Sužadėtuvės=vestuvės?

1901-12-13 / Christopheris Westas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos...
Sužadėtuvės = vestuvės?

Arba Na kam reikalingas tas ikisantuokinis skaistumas...
Christopheris WESTAS

Tęsiame ikisantuokinio skaistumo temą (žr. š. m. „Artumos“ vasario numerį), nes kaip girdime iš skaitytojų, tai aktualu didžiajai daliai šiandienos jaunuolių. Pateikiame atsakymus į kelis populiarius klausimus, kodėl sužadėtiniai turėtų išsaugoti vienas kito skaistumą santuokai.

Esame susižadėję. Širdyse jau apsisprendėme vienas kitam įsipareigoti visam gyvenimui. Kodėl šio įsipareigojimo nederėtų išreikšti lytiniu aktu?
Lytiniai santykiai yra regimas (fizinis) neregimo (dvasinio) santuokinio ryšio ženklas. Per juos yra įkūnijama santuokinė priesaika. Tai integrali Santuokos sakramento dalis. O Santuokos sakramentas katalikams įvyksta tiktai tada, kai jaunikis ir nuotaka kunigo ar diakono bei dviejų liudytojų akivaizdoje vienas kitam prisiekia. Taigi, lytiniai santykiai nėra vien tik jausmo, kad jūs „jau vienas kitam įsipareigojote“, išraiška.

Tačiau gerai suprantu šį jausmą. Puikiai pamenu, koks įsipareigojęs jaučiausi per savo sužadėtuves. Tiesa, tam tikru atžvilgiu sužadėtiniai „jau yra įsipareigoję“. Tačiau kam? Vedyboms. Antraip jie neplanuotų vestuvių. Sužadėtiniai turi suvokti, kad dar nėra susituokę. Antraip neplanuotų sutuoktuvių. Vis dėlto, kad ir kaip jaučiausi įsipareigojęs savo sužadėtinei, ji nebuvo man žmona iki tol, kol Šventoji Dvasia nesukūrė tarp mūsų santuokinio ryšio. Šis ryšys neatsirado man pasipiršus, o jai sutikus. Jis taip pat neatsirado susitikus su kunigu aptarti vestuvių datos ar pradėjus lankyti sužadėtinių kursus. Jis neatsirado ir išsiuntinėjus kvietimus svečiams. Jis neatsirado ir vestuvių išvakarėse. Visa tai tebuvo ženklai, kad esame apsisprendę ir įsipareigoję susituokti. Kiekvieną minutę, iki prisiekdami prie altoriaus, buvome laisvi atsitraukti. Ir tik prie altoriaus, mums ištarus priesaiką, Šventoji Dvasia sukūrė tarp mūsų santuokinį ryšį. Išbaigdami savo santuokinę priesaiką lytiniu aktu, aiškiai suvokėme, kad užantspauduojame dvasinį ryšį, sukurtą tarp mūsų prie altoriaus.

Tai ir yra santuokinių lytinių santykių džiaugsmas – išlaukti tikro dalyko. Jeigu jau turėjote lytinių santykių, nėra tokios priežasties, dėl kurios negalėtumėte nustoti: nueikite išpažinties (jeigu esate katalikai) ir išlaukite, kol jūsų kūniškos jungtuvės taps sąžininga dvasinių jungtuvių santuokoje išraiška. Tai vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti ruošdamiesi šiam nuostabiam sakramentui.

Netrukus susižadėsime. Abiejų mūsų tėvai išsiskyrę, tad nusprendėme pagyventi kartu ir pažiūrėti, ar tinkame vienas kitam, prieš priimdami rimtesnį sprendimą. Mūsų situacijoje tai atrodo protingas žingsnis. Kodėl Bažnyčia moko, kad tai gyvenimas nuodėmėje?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pabandyti prieš žengiant rimtesnį žingsnį yra logiška. Tačiau em>socialinių tyrimų duomenimis, gyvenimas susidėjus, užuot pasirengus santuokai, dažniausiai tampa pasiruošimu skyryboms. Atlikti tyrimai rodo, kad iki santuokos gyvenantys kartu išsiskiria 50 proc. dažniau, nei tie, kurie iki santuokos kartu negyvena.
Kodėl taip yra, suprasime tik platesniame kontekste – apžvelgdami daugelio atmetamą krikščionišką mokymą apie seksualumo prasmę. Kartu gyvenanti pora „gyvena nuodėmėje“ ne dėl to, kad gyvena po vienu stogu, bet dėl to, kad dažniausiai tai reiškia nesantuokinius lytinius santykius. Nors dalijimasis bendru gyvenimu sukuria ir daugiau problemų, esminė problema – kad nesuprantama lytinių santykių prasmė ir jie neteisingai naudojami. Tiems, kurie būna lytiškai aktyvūs prieš santuoką, tačiau kartu negyvena, skyrybų tikimybė taip pat daug didesnė. Vienas tyrimas parodė, kad santuokose, prasidėjusiose ikisantuokiniais lytiniais santykiais, skyrybų tikimybė tris kartus didesnė, nei tose, kuriose lytiniai santykiai buvo išsaugoti laikui po jo sudarymo.

Dauguma iš mūsų esame apiplėšti dabartinės kultūros, nes nebegauname įrankių, kuriuos pasitelkdami pajėgtume suprasti ir išgyventi tikrąją seksualumo prasmę. Užaugame pasaulyje, kuriame natūralus, Dievo duotas ryšys tarp lytinių santykių ir santuokos yra visiškai pamirštas. Daugumai mintis, kad pora gali susituokti būdama skaisti, atrodo archajinė. Tiesą sakant, tiek vyras, tiek žmona prieš susituokdami dažniausiai būna turėję ne vieną seksualinį partnerį.
Visa tai aprėpia atperkanti ir gydanti Kristaus meilė. Tačiau jeigu neatkreipsime į tai dėmesio ir pora į santuoką įžengs jau turėdama lytinių santykių arba turėjusi jų su kitais partneriais, ji neišvengiamai susidurs su sunkumais, greičiausiai net nesuvokdama, kad jos patiriamas skausmas kyla iš neteisėtų lytinių santykių padarytų žaizdų. Tai nėra atsitiktinumas, kad ryškus skyrybų skaičiaus padidėjimas sutampa su ryškiai išaugusiu seksualiniu aktyvumu už santuokos ribų. Pateikiu keletą galimų priežasčių, kodėl taip yra.

• Praktikuojant lytinius santykius, kurie yra išardomi, neįpareigojantys ištikimybei visą gyvenimą ir uždari gyvybei pradėti, neįmanoma pasiruošti priimti tokių lytinių santykių (santuokos), kurie reikalaus neišardomumo, ištikimybės visam gyvenimui įsipareigojimo ir atvirumo gyvybei. Nuolat pasirinkdama tokį elgesį, pora parodo, kad yra visiškai nepasirengusi įsipareigoti santuokai, nes yra psichologiškai „ištreniruota“ elgtis priešingai.
• Tikra meilė pasiruošusi viską paaukoti dėl savo mylimojo. Juo labiau ji nevers kito rinktis blogį. Pora, įsitraukdama į iškreiptas elgesio formas ir skatindama vienas kitą taip elgtis, parodo, kad jos požiūris radikaliai priešingas autentiškai meilei. Galiausiai, tai atskleidžia akivaizdų neišmanymą, ką reiškia ir ko reikalauja meilė, kuri yra Santuokos sakramento pamatas.
• Noras turėti lytinių santykių iki santuokos atskleidžia bendrą žmogaus nuostatą nesantuokinio sekso atžvilgiu. Tad nenuostabu, kad, tyrimų duomenimis, sutuoktiniai, turėję lytinių santykių iki santuokos, yra daug labiau linkę į neištikimybę jau būdami susituokę, nei tie, kurie neturėjo lytinių santykių iki santuokos. Neištikimybė yra viena pagrindinių skyrybų priežasčių.
• Ikisantuokinis seksas ugdo į pasitenkinimą savimi nukreipto elgesio modelį, kuris, savo ruožtu, puoselėja ydas (geismą, puikybę, savanaudiškumą, nesąžiningumą, nepasitikėjimą, tingumą ir t. t.). Šios ydos pasitarnauja, kad susilpnintų – jei ne visai sugriautų – sveikus vyro ir žmonos santykius.
• Meilė, būtina Santuokos sakramentui, reikalauja tyrumo, nuolankumo, pasiaukojimo, sąžiningumo, pasitikėjimo, nesavanaudiškumo. O tai yra ne kas kita, kaip skaistumo dorybė – pagarba tiesai ir seksualumo prasmei tiek santuokos viduje, tiek už jos ribų.
• Seksualinis intymumas aptemdo galimybę blaiviai įvertinti ryšį, sukliudo objektyviai pamatyti ir atskirti dalykus, ir laisvai apsispręsti už autentišką santuokos pašaukimą.
• Savo pačių pasirinkimais kartu gyvenanti pora ir tie, kurie kartu negyvendami lytiškai santykiauja, atima iš savęs Dievo malonės pilnatvę. Be jos vyrui ir moteriai neįmanoma mylėti vienas kito taip, kaip esame pašaukti – pagal Kristaus pavyzdį.

Visi šie aspektai prisideda prie vyro ir moters kaip atskirų asmenų santykių irimo, erozijos. Bandymas kurti santuoką ant tokių pamatų yra ne kas kita, kaip bandymas statyti namą ant smėlio (plg. Mt 7, 26). Tačiau tai neturėtų vesti į neviltį. Ir nesvarbu, kokio ilgio būtų nuodėmių sąrašas. Kristus atėjo ne pasmerkti mūsų, bet mūsų išvaduoti. Kristus gali mums atleisti. Kristus gali mus atkurti. Kristus gali išgydyti mūsų žaizdas. Kristus gali mus išmokyti mylėti. Tačiau tik tuomet, jeigu mes jam leisime.

Tad jeigu rimtai norite išvengti skyrybų, atsigręžkite į Kristų ir jau dabar prašykite, kad jis jums duotų malonę gyventi pagal lytiškumo ir santuokos tiesą. Niekas labiau negarantuos sėkmingesnės santuokos, kaip jau dabar pradėtos ugdyti dorybės, būtinos šiai sėkmei. Niekada ne per vėlu pradėti.

Malda prašant širdies skaistumo
Viešpatie, sukūrei mane pagal savo paveikslą ir panašumą kaip vyrą/moterį. Padėk man priimti savąjį lytiškumą kaip Tavo dovaną. Įrašei pačioje mano prigimtyje, mano lytiškume pašaukimą mylėti, kaip Tu myli – nuoširdžiai save dovanojant, ir sukūrei „vieno kūno“ santuokinę vienybę tarp vyro ir moters kaip savo paties gyvenimo ir meilės ženklą šiame pasaulyje. Suteik man malonę visada atremti begalę melo, kuris nuolat atakuoja šios didelės lytiškumo dovanos tiesą ir prasmę. Suteik man širdies skaistumo, kad galėčiau atpažinti Tavo šlovės ir grožio atvaizdą kituose žmonėse ir vieną dieną išvysti Tave patį veidas į veidą. Amen.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“
parengė Rūta POCIUTĖ

Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2011 m. liepa-rugpjūtis

Komentarai