavo tarpusavio neapykanta! Kiek ašarų išlieta viena kitai ant peties, kiek ašarų išlieta dėl tariamų ar tikrų draugės išdavysčių! Kiek kartų ji padėjo man bėdoje, kiek kartų aš jai neištiesiau pagalbos rankos, ir atvirkščiai. Nežiūrint to, o gal būtent todėl, kad šitiek daug kartu patyrėme, ir šiais metais ėjau į jos gimtadienį, ir šiandien vadinu ją savo geriausia drauge. Įdomu tai, kad net mūsų pavardės dabar yra vienodos.
Mano vyresnysis sūnus taip pat turi savo geriausią draugą. Kartais net stebiuosi, koks stiprus tas jo geriausio draugo kultas. Tuo labiau, kad draugas žymiai gudresnis už maniškį: jis geriausių draugų, kiek suprantu, turi ne vieną ir ne du. Įdomu, ar jų draugystė bus tvirta? Ar jie susitiks po trisdešimties metų? Ar eis su savo šeimomis vienas pas kitą į gimtadienius? Juk visi žino, kad tokia sena draugystė yra pati tikriausia. Tik aš šito nesurežisuosiu. Patariu, pamokau, bet suprantu, kad vaikai draugus rinksis patys, kaip ir žmonas.
Susitikau lapkritį ir su kitais savo draugais ir draugėmis. Susipažinau su jais jau būdama suaugusi, ir keista suvokti, kad ši draugystė taip pat skaičiuoja ne pirmą dešimtmetį... Deja, mano didžiausia netobulybė, matyt, ta, kad, daug žmonių esu užgavusi, kaip, deja, nemažai yra ir tokių, kurie yra užgavę mane... Gyvenimas išmokė pamokėlę: reikia mokėti atleisti, o draugas yra ne tas, kuris visada buvo šventas kaip Dievas, bet tas, kuris... ir negaliu pasakyti, kodėl žmonės draugauja su vienais, nors tikrai būna sunkių akimirkų, o su kitais išsiskiria. Turiu nuostabių draugių. Daug ko galiu iš jų pasimokyti. Jos stiprios, gražios, protingos, puikiai moka bendrauti ir su jomis labai įdomu. Jei save lyginčiau su jomis, teliktų užsikasti po tais lapkričio lapais, nes jos tikrai arčiau tobulybės, nei aš...
Be to, jos yra mamos. Turbūt šiai dienai tai yra didžiausias bendras interesas, kuris mane jungia su kitomis moterimis. Šio intereso vedama paskutinį lapkričio savaitgalį susitikau su kompanija mamų. Mažai tas moteris pažįstu ir jungia mane su jomis tik tas vienintelis kriterijus – esu mama. Rašau ir, prisipažinsiu, pati savimi nusiviliu. Nejau tik tiek? Nejau esu tik mama, turiu nuostabiausius pasaulyje vaikus ir nuostabų vyrą? O visa kita..? Kaip dideli siekiai, iššūkiai, darbai? Kur išgelbėtos gyvybės, pastatytos pilys, parašytos knygos ir nutapyti paveikslai? Galų gale, kur uždirbti dideli pinigai, patirti nepakartojami nuotykiai ir svaiginantis populiarumas..? Tarp visų kitų mamų, su kuriomis susitikau, kaip pati vadinu, „mamų būrelyje“, buvo viena mama, kurią įdomaus sutapimo dėka taip pat pažįstu jau trisdešimt metų, dar įdomiau tai, kad daugiau nei prieš porą dešimtmečių mes buvome geriausios ir artimiausios draugės... Juk minėjau, kad draugai išsiskiria, bet nepaminėjau, kad jie kartais ir susitinka. Dar minėjau, kad mano draugių tarpe yra tikrai šaunių moterų. Važiavau namo su seniai matyta drauge. Ji architektė. Klausiau, ką ji kalba (atleisk, drauge, kad papasakosiu nepažodžiui, bet taip, kaip supratau): „Žinai, stovi daug pastatytų mano projektuotų namų... Kažkas pasakė: kiek paminklų sau pasistatei, jie liks po tavęs... Iš pradžių man pačiai gal tai atrodė kiek ypatinga, bet dabar, kai tų pastatų tiek daug, aš suprantu, kad svarbiausia, ką turiu ir tikrai ypatinga yra tai, ką veikiu su savo vaikais, savo šeima...“ Štai tokius žodžius pasakė prasmingą darbą dirbanti veikli moteris, o ne šiaip kokia netobula namų šeimininkė...
Sakiau, kad viskas bus apie santykius ir prisiminimus. Ir, žinoma, apie šeimą...