Šeima kaip iššūkis ir dovana
1901-12-13 / Andrius Navickas
Rašyti šį tekstą paskatino reakcija į tai, kas viešojoje erdvėje dažnai įvardijama kaip kova už krikščionišką šeimos sampratą.
Viena vertus, žmonės, kurie skiria labai daug energijos ir laiko, siekdami šeimai palankios valstybės socialinės politikos, nusipelno didžiausios pagarbos ir palaikymo. Kad parama šeimai pagaliau sugrįžo į politikų akiratį, yra svarbus pasiekimas. Ilgą laiką ignoravome tai, kokių skaudžių padarinių šeimos institucijai turi visos socialinės permainos, vien į ekonomines gėrybes orientuoti politikų sprendimai, hedonistinės kultūros įsivyravimas. Reikėjo daug pastangų ir atkaklumo, idant bent dalis politikų praregėtų, jog šeimų problemos neišvengiamai tampa sunkia našta valstybės biudžetui.
Kita vertus, įrodinėdami, kaip svarbu, kad kuo daugiau vaikų augtų darniose šeimose, siekdami pakeisti visuomenės nuostatas, neretai nukrypstame į kitą kraštutinumą, kai moralizavimas, idealizuoto įvaizdžio kūrimas pradeda vyrauti prieš realius šeimų poreikius, kai valstybę siekiama paversti šeimų „aukle“, pamiršdami, jog šeimos dabartis ir ateitis labiau priklauso nuo mūsų kasdienių apsisprendimų, sugebėjimo priimti kitą, puikybės tirpdymo nei nuo politinių deklaracijų ar kilniai skambančių valstybinių institucijų direktyvų.
Atrasti šeimą iš naujo
Viena iš pavojingų pagundų krikščionims – kūrybišką sekimą Kristumi čia ir dabar pakeisti piktinimusi aplinkybėmis ir kaimynais. Aplinkos priešiškumas, sudėtingos problemos, kurias tenka spręsti, turėtų būti vertinamos kaip Dievo dovana ir galimybė kūrybiškai išsiskleisti mūsų veikliai meilei, o ne paskata visas jėgas skirti apgailėti praeitį ir beviltiškai bandyti naujam vynui restauruoti senus vynmaišius.
Dažnai tenka girdėti krikščionis sakant, jog kažkada šeimos buvo stiprios, o jose gyveno dori, sąžiningi ir jautrūs vieni kitiems žmonės. Kada toks laikotarpis buvo? Na, pavyzdžiui, mūsų močiučių ar prosenelių laikai. Kam neteko matyti, kokios nors močiutės, liūdnai linguojančios galvą, jog jos laikais esą vaikų ir tėvų santykiai buvo visai kitokie, auklėjimas buvo kitoks – neabejotinai geresnis, vaikai gerbė tėvus, pastarieji mylėjo ir rūpinosi vaikais, šeimose vyravo harmonija ir susiklausymas, neištikimybės atvejai buvo labai reti, ir juos sutartinai aplinkiniai smerkdavo..
Beveik neabejoju, kad šių močiučių močiutės joms yra sakiusios tą patį. Kitas dalykas, kai paskaitai Žemaitės ar kitų lietuvių rašytojų kūrinius apie anuometines šeimas, moralizuojančios močiutes, pasakojimas tampa vis menkiau įtikinamas. Veikiau galima sakyti, kad kiekviena karta turi savų problemų ir savų sunkumų.
Populiaru kalbėti apie labai dievotus viduramžius, tačiau istorinės studijos apie tų laikų žmonių santykius liudija, jog problemų žmonių tarpusavio santykiuose tikrai netrūko, o ir anuometinės šeimos vargu ar būtų sektinas pavyzdys šiandien.
Kitas dalykas – industrinėje visuomenėje, kai praktiškai visose srityse įsivyravo instrumentinė logika, kai daug kartų išaugo visuomenės mobilumas ir profesinė įvairovė, įprastiems gyvenimo stiliams iškilo pavojus, formavosi nauji santykiai, taip pat ir šeimoje.
Keitėsi ir daugelį amžių vyravusi vyro ir moters vaidmenų šeimoje samprata, augo moters įtaka viešajame gyvenime. Prasidėjo seniau nematyta konkurencija tarp šeimos ir profesijos.
Taip pat nepamirškime, kad spartus technologijų tobulėjimas keitė kartų santykius. Pirmiausia profesinėje srityje tėvai nustoja būti vaikų autoritetais bei ugdytojais. Vaikai, daug geriau įvaldę naujas technologijas nei tėvai, pradėjo žvelgti į gimdytojų bei senelių išmintį iš aukšto. Didėjantis mobilumas prisidėjo prie to, kad vis dažniau ir vis jaunesni vaikai palikdavo tėvų namus. Lankstumas, sugebėjimas kurti naujoves pradėtas vertinti labiau nei patirtis. Taip pat verta paminėti vis stiprėjantį jaunystės kultą, kuris taip pat prisidėjo prie autoriteto erozijos bei keitė kartų santykius šeimoje.
Tikrai ne visi pokyčiai gali būti vertinami kaip šeimos instituto erozija. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą ragino vertinti didėjantį dėmesį žmogaus orumui, didesnę sutuoktinių partnerystę sprendžiant socialines ir ekonomines šeimos problemas. Tačiau pokyčiai visada yra iššūkis ir potencialus nerimo šaltinis. Juolab kad nuolat tenka kovoti su pagunda, kartu su praeities pavidalų duženomis išmesti ir neįkainojamas vertybes. Esame ne kartą istorijos pamokyti, jog toli gražu ne kiekvienas pokytis reiškia tobulinimą. Šiandien nekelia abejonių, kad šeimos vieta ir vaidmuo visuomenėje yra labai pasikeitęs, šeima vis menkiau yra ta bendrystės ugdymo, orumo puoselėjimo ir asmens sklaidos vieta, kuria galėtų ir turėtų būti. Vis dažniau ji paprasčiausiai traktuojama kaip namų ūkis, ekonominis vienetas, kurio narių santykiai paremti instrumentine logika.
Santuoka toli gražu ne visada suvokiama kaip vertybė ir bendrystės katalizatorius. Vaikų gimimas dažniau priimamas kaip našta ar socialinė prievolė, bet ne kaip nuostabi dovana. Vidiniai konfliktai sprendžiami bėgimu – skyrybomis. Gal kiek sutirštinsiu spalvas, tačiau dažnai naujuoju šeimos apibūdinimu galėtų būti toks: tai bendro šaldytuvo ir televizoriaus sujungta bendrija. Tiesa, per pastaruosius metus dalis šeimų turi ne po vieną televizorių ir bendrų susitikimo vietų tapo dar mažiau.
Jau pripratome prie diagnozės, kad šeimos institucija puolama įvairiausių socialinių, psichologinių ligų ir jai reikia pagalbos. Tačiau kartu svarbu pripažinti, jog ligų, kurios puola šeimą, neįmanoma įveikti vien politinėmis deklaracijomis ar gyvenimo šeimoje įvaizdžio gerinimu visuomenėje. Kaip ir siūlymu paprasčiausiai kopijuoti, pavyzdžiui, XIX amžiuje vyravusius tarpusavio santykių modelius.
Šiandien šeimoms ypač svarbu atrasti ne tik institucinę, bet ir dvasinę tapatybę. Valstybinės institucijos gali skatinti žmones gyventi šeimoje, sudaryti palankesnes materialines sąlygas auginti vaikus, tačiau tai, ar šeimos taps bendrystės šventove, kurioje puoselėjamas visų jos narių orumas ir talentai, yra anapus valstybės institucijų kompetencijos.
Kai jaunas žmogus sako, jog jam nesvarbi santuoka, nes tai tėra įrašas pase ir tiek, vargu ar padės moralizavimas. Aišku, galima pasiūlyti tokią mokesčių sistemą, kuri skatintų kartu nusprendusias gyventi poras tuoktis. Tačiau institucinis santykių pokytis toli gražu nebūtinai perauga į tikrą bendrystę. Tuo labiau kad gyvenimas labai skiriasi nuo Holivudo „sapnų industrijos“, kurioje dauguma filmų baigiasi (ar bent jau seniau baigdavosi) vestuvėmis kaip gyvenimo kulminacija.
Visi puikiai žinome, kad šeimos sukūrimas nėra finišo linija, bet veikiau labai svarbios, kupinos nuotykių ir išbandymų kelionės pradžia. Šioje kelionėje mes galime tapti kur kas brandesniais ir laimingesniais žmonėmis, tačiau kiekviena kelionė yra rizika, ir čia negali būti jokių išankstinių garantijų. Beje, didelė dalis šeimų išyra būtent dėl tų iškreiptų lūkesčių ar idealizuotų įvaizdžių, kuriuos turėjo prieš susituokdami.
Šiandien turime ieškoti ne kelių sugrįžti atgal į „tvirtos šeimos rojų“, bet kantriai ir drąsiai brautis į priekį, nesusigundydami autentiškų santykių kūrybinę įtampą pakeisti tik iš išorės patraukliomis populiarios kultūros siūlomomis santykių iškamšomis. Taip pat ir vaikų ar jaunimo pasiruošimą šeimai nevalia traktuoti vien seksualinio ryšio aptarimą, bet daugiau kalbėti apie tai, kad santuoka – tai kūryba, o ne paprasčiausia širma, už kurios galima pasislėpti nuo pašaliečių akių ir naudotis vienas kitu tol, kol pabos.
Didžiulę žalą santykiams šeimoje daro ir tai, kad šiandien žmonės yra gundomi „pasidaryk pats“ ideologijos. Esą „vyriškumas“, „moteriškumas“ yra patriarchalinės kultūros reliktai, o lyčių papildomumas turi būti pakeistas lyčių vienodumo principu. Šis gundymas susijęs su paplitusiu melu, jog prigimtinis žmogaus ribotumas yra ne dovana, bet kalėjimo vienutė, iš kurios turime stengtis ištrūkti.
Šiuolaikinio pasaulio pasiekimas yra platesnis žvilgsnis į „vyriškumą“ ir „moteriškumą“, tačiau toks žvilgsnis nustoja būti vertingas, kai bandome prigimtinį nukreiptumą suvokti ne kaip mūsų tapatybės pagrindą, bet kaip sklaidos kliūtį.
Žmogaus santykį su prigimtimi galima nusakyti laivo metafora. Žmogus plaukia per jūrą laivu. Jis gali kreipti laivą įvairiomis kryptimis, tačiau bet kuriuo atveju – plaukti laivu, tai judėti tam tikru būdu. Įvairūs šių laikų patarėjai šiam žmogui pradeda kalbėti, kad buvimas laive labai apriboja jo galimybes. Jei žmogus sutinka su šiais gundymais, jis šoka į jūrą. Ar tikrai tada jis tampa laisvesnis ir ne toks suvaržytas?
Gyvename pokyčių ir iššūkių laikais. Tai situacija, kai turime sąžiningai ir drąsiai kelti klausimus ir nebijoti nepatogių, trikdančių temų. Nepamirškime, kad krikščionybė, taip pat ir krikščioniška šeimos samprata, turi ne paralyžiuoti, bet brandinti vaizduotę. Kaip teigia popiežius Benediktas XVI: „Kiekvienai kartai duota užduotis vis iš naujo galynėtis dėl teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos ir toks galynėjimasis niekada nesibaigia.“ Mūsų misija šiandien – iš naujo atrasti šeimą. Ne kaip duoklę tradicijai, ne kaip socialinės sistemos gelbėjimosi ratą, net ne tiek kaip institucinį darinį, bet kaip Viešpaties dovaną, bendrystės šventovę, kaip žengimą prieš nūdienos prietarų, mitų srovę. Idant šią misiją įgyvendintume, svarbu, jog atsispirtume vis stiprėjančiam raginimui šeimą paversti “naujuoju dievu”.
Asmuo ir šeima
Lietuvoje netrūksta katalikų, kurie apie šeimą kalba tiek patetiškai, tarsi priklausytų Suvienijimo bažnyčiai, būtų ne katalikai, bet munistai. Primenu, kad Suvienijimo bažnyčią įkūrė korėjietis Sun Myung Moonas, kuris tvirtina esąs antrasis Mesijas ir jam pavesta pratęsti iki galo esą neįgyvendintą Kristaus misiją. Pasak Moono, Jėzus Kristus tik iš dalies sugebėjo padaryti tai, kas jam skirta, nes esą baigė gyvenimą per anksti, nespėjęs sukurti šeimos, kuri yra tikrasis žmonijos atnaujinimo pamatas. Tad tenka tęsti Kristaus pradėtą darbą, ir štai naujoji „šventoji šeimyna“, kurią sukūrė Moonas ir jo žmona, yra tikrasis kelias į žmonijos atnaujinimą.
Munistų kalbos apie skaistumo svarbą, apie santuokos reikšmę, apie tai, kad šeima – tai svarbi priemonė gelbėti sutrikusį pasaulį labai artimos krikščioniškai šeimos sampratai. Tačiau, kaip sakoma, velnias paprastai glūdi detalėse.
Ar šeima iš tiesų yra vartai į išganymą ir darnios šeimos sukūrimas yra mūsų žmogiškumo išsipildymas? Marijos, Jėzaus motinos, šeimą aršiausi nūdienos kovotojai už šeimos svarbą, tikrai būtų sukritikavę. Kad ir dėl to, jog Jėzus tebuvo vienturtis sūnus (taigi, nevykdoma 2V (dviejų vaikų šeimoje) politika, apie kurią patetiškai kadaise paskelbė Andrius Kubilius). Jei šeimą vadintume svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ir visuomenės moralės pamatu, Jėzaus elgesys vargu ar būtų pateisinamas. Jis kelis kartus bėgo iš namų, pats nesukūrė šeimos, bastėsi su grupele draugų, kurių tikrai negalima vadinti anuometinės visuomenės „grietinėle“, skelbė teiginius, kurie kirtosi su anuometine religijos ir moralės samprata, bei galiausiai kaip maištininkui ir ramybės drumstėjui jam buvo įvykdyta gėdinga mirties bausmė.
Taip pat pažvelkime į absoliučią daugumą šventųjų, kurie nekūrė šeimos ir netgi maištavo prieš tradicinius santykių modelius. Pavyzdžiui, šv. Pranciškaus vieša veikla prasidėjo nuo jo konflikto su tėvu, kuris, žvelgiant iš mums įprastos pozicijos, tenorėjo sūnui gero ir rūpinosi jo materialine gerove. Nepaisydamas to, šv. Pranciškus metė viešą iššūkį tėvui, išsirengė nuogai, paniekindamas dorovės normas, ir išėjo atstatyti Bažnyčios…
Lygiai taip pat galima klausti: ar Katalikų Bažnyčios kunigų bei vienuolių celibatas nėra munistiškai suprantamos šeimos išdavystė?
Skirtingai nuo munistų, krikščionims šeima nėra gyvenimo tikslas. Kiekvieno žmogaus tikslas yra šventumas, kuris suprantamas kaip sekimas paskui Jėzų Kristų, kaip pilnutinis mūsų prigimties išsiskleidimas. Kiekvienam žmogui Kūrėjas yra skyręs savitą kelią, kiekvienas žmogus yra unikalus. Bendra kiekviename kelyje į šventumą – santykių su Dievu ir kitais žmonėmis svarba. Mes tampame žmonėmis ir galime išsiskleisti tik per santykius su kitais. Santykiuose sunoksta mūsų tapatybė. Celibatas, skaistumo įžadas krikščionybėje suvokiami ne kaip pabėgimas, izoliavimasis nuo žmonių, bet kaip ypatingo santykio su Dievu ir Jo paveikslu kituose žmonėse paieška.
Visa tai jokiu būdu nesumenkina santuokos bei šeimos reikšmės. „Negera žmogui būti vienam“, – rašoma Pradžios knygoje. Šis blogumas itin stiprus nūdienos pasaulyje. Bendrystės erdvės atkūrimas, Katalikų Bažnyčios įsitikinimu, yra „žmogiškosios ekologijos“ būtinybė, panašiai kaip rūpinimasis klimato kaita ar taršos mažinimu bei gyvenimo būdo pokyčiai yra būtinas aplinkosauginis uždavinys, aštrėjančios ekologinės krizės situacijoje. Šeimos kaip bendrystės ir atvirumo gyvybei erdvės nykimas sugriauna gyvybiškai svarbią apsaugos nuo instrumentinės vartotojiškos industrijos logikos zoną. Nykstant šeimos saitams, paremtiems atvirumu kitam, dialogiškumu, pasiaukojimu ir įsipareigojimu, žmogus vis labiau tampa įvairiausių rinkodarų marionete. Didėjantis beprasmybės jausmas, į kurį yra nurodęs psichoterapeutas Viktoras Franklis, taip pat ir didėjanti agresija bei solidarumo erozija – tai bendrystės erdvės skeldėjimo padariniai.
Šeima, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, yra „pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris yra pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir padovanoti gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir tarpusavio ryšiais susietas gyvenimas šeimoje deda laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įveda į visuomenės gyvenimą.“
Kitaip sakant, šeima yra dovana, padedanti subrandinti žmonių santykius. Per santykį su mama, tėčiu, seneliais, broliais ar seserimis, sutuoktiniu, vaikais, vaikaičiais mes mokomės būti žmonėmis ir visokeriopai augame.
Tačiau santykio su kitu ilgesys, kuris, pasak Šventojo Rašto, yra įaustas į kiekvieno iš mūsų prigimtį, tai daugiau nei aritmetika, sudedanti vieną ir vieną, tai daugiau nei kokia nors formali santykių institucionalizacija. Santykis su kitu, kurį akcentuoja krikščionybė, tai rizika, aukojimasis, atsivėrimas, tai, kas, žvelgiant pasaulio akimis, gali būti vertinama kaip savęs nuskurdinimas, iššvaistymas, našta. Pasak krikščionybės, tik įveikdami savąjį egoizmą, kitą paversdami savojo pasaulio centru, mes galime visavertiškai išskleisti savo prigimtį. Šeima yra ta pirmapradė asimetriška aplinka, kur meilė yra dovanojama, o ne mainoma. Motinos ar tėvo meilė vaikui, sutuoktinių meilė grindžiamos ne išskaičiavimu ir todėl šeima, be kita ko, yra vadinama žmogiškumo mokykla, kur vaikas išmoksta save dovanoti.
Partnerystė, faktinė sąjunga iš esmės skiriasi nuo santuokiniu įsipareigojimu pagrįstos šeimos ne antspaudu pase, tačiau įsipareigojimo drąsa. Įsipareigojimo, kuris yra aukojimasis, dovana, ypatingo santykio sukūrimas. Taip, yra nemažai šeimų, kuriose nėra likę dovanojimo dvasios. Žmogus, deja, sugeba sukarikatūrinti, sugadinti net pačias gražiausias dovanas. Tačiau tai nesumenkina santuokos įsipareigojimo ar šeimos erdvės svarbos, panašiai, kaip faktas, jog Bažnyčią sudaro nusidėjėliai, nepanaikina jos šventumo.
Krikščionybė ir socialinis determinizmas
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką, kuris neretai, kalbant apie šeimos svarbą, išleidžiamas iš akių. Krikščionybei asmuo visada yra svarbiau už bet kokius socialinius darinius ir turi nelygstamą orumą, kaip Viešpaties dovaną, kuri nepriklauso nuo socialinių sąlygų, kurios nepanaikina net mūsų klaidžiojimai klystkeliuose. Svarbu, jog kiekvienas vaikas augtų kuo darnesnėje ir jam palankesnėje erdvėje. Pagarbos, bendrystės ir meilės gaivinama šeima neabejotinai yra didžiulė dovana kiekvienam vaikui. Bažnyčia ne kartą primena, jog turime rūpintis ne tik vaikų materialine gerove, bet ir visapusišku dvasiniu ugdymu, padėti jiems įsisąmoninti savo orumą, ugdyti pagarbą ir meilę kitiems žmonėms.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas, užaugęs nepalankiomis sąlygomis, yra kuo nors prastesnis už kitus. Daugybė žmonių augo tarsi darniose ir harmoningose šeimose, tačiau tapo drungni konformistai. Daug šventųjų išaugo aplinkoje, kurią galima vadinti asocialia. Kūrėjui visi žmonės yra vienodai brangūs, ir visiems yra ištiesta Jo ranka. Kartais socialiai nepalanki aplinka kaip tik yra galimybė žmogui atsigręžti į Viešpatį.
Mes turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, idant savo vaikams sukurtume palankiausią aplinką, tačiau didžiulė klaida manyti, jog šeimos aplinka gali tapti asmeninio kiekvieno žmogaus santykio su Kūrėju pakaitalu. Taip pat nevalia teisti ar niekinti tų, kuriems teko augti šeimos griuvėsiuose ar kurių šeimos iširo. Mūsų, krikščionių, pareiga yra dovanoti kitiems meilę, kurią iš Viešpaties dovanai esame gavę, ir stengtis padėti visiems, kuriems pagalbos reikia.
Tad turime siekti, kad ir valstybės socialinė politika, išmintingai padėdama darnioms šeimoms, niekada neišleistų iš akių tų, kuriems šiandien reikia ištiestos pagalbos rankos.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-11-25, žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“