Motinystė, kuri tobulina
/ Vilija Ivanovienė
Kai bandau prisiminti savo motinystės pradžią, pačią jos užuomazgą, atmintyje iškyla jausmai, su kuriais tuomet susidūriau. Negaliu atsiminti daugelio faktų. Net ir šiandien, kai kalbuosi su vyru apie gimdymus, nėštumus ar vaikų auginimą, dėl kai kurių detalių dažnai mūsų nuomonės nesutampa. Tačiau JAUSMAI... Jų negali pamiršti. Juk jie vieninteliai ir nepakartojami – geri ar blogi, – nuspalvina mūsų gyvenimus gražiausiomis spalvomis. Be jų mūsų gyvenimo paveikslas atrodytų pilkas ir neįdomus.
Šioje žemėje gyvename vieną kartą. Juk nebeteks daugiau išgyventi tos džiaugsmingos dienos, kai sužinojai, jog tapsi mama, pirmagimio verksmo, trapios kūdikystės, trečiųjų metų krizės kaprizų. Mums, mamoms, tenka paragauti ir gero, ir blogo. Bet juk ir tai kada nors baigsis... Baigsis skausmas, verksmas, vaikiškos ligos, nenutylantis mažylių triukšmas ir bemiegės naktys. Pasiliks, kas niekada nesibaigia, – meilė. Nes ji „visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria“ (1 Korintiečiams 13, 7). TAigi kokius jausmus išgyvenau aš, devintus metus eidama saulėtais, bet dažnai dulkėtais motinystės keliais?
Kankinantis laukimas
Kai ištekėjau, jau antrą dieną po vestuvių jaučiau, kad be vaikelio „pratemsiu“ daugiausiai devynis mėnesius. Norėjau jo kaip nieko kito šiame pasaulyje. Tačiau jis visai neskubėjo į šį pasaulį taip, kaip norėjosi man. Po vienerių metų laukimo jaučiausi kaip Ona, apie kurią rašo Šventasis Raštas 1-ojoje Samuelio knygoje: „Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas“ (1 Samuelio 1, 12). Aš, kaip ir Ona, iš sielvarto ir kraupaus suvokimo, jog greičiausiai esu nevaisinga, keldavau akis į Dangų. Nors gydytojų diagnozės nevaisingumo nepatvirtindavo, jaučiausi labai nelaiminga moteris. Norėdavosi pasiguosti kam nors, pasikalbėti, tačiau buvo gėda... Mintys apie nevaisingumą labai stipriai skaudino. Labai palengvėjo, kai viena pažįstama moteris, turėjusi panašių problemų praeityje, pasidomėjo, kodėl mes vis dar dviese. Jos rūpestis ir pasakojimas apie save sušildė sužvarbusią mano sielą. Tačiau dar po pusės metų kankinančio laukimo ir ilgų medicininių tyrimų iš begalinio širdies skausmo maldoje išrėžiau: „Dieve, kodėl Tu nenori duoti mums vaikelio?!“ Kai šis klausimas pasiekė mano pačios ausis, savo dideliam siaubui suvokiau, kokia pikta ir niekinga esu.
Dėl didžiulio mano širdies sugedimo Dievo paveikslas man atrodė piktas ir rūstus. Sunku buvo sau tai pripažinti, tačiau didžiausia Dievo dovana, apreikšta Šventajame Rašte, – Jėzus ir Jo mirtis ant kryžiaus nutrynė šį piktą, mano susikurtą Dievą. „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?“ (Romiečiams 8, 32). Po mėnesio aš pastojau ir taip prasidėjo didžiausia mano gyvenimo mokykla – motinystė. Ji man atskleidė, koks geras yra Dievas ir kokia netobula esu aš.
Gimdymo skausmas – mano laimės dalis
Žymus anglų teologas bei rašytojas C.S. Lewisas, parašęs nemažai knygų vaikams, tarp kurių ir jų mėgstamas „Narnijos kronikas“, yra pasakęs: „Vaikas renkasi saugumą, suaugęs renkasi kančią. Taip skausmas dabar tampa mūsų laimės dalimi.“ Išmokti aukoti savo gyvybę, nebėgant nuo kančios, o ją priimant, teko gimdant tris savo atžalas.
Kai laukiausi pirmojo sūnaus, labai bijojau gimdyti. Nuo nežinomybės ir kitų moterų pasakojimų šiurpdavo oda ir imdavo virpėti kūnas. Žinoma, nėštumo hormonai, kuriuos taip nuostabiai sutvarkė Kūrėjas, neleisdavo į šią baimę labai įsijausti ir dažniau jausdavau ramybę nei susirūpinimą. Tačiau kuo labiau artėjo kūdikio gimimo laikas, tuo karščiau melsdavausi, jog ši taurė būtų iš manęs atimta. Labai norėjau turėti kūdikį, tačiau labai nenorėjau kankintis. Todėl meldžiau Dievą, kad Jis neleistų man kentėti, kad kūdikis gimtų operacijos dėka arba kad Jis įtrauktų mane tarp 15 % moterų, kurios gimdo nejausdamos skausmo. Tik dabar suprantu, kaip tai buvo kvaila. Dievas neatsakė į mano maldas... Gimdžiau labai kentėdama. Kentėdama labiau dėl savo savanaudiškumo ir egoizmo nei nuo fizinės kančios.
Tuo metu, savo nelaimei, suvokiau, jog esu nepasiruošusi šiam sudėtingam ir daug jėgų atimančiam procesui, buvau šokiruota ir labai pasimetusi. Tai buvo siaubingas patyrimas... Susitelkiau į SAVO skausmą, manydama, jog jis amžinas ir gailėjau savęs bei visų šitaip kenčiančių moterų pasaulyje. „Už ką mums šitaip?“ – maniau, neįžvelgdama tame nė trupinėlio laimės, o po gimdymo visiems postringavau, kad gimdžiusioms moterims reikia pastatyti bent po vieną paminklą. Tačiau, gimus vaikeliui, mano sielos padangę nušvietė neišpasakyta laimė. Laimė, kad kančia pasibaigė...
Kai netikėtai pastojau antrą kartą, su siaubu suvokiau, jog kančia nesibaigė. Nėštumui einant į pabaigą ji alsavo prieš mane visa krūtine ir man vėl teko keliauti į savo „Getsemanę“. „Viešpatie, jei gali, neleisk man vėl taip kankintis. Padaryk, kad skausmas būtų mažesnis ir truktų ne taip ilgai – tiek, kiek to reikia vaikeliui“, – meldžiausi aš.
Šį kartą kaip įmanydama stengiausi ruoštis vaikelio atėjimui, skaičiau knygas apie natūralų gimdymą, bendravau su moterimi, gimdžiusia vaikus namuose. Supratau, jog ne gydytojai atsakingi už mano gimdymą, bet aš pati, ir kad svarbiausias asmuo šiame procese – į pasaulį ateinantis žmogutis. Taip su džiaugsmu mąstydama apie manęs laukiantį apdovanojimą pasitikau savo antąjį didžiausią išbandymą. Suvokdama, kad ištvermė ateina tik per kančią, nebijojau jos ir buvau tam visiškai pasiruošusi. Kiekvieną sąrėmį traktavau kaip mažytį kūdikio žingsnelį link mano šilto glėbio. Stengiausi padėti jam viskuo, kuo galiu: dariau kvėpavimo pratimus, be perstojo vaikščiojau ligoninės kolidoriais, neprašiau nuskausminamųjų vaistų. Mano pastangų ir optimizmo dėka skausmas truko tik tris valandas, jis buvo intensyvesnis, bet buvau laiminga jį kęsdama. O kai atrodydavo, kad daugiau nebeištversiu, puldavau vyro glėbin ir prašydavau melstis.
Verkiau iš laimės, matydama slaugytojų jau paruoštus būsimojo kūdikėlio drabužėlius bei antklodytes. Šį kartą suvokiau, kad šiame gyvenime viskam yra laikas. Yra laikas kentėti ir laikas džiaugtis, yra laikas sėti su ašaromis ir laikas pjauti su džiaugsmu. Ir kiekvienas laikas – tai nepakartojama Dievo dovana, vadinama GYVENIMU.
Na, o prieš trečiąjį ir kol kas paskutinįjį savo gimdymą, mano malda Dievui buvo labai paprasta: „Padėk, Viešpatie, iškęsti“. Trečiąjį kūdikėlį gimdžiau giedodama, buvau rami ir džiaugiausi, kad į šį pasaulį ateina nauja gyvybė, kurią tuoj laikysiu ant rankų. Pasiruošiau sunkiam darbui, o ne skausmui, kuris gniuždo sielą. Buvau laiminga, suvokdama, kad skausmas tikrai netrunka amžinai, tačiau gyvenimas, kurį mums davė Dievas per savo sūnų Jėzų, – amžinas. O šis trumpas skausmas tapo tik mano laimės – amžinojo gyvenimo – dalimi.
Motinystės „atostogos“
„Pagaliau aš pelnytai pailsėsiu“, – pagalvojau, kai bendradarbiai, likus kone dviems mėnesiams iki pirmojo vaikelio gimimo, išlydėjo mane į taip vadinamas motinystės atostogas. Dideliam mano nusivylimui, poilsiu mėgavausi neilgai. Jis baigėsi su pirmuoju mūsų pirmagimio verksmu, kuris, rodės, niekada nesibaigs. Su šiuo verksmu pajutau, kaip pečius užgulė ne tik didžiulis džiaugsmas ir laimė, bet ir nemaža atsakomybės našta. Darbe, kuriame dirbau anksčiau, taip pat turėjau atsakomybių, nemažą darbo krūvį (bent jau tuomet taip maniau), na, o jeigu tekdavo padirbėti viršvalandžius, pykdavau, kad su manimi pasielgė neteisingai. Todėl, palikdama darbą ir išeidama auginti savo atžalų, mačiau rožine spalva nuspalvintą ateitį: kaip pati sau, be jokio viršininko, pasiskirstau darbus, kaip mano namai blizga nuo švaros, kaip jie išpuošti mano rankų darbo nėriniais, staltiesėmis bei lovatiesėmis; uodžiau, kaip virtuvė kvepia ką tik pagamintais patiekalais, pyragais ir visokiais skanumynais, o mes su vyru ir savo mažyliais (mažiausiai keturiais) sėdime prie žvakių šviesos apšviesto stalo ir ramiai šnekučiuojamės. Tačiau užteko gimti pirmajam sūnui, kaip mano iliuzijos subyrėjo. Pamaniau, jog niekada to nebus, nes aš net nenutuokiau, ką reiškia dirbti be poilsio ir išeiginių...
Nemokėjau dirbti daug, greitai ir gerai. Po bemiegių naktų lovos likdavo neklotos, skalbiniai neskalbti, indai neplauti, o pietūs nepagaminti. Ir dar tas nuolat rėkiantis mažylis... „Jeigu tai motinystės atostogos, – pagalvojau vieną dieną, – tai geriau jau aš grįšiu į darbą“. Tai buvo vienintelė viltis ir paguoda. „Dirbčiau sau ramiai kažkur, grįžčiau, nors ir pavargusi, bet bent jau spėjusi pasiilgti savo brangaus vaikelio“, – maniau sau. Tačiau šiai svajonei neteko išsipildyti. Kai tik mūsų vieninteliam ir brangiausiajam suėjo metukai, pajutau, jog turėsime antrąjį rėksniuką. Nusivyliau. Maniau, jog visas jėgas išeikvojau ir daugiau jų neliko, o mano „motinystės atostogos“ užsitęs dar kuriam laikui. Tačiau antrojo sūnaus gimimas atskleidė, kad šios „atostogos“ niekada nesibaigia, jei tik mama pasiryžta savo vaikams atiduoti viską, ką turi geriausio: laiką, talentą ar net svajones.
Prarastasis gyvenimas
Du mažyliai namuose – ne toks jau ir lengvas rūpestis mamai. Kai tekdavo ant rankų nešioti nuo pilvuko dieglių kenčiantį kūdikėlį ir kartu susitvarkyti su dvimečio kaprizais, tuomet gailėdavau savęs. Norėdavau, kad ir kiti gailėtų, suprastų, užjaustų. Tačiau vyrui reikėdavo sunkiai dirbti ir namuose būdavo mažai, o močiutės gyveno toli nuo mūsų. Kartais, kai vyras grįždavo dirbęs viršvalandžius, norėdavosi skambinti viršininkui ir išplūsti jį, kad, neva, neteisingai su MANIMI elgiasi. Manyje tvenkėsi pyktis. Pykau ant visų – ant savo bei vyro tėvų, kad per mažai padeda; ant valstybės, kad per mažai remia; ant savo vaikų, kad atėmė iš manęs „gyvenimą“. Gyvenimą dėl savęs: nuolatinę darną su sutuoktiniu, skanius pietus ant stalo kiekvieną dieną, išblizgintus namus, atostogas... Į ką reikėjo kreiptis, kad išsireikalaučiau bent vieną išeiginę per savaitę? Kam skųstis, kad dovanotų vieną ramią naktį per metus? Į ką kreiptis, kad išplautų uogiene ir sausainiais nutepliotas grindis, kurios jau savaitę šaukėsi šlapios grindų šluostės? Į visus šiuos klausimus teko pačiai ieškoti atsakymų. Todėl šį kartą, norėdama išsaugoti savąjį nuvargusį ir nustekentą (tuomet taip maniau) gyvenimėlį, nutariau jau kiek paaugusius vaikučius „priduoti“ vaikų darželin. „Va tada bent pagyvensiu, – galvojau, – vaikai bus prižiūrėti, aš laisva, vėl galėsiu užsiimti tuo, kuo norėsiu“. Tačiau nuo šių minčių kažkodėl netapdavo ramiau.
Laikui bėgant ėmiau domėtis psichologų nuomone apie vaikų darželius, ir širdyje darėsi dar neramiau. Labai norėjau duoti savo vaikams, kas geriausia, todėl suvokiau, jog vienintelis kelias – prarasti savąjį gyvenimą, paminti savus interesus, troškimus, atsisakyti labiau aprūpinto gyvenimo, numarinti tobulos švaros, skanaus maisto ir poilsio ilgesį ir atiduoti save mažylių troškimams. Kristi į žemę kaip kviečio grūdui ir numirti... Tačiau dažnai tomis sunkiomis beviltiškumo ir bejėgiškumo minutėmis klausdavau savęs, ko mano vaikai gali tikėtis iš mamos, kuri tapatina save su mirusiu grūdu? Mamos, kuri dažnai neturi laiko sau ir atrodo apgailėtinai pavargusi. Mamos, kurios gyvenimas sukasi vien tik apie nešvarius puodus, varvančias mažas nosytes ir po visus namus išmėtytus vaikiškus žaisliukus? Ko jie gali tikėtis iš mamos, kuri iki šiol dažniau užsuka į vaikiškų žaislų bei drabužėlių nei kosmetikos parduotuvę ar grožio saloną? Tačiau giliai širdyje sukirbėdavo žodžiai: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, tas ją praras...“ (Jono 12, 24-25).
Auklėjimo sunkumai
Kad ir kaip būčiau pamynusi savo norus, troškimus ir įgeidžius, kiekvieną dieną būdama su vaikais ir juos auklėdama, susiduriu su savo netobulumais, ydomis, pykčiu. Labai noriu būti švelni, mylinti, supratinga, susivaldanti, regėdama savo vaikų netobulumus, jų nepailstantį judrumą, nenumaldomą triukšmą. Bet visgi labiau ir labiau suprantu, jog tikrai nesu ir nebūsiu geresnė už savo tėvus, kurie įdėjo tiek daug triūso, augindami mane. Kartais užtenka mažylio nepaklusnumo ir penkis kartus pakartoti, jog reikia valytis dantis, pyktis užsiliepsnoja manyje lyg nevaldoma liepsna, kuri kėsinasi viską paversti pelenais, ką tik sutiks savo kelyje. O juk kažkada smerkiau savo tėvus, kad jie, neva, neteisingai mane auklėjo! Maniau, kad tikrai nekartosiu jų klaidų, kurias, būdama jauna mama, tyrinėjau pro padidinamąjį stiklą. Tačiau pamačiusi tikrąjį, taip gerai užslėptą savąjį AŠ, kuris tūnojo manyje, tarsi kantriai laukdamas, kada galės atsiskleisti, suvokiau, kokius gerus tėvus aš turėjau vaikystėje ir tebeturiu dabar, pati jau būdama mama. Tikrai nesu geresnė už juos ir galbūt nepavyks išvengti tų klaidų, kurias daro daugelis tėvų.
Nors ir svajojau būti tobula mama, tobula šeimininkė, tobula žmona, šiai dienai suvokiu, jog tai neįmanoma. Todėl stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, ko neturiu, – tobulo charakterio ar taip trokštamo vidinio gėrio, bet atiduoti vaikams tai, ką turiu – meilę ir atsidavimą. Suvokiu, kad vaikams svarbiausia, jog esu šalia. Jie visada gali į mane atsiremti, pasitikėti, visada jiems patarsiu ir padėsiu. Labai dažnai jaučiuosi bloga, bejėgė, išsekusi, silpna ir beviltiška. Dažnai namai virsta kovos lauku, kur vaikų ydos ir netobulumai kovoja su mano noru matyti juos tvirto charakterio, gerai išauklėtus, dorus ir savimi pasitikinčius žmones. Sunki ši kova, nes nežinai, ar užteks jėgų ir kompetencijos ją laimėti. Todėl, stovėdama ant šios nežinomybės slenksčio, galiu tik viltis, jei mano dideli troškimai ir lūkesčiai dėl savo vaikų nepasiteisins, visgi šioje kovoje nugalėtoja būsiu aš. Nes motinystė daro mane tobulesnę, kantresnę ir atlaidesnę.
Motinystė tampa nesibaigiančia švente
Šiandien mažai kas džiaugiasi motinyste ir tuo, kaip ji keičia žmogų. Dažniau mes trokštame karjeros, gero uždarbio, pripažinimo bei greitos sėkmės. Tikrai norisi pavydėti ant žurnalo viršelio besišypsančiai ką tik „iškeptai“ mamai-žvaigždei. Jos kūdikėliui dar tik trys mėnesiai, o ji, kaip skelbia žurnalo antraštė, jau pasiruošusi visu pajėgumu kibti į darbus televizijoje! Tačiau klausiu savęs, kas slepiasi po tuo tobulu makiažu, gražiai prižiūrėtu kūnu ir gana protinga šypsena? Ar įmanoma pabėgti nuo to, kam pašaukta kiekviena moteris? O jei ir įmanoma, ar ji bus laimingesnė? Motinystė šiandien, nors ir nesipyksta su gera išvaizda ir išsilavinimu, kaip ir visais laikais nesuteikia nei karjeros galimybių, nei gero uždarbio, nei pripažinimo. Tačiau tik ji atneša moteriai nepaliaujamą laimės ir džiaugsmo pojūtį.
Todėl šiandien man skausmas iš tiesų tampa laimės dalimi. Tad džiaugiuosi motinyste ir kiekviena diena, kurią ji dovanoja mūsų šeimai. Tai ji atnešė nesibaigiančią šventę į mūsų namus. Mano ir vyro gimtadieniai nublanko prieš vaikų gimtadienius, o kiekvienas iškritęs pirmokėlio dantukas ar piešinukas su užrašu „Mamai ir tėčiui“ saugomas kaip brangiausia relikvija. Ar gali lygintis džiaugsmingas Indėnų ir Kaubojų gimtadienis su suaugusiųjų susibūrimu trisdešimtmečio ar keturiasdešimtmečio proga? Kas gali būti maloniau, nei surengti savo vaikučiui šventę, kurią jis atsimins daugelį metų ir galbūt pasakos savo vaikaičiams? Tai kur kas įdomiau ir vertingiau, nei nusipirkti naują mašiną ar kokį kitą brangų daiktą. Kur kas prasmingiau man su savo vaikais pažaisti futbolą ar verstis su jais kūliais, nei tuščiai praleisti valandas prie televizoriaus. Iš tiesų mūsų namai dažnai virsta sporto aikštele, kur šokinėjama ant lovos čiužinių, sportuojama, čiuožinėjama nuo pačių sugalvotų ir pasidarytų čiuožyklų. Pagal galimybes stengiamės turėti daug žaislų ir priemonių kūrybai, kad tik vaikai nevaržomai galėtų svajoti. Suvokiu, jog ką padarome šiandien dėl savo vaikų, – išlieka kartų kartoms! Ar gali darbas, kuris galbūt ir labai naudingas visuomenei, lygintis su mano darbu namuose? Kas, jei ne mano gerai išauklėti vaikai, daro visuomenę geresnę?
Nors kartais ir ima atrodyti, kad ten, už namų sienų, vyksta tikras gyvenimas, tačiau atsitokėjusi suvokiu, jog tikras gyvenimas, tikri Dievo darbai ir stebuklai vyksta čia, dažnai sunkia kasdienės rutinos užuolaida užtemdytuose „gyvenimo užkulisiuose“. Čia trokštu sekti savo Gelbėtoju ir Mokytoju, nes, anot jau minėto autoriaus, „Jėzus mums yra pavyzdys ne tik Kalvarijoje, bet ir dirbtuvėje, keliuose, minioje, priimantis triukšmingus reikalavimus ir irzlų pasipriešinimą, neturintis nei ramybės, nei privatumo, nuolatos visų trukdomas ir pertraukiamas. Pasirodo, visa tai, kad ir kaip nepanašu į mūsų įsivaizduojamą dieviškąjį gyvenimą, iš tikrųjų ne tik į jį panašu, bet ir yra pats dieviškasis gyvenimas, gyvenamas būnant žmogumi“ (S.C. Lewisas „Keturios meilės“). Štai kodėl galime švęsti motinystę, nors ji ir neatskiriama nuo skausmo ir liūdesio, dažniau tapatinama su ašaromis ir kančia. Ji stebuklinga, nes kasdien stebina ir džiugina.
Stebėdama, kaip mano vaikai sparčiai auga ir su kiekviena diena vis labiau artėja šaltas paauglystės glėbis, džiaugiuosi jais ir vis labiau didžiuojuosi. Jie – mano viltis, džiaugsmas ir pasigyrimo vainikas. Matau juose augantį savo darbo vaisių. Vaisių augalo, kurį sodinome su ašaromis. Todėl branginu šią didžią dovaną – motinystę – kaip didžiausią turtą, suvokdama prasmę to, apie ką kalba Šventasis Raštas: kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Šiandien vaikams aukoju savo širdį, laiką ir svajones. Jų sielų labui su džiaugsmu viską atiduodu ir save pačią pridedu (pgl. 2 Korintiečiams 12, 15). Ir nors dažnai jaučiuosi kvailai nūdienos pasaulio akivaizdoje, žinau, jog neliksiu sugėdinta. Tik nuoširdžiai vykdydama šį motinystės pašaukimą matysiu, kaip Kūrėjas keičia mano akmeninę širdį ir daro ją geresnę bei jautresnę savo artimui. Todėl šiandien, kai mūsų vaikai auga ūgiu ir išmintimi – mes augame meile. Juk tik ji niekada nesibaigia.
Iš knygos "Motinystės paslaptys"