Meilė neįmanoma be kito

1901-12-13 / Christopheris Westas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos
Meilė neįmanoma be kito
Egoizmas –kliūtis meilei skleistis
Kas prieštarauja meilės esmei?

Masturbacija – nekaltas eksperimentas ar kliūtis transcendencijai atsiskleisti?
Nors daugelis šiuolaikinių psichologų masturbacijos nebelaiko sutrikimu, Bažnyčia ištikimai gina dieviškajame žmonijos išganymo plane apreikštą lytiškumo vaidmenį. Svarbiausias jo uždavinys – tarnauti autentiškai meilei. Tad seksualumas turėtų būti integruotas į asmenybės visumą, o ne kaip nors iš jos išskirtas. Masturbacija yra iškreipto požiūrio į lytiškumą padarinys, įkalinantis žmogų savanaudiško pasitenkinimo liūne bei atkertantis jį nuo meilės kaip savęs dovanojimo kitam versmių.

Ar iš tiesų Bažnyčia moko, kad masturbacija yra blogis? Ką pasakytume apie paauglius, kurie tik eksperimentuoja? Masturbacija neišvengiamai priskiriama prie objektyvių sutrikimų (vėliau aptarsime priežastis, kodėl tokie veiksmai įvardijami kaip blogi). Tačiau asmens nebrandumas, įpročio jėga, didžiulis nerimas ar kiti psichologiniai veiksniai gali sušvelninti subjektyvią atsakomybę už tokį elgesį.
Paaugliams natūraliai būdinga domėtis savo bręstančiu kūnu. Hormonų bangos gali sutapti su galinga pagunda išbandyti masturbaciją. Tai visai suprantama, bet nepakeičia objektyvaus fakto, kad masturbacija yra sutrikimas. Toks elgesys nesiderina su mūsų, kaip vyrų ir moterų, orumu, pašaukimu mylėti taip, kaip myli Dievas.
Nors į masturbacijos žabangas įkliuvusiems asmenims turi būti rodoma atjauta, nevalia sumenkinti tikrosios tiesos. Antraip nebyliai pritariame žalingo įpročio įkalintiems. O juk Kristus atpirko mus. Tai reiškia, kad visai įmanoma gyventi pilnutinėje savo lytiškumo tiesoje.

Dauguma šiuolaikinių psichologų apie masturbaciją kalba kaip apie normalų dalyką. Kai kurie netgi leidžia suprasti, kad nesimasturbuoti yra nesveika. Kodėl Bažnyčios mokymas nedera su laiko dvasia? Nesuvokdami dieviškojo plano, kad Kristus atėjo į pasaulį atkurti to, kas buvo sumanyta dar jo sukūrimo pradžioje, į savo seksualinius troškimus neišvengiamai žvelgsime per nuopuolio prizmę. Šiuo iškreiptu požiūriu masturbacija atrodo normalus ir netgi sveikas dalykas.

Juk visai normalu seksualiai susijaudinti, ar ne? Sykiu atrodo, kad normalu siekti atsipalaidavimo nuo seksualinės įtampos, ar ne taip? Jeigu niežti, neleidžiate niežuliui išvesti jus iš proto – tiesiog imate ir pasikasote. Tik keistuolis kęstų niežulį, susilaikydamas nuo noro pasikasyti niežtinčią vietą. Taigi, sekant šiuo palyginimu, būtų nesveika kaupti seksualinę įtampą be jokios galimybės „nuleisti garą“, tiesa?

Šie svarstymai gana logiški. Neįmanoma suprasti, kodėl masturbacija yra blogis, neperžengiant šiuolaikinės seksualumo sampratos ribų. Siekiant tikrosios tiesos apie žmogaus lytiškumą, meilę bei gyvenimo prasmę, teks ne tik įsigilinti į pačią masturbacijos problemą, bet ir iš esmės pakeisti požiūrį.

Mes paveldėjome užsisklendimo savyje pasaulėžiūrą (modernusis racionalizmas). Netgi galėtume „pasikrikštyti“ „omfaloskeptikais“ (tai įmantrus žodis pavadinti tiems, kurie susitelkę vien tik į savo bambą). Negalime pažvelgti anapus fizinės, regimos realybės, kad atrastume nematomą dvasinę tikrovę. Negalime įveikti savo laikinumo ir ribotumo, kad susidurtume su amžinybe ir tuo, kas viršija visas ribas.

Mes stebime žvaigždes ir, užuot mąstę apie plačiai pasklidusią Kūrėjo didybę, mėginame visatą sutalpinti į matematines lygtis. Susitinkame su kitu žmogumi ir, užuot matę apreiškimą asmens, taip pat sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, matome daiktą, kurį galima naudoti ir vartoti savo pasitenkinimui. Susiduriame su seksualinio troškimo gelmėmis ir, užuot labiau pažinę savo pašaukimą tyrame, gyvenimą teikiančiame vandenyje dalytis dieviškuoju slėpiniu su kitu, neriame stačia galva į seklią pelkę, įstrigdami pataikavimo sau bei užsisklendimo dumble.

Pastebėtina ir simbolinė sekso prasmė – tai veiksmingas laisvos, visiškos, ištikimos, vaisingos Dievo meilės ženklas. Jis išreiškia žmogiškąjį dalyvavimą dieviškojoje Asmenų bendrystėje. Taip, seksas skirtas mums nukreipti anapus žvaigždžių esančios Aukščiausiosios Tikrovės – Dievo link.
Masturbacija, kad ir kaip lengva įgyti šį žalingą įprotį, priverčia mus pasikliauti tik savimi. Ji išreiškia pasaulėžiūrą, stokojančią transcendentinio Dievo kitoniškumo. Ji ženklina savigailą, baimę atsisakyti savęs dėl kito ir visišką, sterilų užsisklendimą.
Ši raiška yra priešinga mūsų pašaukimui atspindėti Dievą gyvenimą teikiančioje bendrystėje. Masturbacija įkūnija seksualinio troškimo, pažeisto gimtosios nuodėmės, apvertimą aukštyn kojom. Kas tai, jei ne vien savanaudiškas, į pasitenkinimą nukreiptas seksualinis piktnaudžiavimas?

Masturbacija daug pasako apie tai, kaip asmuo supranta savo seksualumą, o drauge atskleidžia nemažai faktų apie jo ar jos asmenybę. Tokie veiksmai liudija vidinį ar išorinį nerimą, nusivylimą tiesa apie tikrąją būtį, nenorą ar negalėjimą nuoširdžiai dovanoti savęs kitam. Masturbaciją lydinčios fantazijos byloja apie asmens nepasitenkinimą tikrove ir pasitraukimą į iliuzijų pasaulį.

Jei masturbacijos patirties turėjęs asmuo sudaro meile ir vaisingumu grįstą santuoką, be galo svarbu, kad jis ar ji būtų įveikęs(-usi) šį žalingą įprotį atkaklumu ir ištvermingumu, padedamas(-a) maldos ir sakramentų, Dievo malonės ir galbūt išmintingo dvasinio vadovo. Kodėl to reikia? Jei kieno nors seksualiniai impulsai buvo nulemti nuolaidžiavimo savo silpnybėms, o ne savęs dovanojimo kitiems, jei orgazmo malonumas mintimis yra atskiriamas nuo meilės kitam rizikos ir atsakomybės už vaisingumą, jei iki tol nebuvo mėginama perkeisti klaidingų požiūrio į seksualumą prielaidų, tuomet prieš altorių duoti santuokiniai įžadai menkai kuo pagelbės.

Pavyzdžiui, įpratęs masturbuotis vyras paprasčiausiai perkels silpnybei pataikaujančius geidulius ant savo žmonos. Jis mieliau mylėsis su savo sukurta fantazija nei su tikra moterimi, kurią yra vedęs. Ar tai meilė? Ar tokie lytiniai santykiai gali būti santuokinio ryšio išraiška ir vedybinių įžadų atnaujinimas?

Masturbaciją reklamuojantys psichologai ir jų patarimus už gryną pinigą imantys žmonės tampa apgaulės aukomis. Idant prasimuštume pro savo baimių, nerimo, vidinių nusivylimų kiautą, Verčiau šaukimės Dievo malonės. Iškęskime savo skausmą, leisdami Dievui perkeisti mūsų nusižengimus.

Tik tuomet pažinsime tikrąjį džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ko iš tikrųjų ieškome. Tai nėra pasitenkinimas savimi. Šį pasitenkinimą lydi visko aukojimas meilei suvokiant, kaip tai rizikinga. Tai pasitenkinimas primygtinai prašant tikrų dalykų – susitikti su „kitu“, o tai reikštų pasiruošti galutiniam susitikimui su Aukščiausiu „Kitu“ – Dievu.

Ką daryti su seksualiniais jausmais ir troškimais, jeigu negali turėti lytinių santykių, o masturbuotis draudžiama? Kartais jaučiuosi taip, lyg tuoj susprogčiau. Pats laikas pakalbėti, kuo skiriasi seksualinio geismo slopinimas ir jo atpirkimas. Dauguma skaisčiai gyventi mėginančių žmonių iš esmės klysta, kai savo seksualinius troškimus „užspaudžia“ ar paslepia, lyg sušluodami juos po kilimėliu. Problema lieka, nes geiduliai grįžta, ir paprastai su dar didesne jėga, nei jos būta iš pradžių.

Seksualiniai jausmai ir troškimai yra labai galingi. Tad juos nuslopinti nėra teisingas atsakas. Norėdami pažinti tikrąją laisvę ir naudoti seksualumą autentiškos meilės tarnystei, privalome patirti savo lytiškumo atpirkimą. Mūsų seksualiniai troškimai turi būti perkeisti Kristuje, kad juos galėtume patirti tokiu pavidalu, kokiu Dievas juos dovanojo mums pačioje kūrinijos sukūrimo pradžioje (žr. Pradžios knygą).

Po gimtosios nuodėmės, sukėlusios žmogaus kūno ir sielos skilimą, visi paveldėjome seksualinių troškimų nedarną. Tad juos kontroliuoti gali būti labai sunku, o kartais, regis, net neįmanoma. Taigi mums reikia paklausti savęs: ar aš valdau savo seksualinius troškimus, o galbūt jie valdo mane? Jeigu seksualiniai geiduliai vadovauja mums, nesame laisvi.
Taip pat turime savęs paklausti: koks yra  šių troškimų pobūdis ir nusiteikimas? Ar mūsų seksualumas tarnauja autentiškai meilei, o gal susiduriame tik su savanaudiško pasitenkinimo impulsu?

Kai susiduriame su neišvengiamais seksualiniais jausmais, troškimais ir pagundomis, užuot šiuos impulsus ignoravę, nugrūdę žemyn ar paslėpę giliai viduje, verčiau kelkime aukštyn, į viešumą – ne į paviršių ir viešinimą geidulių tenkinimo prasme, bet aukštyn ir iš savęs į Kristaus, mūsų Atpirkėjo, rankas. Patariame remtis malda, panašia į šią:
Viešpatie Jėzau, į Tavo rankas atiduodu savo geismus. Maldauju: atitaisyk manyje nuodėmės padarinius, kad pažinčiau laisvę ir galėčiau išgyventi seksualinius troškimus taip, kaip Tu juos sukūrei iš pat pradžių. Amen.

Kuo dažniau šaukiamės Jėzaus savo geidulių akimirką bei leidžiame jam nuskaistinti seksualinius geismus, tuo labiau išgyvename galią tinkamai juos suvaldyti. Ir tuomet vis dažniau lytiškumą patiriame ne kaip į pasitenkinimą vedančią aistrą, bet kaip troškimą dovanoti save atspindint Kristų. O tai ir yra atpirkimo esmė.

Bet tai nėra paprasta. Būkite tikri: jūsų laukia intensyvus dvasinis mūšis (žr. Ef 6, 12). Kristui duotas leidimas nuskaistinti mus apima tikrą geismų mirtį. Tai reiškia būti nukryžiuotiems kartu su Kristumi, kad būtume su Juo prikelti naujam gyvenimui (žr. Rom 6) – gyvenimui, kai atrandame savyje vis daugiau ir daugiau galių mylėti taip, kaip mylėjo jis. Tai ir išreiškia mūsų seksualumas.

Nors nuopuolio iškreipti seksualiniai instinktai galingai stumia mus į savanaudišką pasitenkinimą kitų sąskaita, Dievas suteikia dar daugiau galių atpirktai seksualinei varomajai jėgai vesti mus į laisvę ir mylėti kitus taip, kaip Kristus. Šitaip seksualiniam instinktui numatyta lydėti mus į evangelijų išsipildymą. Štai kodėl Popiežius Jonas Paulius II lytinį potraukį apibūdino kaip „troškimų ir siekių ašį, ties kuria vystosi bei iš vidaus save tobulina visa mūsų egzistencija“.

Tikroji meilė ir laisvė yra įmanomas dalykas. Bet to nepasieksime per vieną naktį. Tai gali būti ilgas ir sunkus kelias. Vis dėlto, perfrazuojant Joną Paulių II, Kristus kviečia mus ištvermingai ir nuosekliai pažinti tikrąją seksualumo reikšmę. Jis kviečia mus įsiklausyti į širdies virpesius, kad atskirtume vieną nuo kito tai, kas sudaro lytinį potraukį – tokį, kaip Dievas jį sumanė, ir tai, kas ženklina vien tik geismą.

Nors šie skirtingi širdies virpesiai kartais gali būti susipynę tarpusavyje, Kristus kviečia mus įžvelgti esminį skirtumą. Pasikartosime: tai sunku, tačiau, pasak Jono Pauliaus II, „ši užduotis gali būti įvykdyta ir ji tikrai verta Žmogaus“.

Tad ką jums daryti su savo seksualiniais troškimais ir jausmais? Patikėkite juos Kristui ir nekliudykite jam atlikti jūsų atpirkimo stebuklo. Vienintelis „išsprogdintas“ dalykas bus jūsų senoji sekso samprata. Dievo plane seksualumui patikėtas daug įspūdingesnis vaidmuo, negu mes, nuopuolio žmonės, galime įsivaizduoti.

Dar turėtume prisiminti vieną svarbų dalyką: šis atpirkimas – ne vien tiems, kurie neturi „teisėto būdo“ kaip nors išreikšti savo seksualinių troškimų. Atpirkimas reikalingas visiems, taip pat ir susituokusiems. Santuoka jokiu būdu nepateisina naudojimosi vienas kitu tik tenkinant seksualinius troškimus. Sutuoktiniai privalo patirti savo lytiškumo atpirkimą, jei tik nuoširdžiai trokšta, kad jų lytiniai santykiai būtų meilės, o ne geismo aktas.


Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“
parengė Mindaugas RADUŠIS

Šaltinis: Žurnalas "Artuma" , 2011 m. balandis

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found