Apie vaikų ir tėvų pareigas
1901-12-13 / Mindaugas Sakalauskas
Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną", - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6,1-4).
Šiais ir kiek ankstesniais pamokymais apaštalas Paulius kreipiasi į vyrus ir žmonas (Ef 5, 22-33), jis rūpinasi dieviška valia, santykių harmonija šeimose, atveria šeimos narių atsakomybes vienas prieš kitą: vyrui dera mylėti žmoną, žmonai - gerbti vyrą, tėvams svarbu auklėti savo vaikus, o vaikams - tėvų klausyti. Tokios nuostatos, kaip keturi namų pamatų kampai, gali išlaikyti šeimą darnią, tvirtą įvairių negandų audrose. Visgi ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje šios vertybės pamažu nyksta, šeimose daug nesantaikos, nepagarbos, tėvai per daug užsiėmę, kad užsiimtų su savo vaikais, vaikai, deramai neprižiūrimi „auklėjasi" savarankiškai gatvėje, prie kompiuterio, kur paprastai teigiamos pseudovertybės ir pagarbos tėvams tikrai niekas nemoko. Greičiau priešingai - nuteikia prieš tėvus, kursto išsivadavimą nuo jų „nežabotos kontrolės". Neretai gatvėje, o kartais ir bažnyčioje sutiksi savimylą, arogantišką, tingų, pramogomis gyvą, autoritetų nepripažįstantį jaunuolį. Tai kartus Dievo paliepimo tėvams ir vaikams imtis jiems priderančių atsakomybių nepaisymo vaisius. Tad šiuo straipsniu norėtųsi priminti ir paraginti laikytis mūsų, tėvų, atsakomybės prieš Dievą auklėti savo vaikus bei mūsų, vaikų, pareigõs gerbti savo tėvus. Pasigilinkime, kaip būtų galima pasiaiškinti aukščiau cituotus nors labai trumpus, tačiau be galo svarbius apaštalo Pauliaus kreipinius į vaikus ir į tėvus.
Jūs, vaikai, klausykite savo tėvų
Pirmiausia, manau, reiktų pakalbėti apie kreipinį „vaikai". Šis žodis dažniausiai mums asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus ar pradinukais vaikais, kurie dar maži ir visiškai priklausomi nuo tėvų. Tačiau Šventajame Rašte tvirtinama kas kita. Vaikai - tai ir augaloti vyrai, ir subrendusios moterys. Apaštalo Pauliaus vaikams cituojamą penktąjį Dievo įsakymą pasitelkia ir Jėzus, priekaištaudamas, kad su „korban" priesaku, taikomu suaugusiems žmonėms, fariziejai laužo būtent šį įsakymą: „Antai Mozė įsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną", ir: „Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta". O jūs sakote: „Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korban (tai yra: dovana Dievui), - tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį" (Mk 7,10-13). Kitaip tariant, fariziejai mokė, jog suaugę vaikai galėjo nepadėti savo tėvams materialiai, ir be visų kitų įprastų aukų Dievui galima aukoti dar ir tai, kuo derėtų senatvėje, ligoje, nepritekliuje ar tiesiog iš meilės ir dėkingumo paremti tėvus. Kai turtingas valdininkas pasidomėjo, kaip jam paveldėti dangaus karalystę, Jėzus paklausė, ar šis laikosi Dievo įsakymų, šalia kitų paminėdamas ir įsakymą apie pagarbą tėvams (Lk 18, 20). Taigi ir suaugę, ir patys tapę tėvais, nuo Dievo įsakymo gerbti tėvus ir jų klausyti nesame atleidžiami - vaikai tėvams esame tol, kol juos turime.
Įvairiai vertinamas būna ir paliepimas klausyti tėvų. Kyla klausimas, ar kiekvienu atveju viską, ką pasako tėvai, privalu vykdyti? Žinoma, kad ne. Ypač, jei tėvai nepažįsta Dievo, nes tada jų gyvenimo supratimas neretai prasilenks su Viešpaties valia. Pamenu vieną žmogų, liūdnai pasakojantį, kad jo motina bevelytų jį mieliau matyti girtuokliaujantį, negu lankantį „baisią sektą" (turėta omeny „Tikėjimo žodžio" bažnyčia). Tokiu palinkėjimu, žinoma, nesame įpareigoti sekti. Paulius mini, kad tėvams vaikus dera auklėti Viešpatyje, o vaikams klausyti taip pat Viešpatyje. Taigi privalome tėvams paklusti tiek, kiek jų pamokymai dera su Viešpaties žodžiu, atitinka Dievo valią. Priešingu atveju aukštesnis autoritetas turėtų būti Biblija: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!" (Apd 4,19), - toks buvo apaštalų atsakymas žmonėms, draudusiems jiems daryti tai, ką pavedė Kristus, - liudyti apie Jį. Tėvai neturėtų manipuliuoti Dievo priesaku vaikams visuose dalykuose jų klausyti (Kol 3, 20), o siekti, kad jų įtaka būtų paremta dieviška išmintimi ir tiesa. Tėvams kalbant tiesą, vaikai įpareigoti jų klausyti, nes ir pats Viešpats už tų žodžių stovi. Vaikų santykis tėvų atžvilgiu nėra tik formalus paklusnumas, o pagarba, meilė ir pasitikėjimas. Biblija pirmiausia moko ugdyti pagarba grįstus santykius su tėvais ir tik po to - klusnumo, kaip natūralios pagarbos išraiškos. Originale žodis „gerbti" turi ir daugiau prasmių, kurios praplečia šio santykio suvokimą: tai ir branginti, vertinti, pripažinti ir rūpintis. Taigi pagarba yra aktyvi, ne pasyvi. Nepakanka sakyti, kad prieš tėvus nieko neturiu, ir gyventi taip, tarsi jie neegzistuotų. Pagarba turėtų būti juntama, praktiškai išreikšta: tai ir pagarbus bendravimo tonas, ir įsiklausymas į tėvų nuomonę, ir paslaugumas, ir dėmesys.
Suprantu, kad ne vienam žmogui pagarbos tėvams tema yra skaudi, nes sunku gerbti tėvus ar kurį vieną iš jų, jei vaikystėje buvai paliktas, žeminamas, beveik nematęs jų blaivių, nepatyręs šilumos, tik nuolatinį skausmą, grėsmę, apleidimą. Tačiau Dievo įsakyme gerbti tėvą ir motiną nėra jokių išimčių, ir pagarbai tėvams - jokių sąlygų. Tad atrodytų, jog tėvus reikia gerbti ne už tai, ką gero jie padarė ar nepadarė, bet už tai, kas jie yra - gimdytojai, tėvai. Kai siela kupina apmaudo ir kartėlio, gali atrodyti, kad Dievas prašo neįmanomo. Sutinku, kad mūsų pačių jėgomis tai tikrai neįmanoma, tačiau Dievas kviečia ieškoti Jo meilės ir gailestingumo šaltinių. Juk Jis myli jūsų tėvus, linki jiems išganymo, nors buvo jų įskaudintas lygiai taip, kaip ir jūs, ir dar daugiau. Svarbu saugotis, kad nepasidarytume tėvų teisėjais, nes nuo to širdis apsunksta dar labiau ir tarpusavio santykiams atstatyti prošvaisčių taip pat jokių nelieka. Juk ir mus Dievas pamilo ne dėl to, kad būtume buvę verti Jo meilės, bet tiesiog pamilo, besąlygiškai. Parodyta meilė, atlaidumas yra didelė jėga, gebanti atstatyti ar sukurti santykius, netgi priartinti pasiklydusią sielą prie išganymo. Juk būtent meile Kristus laimėjo mus.
Apaštalo Pauliaus argumentas, kodėl derėtų puoselėti taikingus, pagarbius, klusnius santykius su tėvais yra toks: „<...> tai teisinga" (Ef 6,1) ir „tai patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20). Pats teisingumas, prigimtis moko, kad gimęs yra žemesnis už tą, iš kurio gimė. Teisinga vaikui gerbti ir mylėti tėvus vien dėl to, kad buvo jų pradėtas ir jų dėka išvydo dienos šviesą. Be tėvų nebūtų ir jo. Užgimusią gležną, bejėgę gyvybę tėvai išsaugo, išpuoselėja: maitina, rengia, saugo, gydo. Be tokio rūpesčio nei vienas nebūtume išgyvenę. Kai kurie šiurpūs atvejai, kuomet tėvystės atsakomybės neprisiėmusių tėvų negyvi kūdikiai atrandami buitinių atliekų konteineriuose, tai tik patvirtina. Tad naujagimiui turėti rūpestingus tėvus, reiškia turėti gyvybę. Kaip tad kiek ūgtelėjus, kaip liaudyje sakoma, pienui nuo lūpų dar nenudžiūvus, galima spjauti į veidą tiems, kurie davė tau gyvybę? Todėl visai suprantamas Dievo griežtumas, kai tėvų keiksnojimą Senojo Testamento metu turėjo lydėti mirties bausmė (Kun 20, 9). Tėvai turi daugiau patirties, dažniausiai jie yra tie žmonės, kurie vaikus myli labiausiai, nuoširdžiausiai linki jiems gero, be to, paties Dievo yra įgalinti, turintys malonę ugdyti savo vaikus, autoritetą ir privilegiją laiminti jų gyvenimą, tad ir dėl to pagarba tėvams yra teisinga ir patinkanti Viešpačiui.
Tėvus gerbiančius vaikus Dievas apdovanoja palaiminimo pažadu žemiškajam gyvenimui: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje" (Ef 6, 3). Atrodytų, kad sėkmė ir ilgas amžius yra esminiai žmogaus siekiai šiame gyvenime, nes to linkime vienas kitam kone kiekviena proga, o raktas į tai, pasirodo, yra pagarbus santykis į tėvus. Tad turbūt dėl to, kad tiek daug priklauso nuo šio įsakymo laikymosi, Paulius jį vadina pirmuoju įsakymu, t.y. pagrindiniu, svarbiausiu, įtakingiausiu, nuo pradžios esančiu. Žinoma, jis nepranoksta įsakymo mylėti Dievą visa savo esybe, tačiau būtent nuo meilės tėvams vaikas gabus pradėti ir augti meile savo dangiškajam Tėvui. Juk ar įmanoma negerbiant žemiškų tėvų, kuriuos matai, gerbti dangiškąjį, kurio nematai? Tačiau šalia palaiminimo pažado galioja ir prakeikimo pažadas, tėvų negerbiantiems vaikams žadantis pražūtingą gyvenimo perspektyvą: „Kas keikia tėvą ir motiną, to žiburys užges visiškoje tamsoje" (Pat 20, 20). „Akis, kurios tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, iškapos varnai slėnyje ir suės erelio jaunikliai" (Pat 30,17). Priešingybė palaiminimo pažadui - nesėkmingas ir trumpas nedėkingų, neklusnių, tėvus niekinančių vaikų gyvenimas. Kaip vis dėlto rimtai Dievas vertina žmogaus santykį tiek į jo tėvą, tiek ir į motiną!
Jūs, tėvai, auklėkite savo vaikus
Mes, tėvai, žinoma, galime padėti savo vaikams mus gerbti ir paveldėti palaiminimą - tinkamai auklėdami juos, nebūdami jiems suklupimu, papiktinimu. Pirmas dalykas, kurį apaštalas Paulius prisako tėvams - kad šie neerzintų savo vaikų. Pastebėtina, kad čia vartojamas kreipinys reiškia vyrus tėvus, o ne tėvus bendrine prasme. Nors kai vaikai raginami klausyti tėvų, turimi omenyje abu tėvai. Galbūt būtent vyrus apaštalas perspėja neerzinti vaikų, kadangi iš prigimties jie yra nuožmesni, kietesni, reiklesni, fiziškai stipresni ir dažniau nei moterys linkę šias savybes išreikšti ir santykiuose su vaikais. Pasigilinus, ką galėtų reikšti pasakymas „neerzinkite", tampa akivaizdu, kad net nesuvokdami kartais taip elgiamės - erziname savo vaikus. Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams Paulius vartoja du skirtingus žodžius, turinčius panašias prasmes ir verčiamus kaip „erzinti", tačiau taip pat galimos reikšmės yra ir tokios: „audrinti", „provokuoti", „pykdyti". Šiais žodžiais raginama vengti santykio, žodžių, veiksmų, kurie galėtų apkartinti vaiko sielą. Tai draudimas perdėtam rūstumui auklyboje, neišmintingai iškeltiems reikalavimams, piktnaudžiavimui valdžia, neteisingumui, nesąžiningumui, šališkumui kitų vaikų šeimoje atžvilgiu, nuolatiniams priekaištams ir smerkimams, vaiko žeminimui, nedėmesingumui jo poreikiams, jausmams. Žodžiu, dera vengti santykio, kuris galėtų sukelti vaiko neapykantą, pyktį, priešiškumą, savigyną. Toks tėvų elgesys nepaiso teisingumo, nevertina vaiko asmens orumo, uzurpuoja jo, kaip silpnesnio, laisvę, valią, gyvenimą. Laiške kolosiečiams Paulius įvardina erzinimo pasekmę - tai baukštumas (Kol 3, 21). Ši sąvoka turi ne tiek baimės, kiek apatiškumo, aikštingumo atspalvį. Erzinamas vaikas puola į neviltį, praranda įkvėpimą, motyvaciją, savo užduotis atlieka vangiai, be intereso, be nuotaikos, jis paklūsta, tačiau tai daro su priešinimosi nuostata.
Taigi erzinimas ir jo pasekmės, kaip matome, yra labai destruktyvios, žalojančios besiformuojančią asmenybę. Vaikų auklyboje reikalingas didelis jautrumas ir gili išmintis. Erzinti Paulius draudžia, tačiau auklėti vaikus - prisako. Žvelgiant tiek į aptariamą Laiško efeziečiams ištrauką, tiek į kitus raginimus auklėti vaikus Patarlių knygoje, išryškėja du pagrindinius aspektus turinti auklėjimo metodika: pirma, mokymas, pokalbis, aiškinimas, antra - drausminimas, disciplinavimas, baudimas (praktiniai veiksmai): „<...> auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4). Visų pamokymų ir drausminimų pagrindas turėtų būti Šventajame Rašte apreikšta Viešpaties valia. Turėtumėme akcentuoti tai, ką Jis akcentuoja ir nereikalauti to, ko Jis nereikalauja. Todėl būtina patiems tėvams gerai išmanyti Dievo žodį. Pakartoto Įstatymo knygoje paliepiama visų pirma tėvams „suaugti" su Dievo žodžiu, o tuomet jo mokyti ir vaikus: „Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje, mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas" (Įst 6, 6-7). Taigi vaikų auklyba neatsiejama nuo Dievo tiesos, Jo vertybių, kai jas pamilsta tėvai ir siekia jas perduoti savo atžaloms. Vaikų auklėjimas gali vykti labai natūraliai, „įsikomponuoti" į kasdieninį šeimos gyvenimą - tiek namuose, tiek kelionėje, tiek rytą, tiek vakare. Tik čia iškyla lemiamas klausimas, kiek mes, tėvai, būname su savo vaikais, sąmoningai skirdami kokybišką laiką bendravimui su jais. Mat Dievo žodžio tiesų nepamokysi prabėgomis prišokdamas, keliais formaliais sakiniais persimesdamas: „Kaip ėjosi?", „kas naujo?" Vienas pastorius taikliai pastebėjo, kad gyvūnai tėvai žaidžia su savo mažyliais ir taip išmoko juos gyvenimui svarbių įgūdžių. Kaip labiau mes, „rimti" žmonės, turėtume nusileisti iki vaikų pasaulio ir kalbėtis jų kalba, domėtis jiems svarbiais dalykais. Deja, neretai mums tai būna per daug primityvu, nereikšminga, nedvasiška. Paradoksalu, tačiau kaip tik tokiomis akimirkomis dieviškos vertybės gali labai natūraliai įsirėžti vaiko sieloje. Ar nepražiūrėsime to laiko?
Pauliaus raginimas mokyti vaikus gali reikšti ir protinimą, įkvėpimą, perspėjimą. Kitaip tariant, svarbu daug kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis ir protinti juos sulig Viešpaties valia, perspėti apie galimus pavojus, nuodėmę. Mokyti - tai ir pataisyti, parodyti į kaltę, jei to reikia, atverti išeitį. Tačiau Raštas teigia, taip pat ir patirtis liudija, kad žodinis pamokymas auklėjimo procese turėtų būti papildytas ir tam tikrais praktiniais veiksmais, padedančiais įsisavinti žodines pamokas. Žmogaus prigimtis yra kritusi, nuodėminga, todėl tiesos žodis jo širdyje apsigyvena ne taip lengvai, ne retai reikalingos tam tikros drausminančios priemonės, kurios padėtų pažaboti įvairų ydingumą: „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją" (Pat 22,15). Ne vienas šiandien bodisi auklėjimo procese naudoti bausmes, ypač fizines (rykštele per minkštą vietą), neva tai formuoja vaiko pyktį, įtūžį tėvų atžvilgiu, kurį paaugęs jis išlieja maištu, savivale ir panašiai. Jei vaikas bus mušamas (mušimas ir baudimas yra dvi skirtingos sąvokos) arba erzinamas, apie ką kalbėjome anksčiau, tuomet tikrai sulauksime minėtos reakcijos. Tačiau jei vaikas bus baudžiamas tėvams tai darant atsakingai, sąmoningai, iš meilės vaikui paskatos, tuomet tai vaiko priešiškumo tikrai nesuponuos. Atvirkščiai, metui atėjus, jis pasakys didelį „ačiū", nes be tam tikrų blogybių gyventi yra šviesiau ir mieliau. Savo metu nedrausmintas vaikas vėliau kankinsis pats ir kankins jį supančius. Drausminimas nėra malonus nei tėvams, nei juo labiau vaikams. Atrodo, kad tokiu būdu gadinami santykiai, todėl šią nemalonią „procedūrą" norima nustumti kuo toliau ir bandyti apsieiti be jos, įvairiai tai pateisinant. Tačiau jei pačiam Dievui prireikia imtis drausminančių priemonių auklėjant jau suaugusius žmones, neturėtume turėti iliuzijų, kad tam tikras griežtumas išvengiamas mūsų vaikų auklyboje: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi" (Pat 3,11-12). Ši ištrauka kalba apie bausmės neišvengiamumą mylinčio Tėvo glėbyje, taip pat ir apie drausminimo motyvą. Jis yra meilė vaikui. Jei kas meile įvardina susilaikymą nuo pelnytos bausmės, tuomet jis tik manosi mylįs, o iš tikrųjų neapkenčia, nes artina jam pražūtį: „Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro" (Pat 23,13-14). Bausmė padeda vaikui suvokti, kad jo pasirinkimai sukuria tam tikras pasekmes ir moko jį prisiimti atsakomybę už jas. Be bausmės vaikas manys, kad viskas yra valia. Taip jo siela išleps ir vėliau šią pamoką teks mokytis labai skausmingai. Drausminimas yra skausmingas, tačiau turi išganingą poveikį: „Kirčių žymės pašalina pikta ir randai išvalo žmogaus širdį" (Pat 20, 30). „Kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams" (Hbr 12,11). Apie taikingus drausminimo vaisius kalba ir liaudies išmintis, kuri tvirtina, kad už vieną plaktą dešimt neplaktų duoda. Beje, viena iš Pauliaus vartojamo žodžio, kuris verčiamas „drausminimu", reikšmių yra būtent „plakti". Šiuo paraginimu nesinori pasakyti, kad tėvams reikėtų nesiskirti su rykštele, bet priminti, kad biblinėje auklybos sampratoje tokia priemonė yra, ir ją valia kartas nuo karto naudoti, priešingai, nei teigia neretai lazdą į kitą pusę perlenkiantys išpopuliarėję humanistiniai auklėjimo požiūriai.
Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, pareigų tema yra be galo plati, jos visos neaptarsime. Egzistuoja pamatiniai atspirties taškai, kurių kelis ir bandėme šiame straipsnyje užčiuopti, o toliau - kūryba, kiekvienas bandome ant jų statyti, juos įgyvendinti skirtingais būdais, santykius kuriame savitai, originaliai. Tad belieka padrąsinti sąmoningai, kruopščiai, kūrybingai, su malda Dievui puoselėti šeimos židinį, brandinti pagarbius ir darnius tarpusavio santykius, tėvams išmaniai auklėjant savo vaikus, o vaikams tėvus gerbiant. Dievo žodis tikina, jog tokia investicija atneš palaimingą atlygį ateityje: „Auklėk savo sūnų, tai jis bus tau paguoda ir tavo siela džiaugsis" (Pat 29,17).
"Ganytojas" , 2009-08-11