Karai tarp lyčių

1901-12-13 / Joel C. Hunter

Lyčių kova nėra naujiena. Ji tik pakeitė formą.

Viena iš Adomo ir Ievos siekio nepriklausyti nuo Dievo pasekmių buvo ta, jog, Viešpats pasakė, kad nuo šiol vyras ir moteris kovos dėl valdžios.

Pradžios knygoje skaitome Dievo žodžius moteriai: Tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus (Pr 3, 16). Žodis „trauks" šioje eilutėje nekalba apie seksualinį potraukį. Jis susijęs su galia. Kitaip tariant, tai reiškė, jog moteris nuolatos bus gundoma mąstyti apie savo santykius su vyru valdžios, galios kontekste. O vyro prakeikimas - rūpestis dėl problemų darbe! (Pr 3, 17-19). Palyginkite tai su pirminiu sumanymu - kad vyras ir moteris taptų vienu kūnu (Pr 2, 21-24), ir čia mes pamatysime tikrą kovą. Tačiau ne dėl skirtingos lyties. Kova vyksta, nes užuot kūrę artimus santykius, siekiame atsikratyti priklausomybės.

Mano žmona yra parašiusi knygą „Siek būti gera žmona" ir moko moteris įvairiose šalyse. Pagrindinė jos tema - „Kaip turėti nuostabią santuoką, gerbiant ir palaikant savo vyrą". Ar gali būti mažiau prieštaringa žinia nei ši? Tačiau žmonų reakcija nustebino mus abu: moterys leipo iš juoko („Ar jūs sakote, jog nereikia nurodinėti, ką daryti?"), negalėjo tuo patikėti („Tu nekovoji su savo vyru?") arba parodė, jog laiko vyrus žemesniais už save („Kiti žmonės jam jau pasakė, koks jis nuostabus. Aš turiu jį „nuleisti ant žemės", sugrąžinti į tikrąjį pasaulį").

Tačiau, atvirai kalbant, dauguma moterų iš tikrųjų norėjo turėti geresnius santykius su savo vyrais. Tačiau visose grupėse vyravo akivaizdus skepticizmas dėl to, kad vyrų ir moterų tarpusavio santykiai gali ne tik pagerėti, bet ir būti puikūs. Štai kokia problema. Jeigu net krikščionės moterys nelabai tiki idealia meile, tai ką kalbėti apie netikinčias moteris?

O kaip į tai žiūri vyrai? Ar jie optimistiškiau nusiteikę dėl savo ateities? Jeigu remčiausi tuo, ką aš, kaip pastorius, esu girdėjęs ir laikyčiau tai tipiškais vyrų lūkesčiais, atsakyčiau - tikrai ne. Neseniai, vienas jaunas, nevedęs krikščionis gydytojas man atsivėrė: „Nemanau, kad kada nors rasiu žmoną, kuri mylėtų mane visą gyvenimą". Jis jau buvo besusitaikantis su ne tokiais šiltais santykiais šeimoje.

Paminėsiu porą naujų knygų, aprašančių naujuosius lyčių karus, kurias neseniai perskaičiau: Andrew Hackerio „Nedarna: didėjanti praraja tarp moterų ir vyrų" (Mismatch: The Growing Gulf Between Women and Men) ir Lionelio Tigerio „Vyrijos nuosmūkis: pirmas žvilgsnis į netikėtai naują vyrų ir moterų pasaulį" (The Decline of Males: The First Look at an Unexpected New World for Men and Women).Šiose knygose rašoma apie tai, kad tiek vyrai, tiek moterys atsisako įsipareigoti vienas kitam, tai ką kalbėti apie idealią šeimą... Remdamiesi statistika apie ištuokas ir pasirinkimus gyventi nesusituokus, o ne kurti šeimą, abu autoriai prieina prie tos pačios išvados: „Nuotakos ir jaunikiai vis rečiau renkasi bendrą kelionę. Jie vis dažniau leidžiasi į kelionę, pasirinkdami skirtingus maršrutus ir turėdami skirtingus tikslus".

Taigi kas pasikeitė šioje lyčių kovoje? Mano nuomone, nerimą kelia šios tendencijos:

• Nuo lygiateisiškumo prie asmeninių įtarinėjimų. Prieš tris dešimtmečius buvo kovojama dėl lygių teisių. Kovotojai turėjo konkrečius tikslus, ir siekė ištaisyti neteisybę visuomenėje, kurioje dominavo vyrai. Problema, atrodė, nereikalavo didelio išprusimo: buvo siekiama, kad vyrai ir moterys gautų vienodą užmokestį už vienodą darbą, kad berniukams ir mergaitėms būtų sudarytos vienodos galimybės dalyvauti sporte, kad tiek vyrai, tiek moterys galėtų vadovauti ir t.t. Nustebčiau, sutikęs bent vieną žmogų, vertinantį teisingumą, bet apgailestaujantį dėl šios feminizmo judėjimo dalies.

Vėliau vis dėlto abiejų lyčių tikslai nukrypo nuo lygybės. Pradėta siekti visiškos nepriklausomybės. Dabar, net ir turinčios šeimą moterys klausia ne „Kodėl mums netapus lygiais?", bet mąsto: „Kaip man pasiruošti, jeigu jis išeis?"

Vyrai jaučia šį naują moterų nepriklausomybės siekį ir... atsitraukia. Jausdamiesi nereikalingi ir verčiami derėtis dėl naujo vaidmens santykiuose, daug vyrų tiesiog numoja ranka ir dar labiau emociškai atsitraukia.

Siekdamos apsisaugoti nuo galimų skyrybų, moterys ima tausoti savo resursus, o vyrai domėjimąsi žmona pakeičia pornografija.

• Nuo vaidmenų atstatymo iki apsikeitimo vaidmenimis. Tikrame kare viena iš pagrindinių kovotojų strategijų yra apsimesti kitos pusės atstovu ir taip suklaidinti priešą. Pradžioje Dievas suteikė mums vaidmenis, kad vienas kitą papildytume, todėl ir mūsų skirtumai yra geri. Bet vis mažiau žmonių nori matyti aiškiai apibrėžtus vaidmenis, jie nenori būti apriboti. Tačiau tai veda į sumaištį.

Vyrai nebenori prisiimti tradicinių vyro funkcijų (tokių kaip: aprūpinti, apsaugoti ar priimti sprendimus, jeigu šeima atsiduria aklavietėje), kad tik nepasirodytų dominuojantys. Moterys nebenori prisiimti joms tradiciškai priskiriamų funkcijų (tokių kaip: rūpinimasis maistu, šeimos subūrimas, auklėjimas), kad tik nepasirodytų antrarūšėmis. O kokios tada yra naujosios vyrų ir moterų funkcijos?

Atrodo, niekas negali apibūdinti, kaip vyrai gali būti jautrūs, netapdami panašūs į moteris, ir kaip moterys gali būti stiprios, netapdamos panašios į vyrus. Dabar labai tikroviškai skamba žurnalistės, moterų teisių gynėjos Glorijos Steinem pasakyti žodžiai: „Daugelis mūsų [moterų] tampa vyrais, už kurių norėjome ištekėti."

• Nuo aktyvios prie pasyvios agresijos. Daugelis karo ekspertų teigia, jog karą galima laimėti tik tuomet, kai konfliktas ir tikslai tampa viešai žinomi. Daugelis patarėjų žino, kad labiausiai gniuždančios kovos yra kovos, kai viena ar abi pusės atsisako kovoti atvirai. Tokių kovų nelaimi niekas.

Kaip ir teroristinių išpuolių atveju, naujieji lyčių karai yra kovojami iš pasalų, ir puola dažniausiai tie, kurie niekada atvirai nepasakytų, kad problema apskritai egzistuoja.

Daugelis vyrų nėra motyvuoti spręsti problemas ar aiškintis santykius. O daugelis moterų jaučiasi nusivylusios, nes joms atrodo, kad jos vienintelės deda pastangas ir aktyvai sprendžia problemas. Tad jos pradeda skųstis. Todėl tik labai nedaug kovų vyksta atvirai, o daugiausia žalos padaro kandus humoras, kuriam negalima pasipriešinti, ir cinizmas, rusenantis tol, kol sprogsta.

Mes pažinojome moterį, kuri dėvėjo marškinėlius su užrašu: „Kuo daugiau žinau apie vyrus, tuo labiau myliu savo šunį". Nenuostabu, kad dabar ji yra išsiskyrusi...

Krikščionys, jeigu jie yra Žodžio vykdytojai, o ne tik klausytojai (Jok 1, 22), turi didžiulį pranašumą. Mes galime padaryti bent tris dalykus, kurie į naujuosius lyčių karus atneš taiką.

• Pirmiausia, mes turime nugalėti pagundą gyventi ir dirbti atskirai.  Sukūręs pasaulį Dievas tik kartą pasakė „Negerai": Negerai žmogui būti vienam (Pr 2, 18). Mes buvome sukurti gyventi, dirbti ir mylėti kartu, ir privalome siekti šio idealo kartu, su tais žmonėmis, su kuriais Dievas mus suvedė. 

• Antra, mes, vyrai, turime nenusisukti nuo biblinės vyrams (sutuoktiniams) duotos užduoties. Tai įpareigojimas mylėti savo žmonas kaip Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save. Raštas nesuteikia mums kito pasirinkimo (Ef 5, 25). Mes turime visiškai atsiduoti šeimai ir dėti pastangas, kad saugotume savo šeimą ir išlaikytume artumą, turime aukotis dėl savo žmonų. Tai reiškia, jog turime mokytis aptikti ir įveikti tas problemas, kurios griauna mūsų - vyro ir žmonos - tarpusavio santykius. O jeigu tu esi vienišas, šis raginimas reiškia atvirai ir pagarbiai bendrauti su moterimis.

• Trečia, nepasiduokime aplinkos spaudimui. Atpažinkitedvasinę kovą. Šėtonas, pagrindinis teroristas, nori, kad mes žiūrėtume į kitus, kaip į problemų šaltinius, o save pateisintume, savo elgesį laikytume pakankamai geru. Bet, kaip Dievas pasakė Kainui (Pr 4, 7), sprendimas glūdi mūsų pačių širdyse. Užuot žeidę tuos, kuriuos turėtume mylėti, verčiau tobulinkime savo dovanas.

Galų gale, mums įsakyta mylėti, nepaisant to, koks bus atsakas. Žmonės niekuomet nebus patenkinti, siekdami „išgauti iš santykių maksimumą". Mums yra įsakyta duoti, net kai tai sukelia skausmą, - taip mes sekame Kristaus pėdomis: Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis (1 Pt 2, 21).

Iš žrn. „New Man" (2004 m. gegužė/ birželis)

vertė Agnė ir Dalius Mockevičiai

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found