Nežudyk savo sutuoktinio dovanų
/ Vilma Grigienė
Aš tikiu, kad Dievas, palydėdamas į gyvenimą, kiekvienam iš mūsų įspraudžia širdin po smiltelę. Kam didesnę, kam visai mažulytę, kam apvalią ir švelnią tarsi gyvybės pritvinkusį pumpurą, o kam aštrią ir smigią tarytum adatėlę. Tai – mūsų talentai. Iš tiesų teisinga sakyti, kad tomis smėlio smiltelėmis širdyse esame apdovanoti, nes tai, kokie mes gimstame, yra Dievo dovana mums. Tačiau drauge tos smiltelės yra mums užduotas darbas, lyg priesakas, lyg pažadas, nes mūsų dovana Dievui bus tai, kuo mes tapsime ir ką šioje Žemėje nuveiksime.
Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų širdį toji smiltelė spaudžia ir žeidžia taip pat, kaip manoji dabar dreskia mane – iki pačių gelmių, sukeldama tai skausmą, tai kažin kokį nepatogumą, tai plėšiantį, nenumaldomą ilgesį. O mes, noromis ar nenoromis, bandydami tą neišsakomą, neišraudamą ilgesį nuraminti, dirbame. Kuriame ir tarsi geldelės jūros dugne apauginame savąją smiltelę širdies perlamutru – darbais. „Nes meilė – tai darbas,“ – mėgsta sakyti mano gera bičiulė. Meilė – tai darbas... Iš tiesų kiekvienas turime savąjį darbą, savąją meilę, savąją užduotį, įrašytą mūsų širdyje paties Dievo, paskirtą mums dirbti per visas mūsų dienas. Mes kantriai ir rūpestingai auginame širdyse savąjį perlą, o Dievas, aš tuo tikiu, iš tų perlų sudėlioja patį nuostabiausią paveikslą, kiekvienam iš jų surasdamas tinkamą vietą.
Iš tiesų juk visai nesvarbu, koks yra mūsų talentas: kurti muziką ar eiles, guosti nuvargusius ar gydyti paliegusius, šypsotis ar austi, sodinti sodus ar statyti namus, minkyti molį ar uždirbti pinigus – svarbu tik tai, ką su juo darome, nes šis talentas yra dovana, turinti savo tikslą ir prasmę šioje Žemėje. Galbūt kažkam yra skirta tyrinėti visatos platybes, o kažkam – su vaikais išbraidyti visas balas. Galbūt vienas geba vagoti žemės veidą lygiomis vagomis, o kitas – priversti septynias natas sugulti taip, kad išspaustų ašaras. Visų mūsų darbai yra nuostabūs ir nepakartojami, nes nuostabus ir nepakartojamas esti mūsų širdžių perlamutras – meilė. Ir visgi kad ir kokie nuostabūs jie būtų, tai niekis palyginti su tuo, koks paveikslas iš jų sudėliojamas.
Deja, reikėtų pripažinti, kad ne kiekvienas numano, kokį turtą širdyje nešiojasi. O dar mažiau yra sugebančių įžvelgti turtą savo artimuosiuose. Ir užuot apšvietę savąja šviesa šalia esančius ir leidęsi jų apšviečiami, mes kylame į amžiną kovą už tai, kas po Saule yra vertesnis. Lyg koks valkas mums būtų uždengęs akis ir privertęs Žemę paskęsti prieblandos ūkuose.
Mano tėtis sako, kad tik mokslas išgelbės pasaulį, nes mokslas yra šviesa, ir numoja ranka į mamos sodinamas gėles. Niekai. O kaimynė – labai miela moteris – tiki, kad muzika – tai dvasios viršukalnė, bet „puodus lipdyti“ esą didelio proto nereikia. Ne ne, aš nesirengiu smerkti visų aplinkinių, nes ir pati esu linkusi pasiklysti vertinimų labirintuose. Ir dažnai kitų puoselėjamas grožis man atrodo ne kas kita, o tik tuščiagarbiškumas, žmonės, liepsnojantys savo idėja, – neteisūs užsispyrėliai, o į švelnumą kartais numoju ranka – na ko šiame pasaulyje galima juo pasiekti? Tokie jau mes, žmonės, ir klysti būdinga mums visiems. Turiu bičiulę – nepaprastai tvirtą ir šviesią būtybę. Ji augina „visą būrį“ vaikų, o nuėjusi pas gydytojus, susilaukia begalės priekaištų dėl gimdymų nualinto organizmo. Jos širdyje įrašytas grožio troškimas, ir net vaikai, vienas paskui kitą įsitaisydami jos įsčiose, nesugeba sutrukdyti jai kurti. Tikriausiai trukdyti jie nė nebando, nes žino, kad tai – beviltiška. Netrukdo jai nė vyro priesakas susirasti „padorų“, t. y. gerai apmokamą, darbą. Kai mudvi kalbamės apie meną, jos akys tiesiog atgyja. Ji rūpinasi, kad vaikai būtų išsilavinę ir turėtų gerą skonį, rengia parodas ir už centus moko tapyti. Jos vyras – taip pat nuostabus žmogus ir turi nepaprastą nuovoką uždirbdamas pinigus. Kartais man atrodo, kad viskas, prie ko jis prisiliečia, virsta auksu, tarsi jo rankos turėtų kokią stebuklingą galią. Jie gyvena gražiuose namuose, o atostogauti vyksta ten, kur aš apsilankau nebent sapnuose. Ir tai – ne kas naktį. Čia būtų galima dėti tašką, nes šioje laimingoje istorijoje, regis, jau nieko netrūksta, bet... Kaip visada yra vienas „bet“... Bet mano bičiulė niekina savo „nemenišką“ vyrą, o labiausiai – jo sugebėjimą uždirbti pinigus, nes tai esą „ne lygis“, nes tai nieko gražaus, nes tai vulgaru ir pernelyg žemiška. Čia dar būtų pusė bėdos, jei ne dar vienas „bet“... Bet jos vyras mano, kad kiekvienas turi užsidirbti pats ir nėra ko gaišti laiko mokant vaikų namų auklėtinius tapyti, nes tai neduoda jokios naudos, o savo duoklę visuomenei jis jau atiduodąs mokėdamas mokesčius. Ir apskritai tas menas, tiesą sakant, grašio nevertas.
– Jūs, menininkai, – tikri nevykėliai. Nori auklės – užsidirbk! – įsikarščiavęs mesteli jis.
– Ak tu šitaip?! Kada paskutinį kartą teatre buvai? Vaikai kaip kokie kaimiečiai auga! – nenusileidžia ji.
– Ir kam dabar to tavo teatro reikia? Vaikams ten neįdomu! Dar po parodas pradėk tampyti!
– Niekšas! Pats pinigais švaistaisi, aš net dažų normalių negaliu nusipirkti…
Tiesą sakant, aš nežinau, kaip jie sugebėjo vienas kitą pamilti ir kokia jėga juos nuvedė prie altoriaus, bet manau, kad geresnio pasirinkimo nė būti negalėjo, nes jie tiesiog sukurti vienas kitam. Ir jeigu jis ją aprūpintų dažais ir teptukais, jei nešykštėtų auklėms, jei nepriekaištautų dėl labdaringų pamokų, ji tapytų tokius paveikslus, į kuriuos žiūrėdamas ne vienas abejingasis patikėtų, kad Dievas yra. Jei tik ji liautųsi jam priekaištavusi dėl menko kultūrinio išprusimo, jei nemenkintų jo pernelyg žemiško pašaukimo, jis jai patiestų po kojomis dangų, ir jų šeima dovanotų pasauliui nuostabiausius perlus. Darbus. Ir laimingus vaikus. Jei tik jie pripažintų, kad nė vienas pašaukimas nėra prastesnis už kitą...
Bet dar labiau man gaila tų žmonių, kurie savo širdį sukietina. Kurie užgniaužia savyje ilgesį ir pasiduoda vien šio pasaulio imperatyvui. Jie mano turintys begalę pareigų, dirba gerai apmokamą, bet nemylimą darbą, mano privalantys uždirbti gardesnį duonos kąsnį, turėti gražesnį drabužį, didesnį namą ar linksmesnių pramogų. Bet blogiausia yra tai, kad aplinkiniai it susitarę pataria: „Taip, taip, teisingai, tu privalai, taip geriau, taip reikia...“ Jų balsai užgriūva it liūtis vidurvasarį, ir žmogus ima nebegirdėti savo širdies. O širdis prisitaiko. Ji ima ir apsimeta, kad jai nebeskauda. Ir įspraustoji smiltelė be tikslo dūla širdies kamputyje, pamažu virsdama ne žėrinčiu perlu, o kietu akmenėliu. Kartais bando dilgtelėti, spustelėti, kartais netgi suskausta, bet artimieji tuoj pat viską užglosto: taip, esą, reikia, taip geriau.
– Ar tu žinai, kad dirbsi beprotnamyje? Su bepročiais! Visą gyvenimą! – gąsdino mane teta, kai, būdama aštuoniolikmetė, pasisakiau norinti studijuoti psichologiją.
– Aš ir noriu dirbti su bepročiais! – buvau kupina jaunatviško idealizmo.
– Žinai, kokį atlyginimą tu gausi? Katino ašaras! Tavo vaikai badaus!
Ir aš įstojau mokytis ekonomikos. Tai buvo perspektyvu, nors, tiesą sakant, verslininkė iš manęs būtų buvusi tikrai nekokia. Užtat teta džiaugėsi. Ir mama džiaugėsi. Ir tėtis. Ir aš džiaugčiausi, jeigu mano vaikas studijuotų tai, kas galėtų jiems užtikrinti sotų gyvenimą. Sotų. O prasmingą?
Ir visgi aš tikiu, kad mes nesame sukurti būti kliūtimis vienas kito kelyje. Kad esame pašaukti bendradarbiauti. Ištiesti vieni kitiems ranką. Paguosti ir išklausyti. Įkvėpti ir būti įkvepiami. Aš tikiu, kad mūsų gyvenimo perlas gražiausiai sušvinta ne tada, kai juo puikuojamės, o tuomet, kai jis guli šalia kitų, suradęs savo vietą Dievo sumanytame paveiksle. Todėl, žiūrėdama į kiekvieną žmogų, kiekvieną be išimties, sau tyliai sakau – nežudyk. Nežudyk jo talento, nežudyk galimybės, jo darbo, jo pašaukimo. Net jeigu tasai pašaukimas atrodo tikra kvailystė ir beprasmybė. Pernelyg žemiškas ar pernelyg iracionalus, nevertas dėmesio ir pastangų, niekingas. Vis tiek, kad ir kas būtų, tas perlas turi užaugti ir suspindėti. Nupraustas ašaromis, sutvirtintas pastangomis, nušviestas meilės. Jis – Dievui gražiausias. Ir kiekvieną kartą, kai mane pačią užpuola abejonės ir nusivylimai, juoda beprasmybės naktis ar viską nušluojantis imperatyvas, aš pasakau sau – nežudyk. Nežudyk, nes tai, kas bręsta širdyje, yra gyva, nes tai – dovana.
Šaltinis: Žurnalas "Ta pati", 2010 m. ruduo