Gyvenimo iššūkis

1901-12-13 / Raimonda Kirijanovienė

Kartais mums kažkas atsitinka tik tam, kad galėtume tai papasakoti kitiems. Niekada negalvojau, kad man teks auginti keturis vaikus, ir dar berniukus. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, jog būtent jie yra didžiausias mano gyvenimo atpildas. Ir nesvarbu, jog dar kiek paūgėję jie išeis iš namų, pradės savo kelią. Net tuomet, kai man jų labai trūks ir kai jausiuos labai vieniša, vis tiek giliai širdyje žinosiu, kad jie buvo didžiausia Dievo dovana.

„Penkios minutės laimės – devyni mėnesiai baimės“
Taip mes juokaudavome, kai buvome merginos ir sulindusios į pakampius kalbėdavomės apie pirmąsias savo meilės istorijas. (Aišku, jas gerokai pagražindamos.) Tuomet visos svajojome apie tą – išrinktąjį ir būsimąjį, kuriam atiduosime savo gyvenimą ir padarysime laimingiausiu vyru pasaulyje. Taip jau buvo tais tarybiniais metais. Ne taip, kaip dabar: karjera, savirealizacija ir kiti panašūs dalykai. Mergina, galvodama apie savo ateitį, visų pirma galvojo apie sėkmingas vestuvės, kaip sakoma, iš meilės.
Taip ir atsitiko, kad baigusi mokyklą ir pradėjusi studijuoti, ištekėjau. Man buvo 19 metų, o pirmąjį savo vaikelį pagimdžiau 21-erių. Prieš tai dar spėjau mesti mokslus aukštojoje mokykloje ir Prekybos technikume baigti Materialinio-techninio realizavimo specialybę. Tai buvo viskas, ką pasiekiau prieš tapdama mama, ir dabar jau per vėlu svarstyti, ar tam buvau pasiruošusi, ar ne. Turbūt neįmanoma tam labai pasiruošti. Be to, nebuvo jokių „pasakėlių“, kaip elgtis nėščiai, kaip kalbėtis su savo vaikeliu, kuris dar įsčiose, kaip savo vyrą priversti būti partneriu (ar kaip ten dabar vadinama?), ir visokių kitokių dalykų. Teko pasikliauti vien savo širdimi, na, ir matytu pavyzdžiu iš tėvų ar senelių, ir nesąmoningai šauktis Dievo, kiekvieną kartą, kai galvodavai, kad nebeišversi.
Širdis – tai visos motinystės pagrindas.  Kaip ten Saliamonas sako? Iš širdies plūsta gyvenimo šaltiniai. Ko pilna žmogaus širdis, to kupinas ir jo gyvenimas. Tas pats dėsningumas kartojasi ir tame merginos gyvenimo etape, kai ji tampa mama. Kokia aš mama? Dažnai užduodavau sau šį klausimą. Ir tik dabar, po 17 metų, praleistų namuose auginant vaikus, randu atsakymą. Koks aš žmogus – tokia aš ir mama!
Tiesa, mama tapti nėra sunku – pagimdei vaiką ir teisiškai esi mama. Tačiau daug daugiau laiko praeina, kol jį išnešioji savo įščiose, ir dar daugiau, kol jis pradeda vaikščioti, kalbėti. O kiek dar užtrunka, kol jis tampa brandžia asmenybe, gebančia savarankiškai kurti savo gyvenimą. Taigi, tapti mama ir būti ja iki galo – du skirtingi dalykai. Štai kodėl mintys apie tapimą mama sukelia baimę.
Kad ir kaip trokštum vaikelio, išgirdusi žinią, kad esi nėščia, visada išsigąsti arba geriausiu atveju suvaidini, kad čia nieko tokio. Ir kaipgi nebijosi. Vien pirmieji apsilankymai pas ginekologus kiek nervų kainuoja, o kur dar visos gimdymų „linkmybės“ – nebuvo jokių palaikymų už rankučių, jokių vyrų ir jokių „ciuci muci“. Po gimdymo nėra kada galvoti apie savo savijautą, nes, tik pamaitinus vaikelį (maitini stovėdama, nes negali sėdėti – esi visa „sukarpyta“), laukia krūvos vystyklų, o jiems skalbti nėra vandens, reikia pasišildyti. Ir dar daug dalykų, kurių nepatiria dabartinės mamos. Baisu, nes kiekvieną vakarą prieš užmigdama galvoji, kaip nugyvensi rytoj, kai tavo vyras – dar studentas ir visos tavo pajamos – stipendija bei mamos siuntinukai su kiaušiniais, bulvėmis ir lašiniais iš kaimo. Visame šiame motinystės „grožyje“ dar turi pagalvoti ir apie vyro poreikius, o jei dar turi kitų vaikų?
Tačiau bijok nebijojusi, laikui atėjus turi pagimdyti, o vėliau rūpintis maža būtybe. Taip jau yra, bet sunkiausiu momentu mobilizuojasi visi mūsų motiniški instinktai, ir nėra kada liūdėti ar galvoti, kokia aš nelaiminga. Sunkiausiomis dienomis, – tol, kol nepažinojau Dievo, – guosdavausi, prisimindama savo močiutės ir mamos motinystės kelią, kuris tikrai buvo daug sunkesnis.

„Ir neaiškinkite, kaip man auginti savo vaikus“
Kartą supykusi išrėkiau tokius žodžius. O Dieve, ir tokių mokytojų, aiškintojų daugybė! Jau ką mokame, tai mokame – vieni kitus auklėti. Todėl, kalbant apie motinystę, negali nekalbėti apie auklėjimo problemas. Apie tai – trumpai, kad nepagalvotumėte, jog aš daugiau išmanau nei jūs.
 Visų pirma, noriu pasakyti, kad auklėti vaikus – didžiausias motinystės iššūkis. Šluostyti užpakaliukus, keltis naktimis, nuolat girdėti zyzimą ar verksmą, niūniuoti palinkus ties sergančiu vaikeliu – visa tai tampa menkniekiu prieš vaikų auklėjimą. Tampi tikru cerberiu, kalbėjimo mašina ir dar kuo nors, kol išmokai savo atžalą elementarių žmogiškų dalykų. Pavydžiui, sisioti į puoduką. Ne kartą, laukdama, kol jis ten kažką padarys, galvodavau – ir kam žmonės sukūrė tą civilaciją, tą tvarką, baldus, daiktus, kurie reikalauja šitiek mano dėmesio (nors, tiesą sakant, man tvarkytis labiau patikdavo, nei skaityti su vaikais knygutes ir atsakinėti tūkstantį kartų į tą patį klausimą), – juk žinome, kaip mažyliai negailestingai viską nuteplioja. Tik vėliau supratau, koks reikalingas jiems mano dėmesys.
Aš pati augau labai savarankiškai, todėl nelabai supratau, kaip savo vaikams rodyti dėmesį. Pamaitintas, sausas, rankos, kojos nešąla, dar pasižiūri, kad būtų saugioje zonoje nuo kokių nors aštrių daiktų, ir viskas. Vadinasi, vaikus auklėjame taip, kaip mus auklėjo tėvai. Tačiau dažnai pastebiu, kad auklėdami savo vaikus stengiamės jiems konpensuoti, ko patys neturėjome vaikystėje, kartais net persistengdami.
Auklėdama savo vaikus, sulaukdavau daug neigiamų pastabų: kad esu per daug nuolaidi, kad nesugebu iš jų išreikalauti paklusnumo ir t.t. Tokie pamokymai sukeldavo didelius vidinius konfliktus. Norėdavosi  šaukti: „Dieve mano, juk darau geriausiai, ką galiu! Tuomet neduok man tų vaikų ir tegul juos augina labiau išmanantys tėvai“. Bet kaip tyčia tų vaikų niekaip nemažėjo, o daugėjo. O tie jau „žinantieji“ labai atidžiai stebėjo, kuo čia viskas baigsis. Teko rinktis: kaip dabar mėgsta sakyti mano vaikai: „Mano skrandis, ką noriu, tą į jį ir dedu.“ Taip ir aš nusprendžiau: mano vaikai, ir aš geriausiai žinau, kaip jais pasirūpinti. Tokia pozicija nereiškia, kad nustojau juos apskritai auklėti. Atvirkščiai, ėmiau domėtis psichologine literatūra apie vaikų auklėjimą. Ne viską galėjau pritaikyti, bet sužinojau, kaip kiti tėvai sprendžia įvairias auklėjimo problemas. Kai kurie patarimai man padėjo, bet dar kartą įsitikinau, kad tik patys tėvai geriausiai gali suprasti savo vaikus ir atrasti kelią į jų širdis. Žinoma, jei tik jie to nori ir sugeba, atmesdami tėviškąsias ambicijas, kad „ne molis aiškina puodžiui, bet puodžius“, suprasdami savo vaikus bei neuždavinėdami kvailų klausimų: „Iš kur tas mano vaikas toks?“ Ogi iš tavęs! Visus dalykus – ir gerus, ir blogus – vaikai paveldi iš mūsų, tėvų, ir dar iš mūsų protėvių, apie kurių gyvenimo klystkelius ir nuodėmes mes net nežinome.
Ką gi, mes turime sudėtingą mechanizmą, kurį ne taip paprasta valdyti. Ir nepadeda jokie „dešimt žingsnių, kaip tapti tuo ar kitkuo“. Kievienas vaikas – atskiras pasaulis, su savo vidiniais matavimo vienetais, o mes juos norime sulyginti pagal vieną kurpalių. Kiekvienuose namuose natūraliai nusistovi savos taisyklės. Jeigu vienuose namuose vaikai gali žaisti pagalvių karą, tai kituose – jokiu būdu.
Esu įsitikinusi, prieš tampant motina, Dievas suteikia sugebėjimą, arba patepimą, šį darbą atlikti tinkamai. Tas gebėjimas ir moko visą laiką, kai esi fiziškai išsekusi, kai esi nesuprasta artimiausių žmonių, kai vaikai neįvertina tavo triūso, kai žiūrėdama į save matai vienus trūkumus, kai tavo psichinis stovis toks, kad nebesistebi išgirdusi per televizorių, jog vienur ar kitur rado paliktus vaikus, ar dar blogiau, – juos nuskriaustus. Šiame pasaulyje dar daug mamų, kurios visai nieko nežino, kad augindamos savo vaikus gali pasikliauti Dievo pagalba ir Jo malone. Ir, žiūrėk, vis tiek kažkokiu būdu juos užaugina. Argi šie sugebėjimai ne iš Dievo, kuriuos Jis suteikia moteriai, ją kurdamas ir įdėdamas į jos širdį tai, ko reikia motinystei?

Motinystės našta ir atpildas
Galvodama apie motinystę, ilgai ieškojau tinkamų žodžių, kaip ją apibūdinti. Ir radau. Motinystė – žemdirbystė. Motinystė niekada nesibaigia, kaip nesibaigia sėja ir pjūtis.
Augindama vaikus vis galvojau: dar metai, kiti ir pakilsiu iš to amžino „bardako“ ir tada jau kaip išskleisiu sparnus... Ėjo metai, bet vis niekaip nepavyko pakilti. Kažkas lyg apkarpė mano sparnus ir vėl paliko palinkusią prie žemės. Jau pradėjo nervinti – tai kiek gi galima sėti? Kada pasirodys tas derlius? Ir derlius pasirodė, bet ne visai toks, kokio norėjosi. Pasirodė raugės. Dabar reikėjo sugalvoti, kaip sumaniai jas išravėti, neišrovus ir to, kas gera. Ir čia prasidėjo įvairūs eksperimentai. Net ir nežinau, ką patarti norint sumaniai, nesužeidžiant vaiko ir savo širdies, išgyvendinti neigiamus dalykus iš savo vaikų. Man padėjo tai, jog aš su jais tiesiog buvau ir galėjau nuolatos stebėti procesą. Nebūčiau sugebėjusi auginti vaikų prišokdama. Na, bet čia aš, juk jūs kitokios.
Aišku, tokią galimybę turi ne visos mamos, jei joms reikia uždirbti pinigėlius, kad šeima galėtų normaliai gyventi. Kita vertus, vien tik buvimas gali ir nieko neišpręsti, jei su vaiku nėra vidinio ryšio. Ne su visais vaikais turėjau jį ir aš. Kai kurie tarsi užverstos knygos, nežinia, kada pradėsiančios atverti savo puslapius. Tokie vaikai dažniausiai būna uždari, nekalbūs, su viskuo išoriškai sutinkantys, bet pro sukąstus dantis vis tiek darantys savo. Tada jau lieka tik melstis ir Dievo prašyti, kad siųstų „lietaus“. O lietus – tai įvairios gyvenimo situacijos. Kadangi ir aš turiu vieną tokį sūnų, tai papsakosiu, kas man padėjo.
Jis – tėvo sūnus nuo galvos iki kojų. Būdamas mažas reikalavo mažiausiai dėmesio iš visų: galėjo miegoti apsišlapinęs iki ausų, sėdėdavo vienoje vietoje ir šypsodavosi. Natūraliai prie jo mažiau prieidavau, nes reikėjo bėgti prie rėkiančiųjų. Taip jis augo, kol atsirado dar vienas vaikas, tuomet jo gilus nepasitenkinimas prasiveržė įvairiais fiziniais sutrikimais. Būdamas 5-6 metų pradėjo šlapintis į lovą, tuštintis į kelnes, mušti mažylį. Įvyko dar didesnis kofliktas su manimi – mano širdis jam užsivėrė. Išoriškai to nesimatė, bet jis tai jautė, kiek paūgėjęs jis ėmė akivaizdžiai neigti mane kaip mamą, nors jo vidus rėkte rėkė: „Mama, kaip aš tave myliu!“ Abu nežinojome, ką daryti. Vyras stengdavosi jam paaiškinti, kad mamą turi gerbti, bet jam nepavykdavo.
Negaliu tiksliai pasakyti, kada tai baigėsi ir kada pradėjo šilti mūsų santykiai. Gal tuomet, kai pradėjau mokytis ir turėdavau išvažiuoti dviems savaitėms iš namų? Būtent tuo metu pastebėjau, kad vaikams labai svarbu, jog mama kažko siekia. Jie didžiavosi, kad esu ne tik nuolat moralizuojanti namų šeimininkė, bet sugebu ir studijuoti. Sūnums taip rūpėdavo, kaip aš išlaikiau egzaminus ir ar nugalėjau „mūšius“ su kompiuteriu. Auginant vaikus būtinos permainos. Keičiantis ir tobulėjant man pačiai, tvarkėsi ir santykiai su vaikais. Nauji iššūkiai atvėrė mano netobulumus, silpnumą ir leido labiau suprasti savo vaikus.
Motinystė kaip ir žemdirbystė – kaip metų laikų kaita leidžia žemdirbiui pailsėti, pasiruošti naujai sėjai, taip ir mama būtiniai turi skirti laiko sau. Kiekviena mes turime savo „pajėgas“ – fizinius ir dvasinius išteklius, todėl reikia juos kuo teisingiau suskirstyti ir žinoti savo poreikius. Savimi turime pasirūpinti pačios. Juk žemdirbiui irgi niekas neparūpina sėklos, jis pats turi teisingai paskirstyti savo išteklius. Tiek žemdirbys, tiek mama mūsuose nelabai gerbiami. Ką ten žemdirbys – amžinai susmirdęs. Vadybininkas, bankininkas – va čia tai žmonės! Bet namų šeimininkė – neblogesnė vadybininkė, kai turi „mažiausiomis sąnaudomis pasiekti geriausių rezultatų“. Augindama vaikus 18 metų, tvarkydama savo ūkį, baigiau ne vieną aukštąją mokyklą. Apsiginklavau kantrybe, kuri vienintelė gelbsti bėgant ilgas motinystės distancijas.
Kartais žmonės būna kantrūs iš prigimties, bet tik ne aš. Visi darbai mano rankose virte virdavo, negalėjau sėdėti ir nieko neveikti. Net jei žiūrėdavau televizorių, kažką rankose turėdavau: mezginį ar siuvinį. Todėl ir vaikai turėjo auklėtis greitai. Kaip čia dabar yra, jei du-tris kartus pasakai, o jie nė iš vietos, – ai, bėgsiu ir pati greičiau padarysiu. Taip elgdamasi daug malkų priskaldžiau. Gal kuri nors marti man ne kartą priekaištaus, kad neišmokiau sūnų tvarkytis, nors pačiai tvarka ir švara labai patinka. Bet kaip žemdirbys derliaus nepaskubina, taip ir motinystės atpildas ateina negreitai. O galiausiai viskas priklauso nuo Aukščiausiojo. Todėl ir melstis teko ne vieną ir ne du kartus, prašant ištvermės bei kantrybės.
Nemiga, nuovargis, rutina ir nuobodi kasdienybė taip išsekindavo, kad į žmogų darydavausi nepanaši. Iš kur ta kantrybė? Bet, žiūrėk, suimi save į rankas ir vėl už arklo. Sunkiausiu periodu pradėjau siuvinėti. Šis darbas mane labai ramindavo ir iš tiesų mokė būti kantriai. Pats darbas to reikalavo – kryželis po kryželio ir dar jokio piešinio, ir vėl kryželis po kryželio... Bet, kai esi įsprausta į kampą, daraisi labai kūrybinga, kad tik išgyventum, o taip ir kantrybė auga. Kaip Šventajame Rašte pasakyta: „Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, o ištvermė – patirtį, patirtis – viltį, o viltis neapvilia…“ (Romiečiams 5, 3-5).

Kantrybė ir dar šis tas
Pasakojimą apie dar vieną motinystės periodą norėčiau pradėti anekdotu.
Kartą močiutė atėjo pas daktarėlį ir paprašė, kad jis duotų vaistų nuo viduriavimo. Gydytojas išrašė receptą, bet ne tiems vaistams. Vaistai buvo raminantys. Močiutė atėjo kitą kartą pas daktarėlį padėkoti už pagalbą, o šis ir klausia:
– Tai ar padėjo vaistai?
– Taip, daktarėli, dabar nebekreipiu į tai dėmesio...
Šis pasakojimas gal kiek ir drastiškas, bet štai koks būtų moralas – problemos neišnyksta, bet mes išmokstame kitaip į jas reaguoti. Ir netgi ne reaguoti, bet išmintingai spręsti. Tai papasakojau neatsitiktinai. Buvo laikotarpis, kai ir aš turėjau gerti antidepresantus. Ketvirto vaikelio gimimas išties palaužė mane, rodos, tai pareikalavo visų mano rezervų. Pakriko nervai, gyvenimas nusidažė juodomis spalvomis. Nepadėjo ir tai, kad jau seniai pažinojau Dievą. Tempdavau dienas kaip kokį sunkų vežimą ir vis galvodavau, ar kada nors visa tai baigsis. Bet ar galėjo baigtis? Juk žemdirbys neklausinėja tokių dalykų, tiesiog dirba, nes reikia. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet rodės, kad manęs jau nebėra. Išnykau – liko tik mano fizinis kūnas, o  asmenybės neliko.
Kai pradėjo paralyžiuoti vieną kūno pusę, kreipiausi į gydytojus. Diagnozė paprasta – nervinis išsekimas. Buvo griežtai pasakyta: jei nekeisi gyvenimo būdo – gero nelauk. Niekaip nesupratau, ką gi keisti? Tai ką – palikti vaikus ir eiti į darbą, nesitvarkyti, negaminti valgyti, nieko nedaryti?  
Tuo metu vaikai buvo per maži ir negalėjo man padėti, ne taip kaip dabar, todėl prireikė daug pastangų perorganizuoti savo dienotvarkę. Buvau įpratusi viską daryti pati ir neužkrauti savo naštų kitiems, atvirkščiai, nešdavai dar ir kitų naštas. Buvau tikrai stipri. Bet vienu metu ta stiprybė baigėsi, kaip baigiasi žemdirbio aruodai. Jie ištuštėja ir ateina metas pagalvoti, kaip juos pripildyti. Gal reikia keisti sėjai reikalingas dirvas? Reikia jas užsėti kitkuo, kad žemė pailsėtų? Juk taip daro žemdirbiai…
Man irgi reikėjo gerokai padirbėti su savimi: reikėjo išmokti būti silpnai, atmesti nereikalingas naštas, kitaip mąstyti. Mąstytmo būdą mes paveldime, todėl jį be galo sunku keisti. Mane taip auklėjo – dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Atrodė, jei nieko neveiki, tai jau ne žmogus esi. Dar iki šiol dažnai rytinę kavą geriu atsistojusi, nes niekaip negaliu įprasti, kad galiu atsisėsti, pažvelgti pro langą, apmąstyti savo dienos darbus. Niekas jau nebetampo už pižamos ir nezirzia: „Mama, to ar ano“. Dabar jau galiu nubudusi eiti ramiai į vonią ir ten ilgiau pabūti, neskubėdama pažiūrėti į veidrodį, paglostyti vieną kitą atsirandančią raukšlelę. Taip bežiūrint, šmėsteli galvoje mintis: „Ir palengva ateina išmintis.“ Būtent išmintis yra tai, ką pavadinau „Ir dar šis tas“. Žemdirbys negali išprotėti, jis turi sugalvoti, kaip pripildyti aruodus kitiems metams.

Motinystės vaisiai
„<...> ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus, – jeigu jie išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą” (1 Timotiejui 2, 15). Šie žodžiai šiuolaikiniame pasaulyje, kur moteris laisva, lygiavertė, o kartais ir pranokstanti vyrus, sunkiai suvokiami. Tačiau mano gyvenime jie tikrai išsipildė.
Nežinau kodėl, bet nemėgau mažų vaikų. Galėjau jais rūpintis, šluostyti užpakaliukus, virti košes, slaugyti ligų metu, bet negalėjau glaustyti, myluoti taip sentimentaliai, kaip tai daro kitos mamos. Vaikų atėjimą į šį pasaulį vertinau labai pragmatiškai. Galvojau taip: jei bus mano gyvenime vyras, vadinasi, bus ir vaikų. Todėl, kai jie atsirado, per daug nesureikšminau to įvykio, teisiog juos auginau kaip kokias daržoves. Stengiausi sukurti kuo geriausias sąlygas, bet žmogui išauginti to nepakanka. Žmogus – ne daržovė. Vaikų auklėjimo procesas padėjo tai suprasti. Kiekvienas iš jų – atskira asmenybė, kiekvieno širdžiai atrakinti reikėjo rasti naują raktą, ne vieną bendrą. Tas suvokimas padėjo ir man pačiai išsiugdyti charakterio savybes: jautrumą, kantrybę, mokėjimą įsiklausyti ir išgirsti, paslaugumą ir kt. Jų nebūtų, jei šiandien nebūtų to ketvertuko. Štai ką reišia „moteris bus išgelbėta“ – joje bus išugdytos tam tikros charakterio savybės, kurių jos negali įgyti kitu būdu. Tai nesunku pastebėti, žiūrint į merginas, dar neturinčias šeimos.
Nuostabiausia šioje istorijoje, kad mano vaikai, jau paaugę ir subrendę, vis dar nenustoja „gelbėti manęs“. Jų jaunatviškas polėkis, entuziazmas, savas šio pasaulio suvokimas, veržlumas ir toliau mane moko. Man patinka būti pamokytai savo pačios vaikų, ko dažnai tėvai labai bijo. Tėvai bijo, kad tik neišlįstų netyčia kokia nors jų auklėjimo klaidelė – „Dieve, kokia gėda“. O man negėda, tegul tai būna matoma, aptariama. Sunku net suprasti, kaip vaikai taip tiksliai atskleidžia mūsų negatyvius bruožus. Tėvai linkę galvoti apie save kaip apie viską žinančius ir neklystančius. Iš tiesų jų gyvenimo patirtis gali padėti vaikams, bet tai tik dalis to, ką gali atlikti tėvai.
Kiekvieną kartą, kai įsiklausydavau į vaikus, jų pastabas, kai nusižemindavau iki jų ir leisdavausi kartu iki paties dugno, visuomet būdavau „išgelbėta“,  ir ne tik aš – atsiverdavo visai kiti tarpusavio santykiai. Santykiai, apie kuriuos svajojame mes, tėvai.
Būtų viskas idealu, jei šioje vietoje taip viskas ir baigtųsi. Bet kaip ir žemdirbys, nuolat laukiantis gero derliaus, sulaukia ir nederlingų metų, taip ir mes. Mūsų širdis dažnai perveria kalavijas, kai matome, jog vaikai pasuko ne tuo keliu, jog pasirinko ne taip, kaip buvome sutarę. Bet ir čia nieko naujo. Ką teko iškentėti moteriai (Jėzaus motinai), kuri žiūrėjo, kaip nukryžiuojamas jos Sūnus? Argi ji tuo metu negalvojo: „Vaike, vaike, ką Tu pasirinkai?“ O gal ji ir žinojo, kad toks Jo pasirinkimas padės daugeliui kitų žmonių? Bet kokiu atveju jos širdį varstė kalavijas, kaip ir buvo jai pasakyta.
Nežinomybė dėl savo vaikų ateities veda mus iš proto. Todėl dažnai puolame juos moralizuoti ir negailestingai auklėti. Vis dėlto taip elgdamiesi galime jiems „įvaryti“ kompleksus, iš kurių jie vaduosis visą likusį gyvenimą. Tačiau ir nieko nesakyti negalime, kai matome juos klystančius. Tai kokia išeitis? Kaip teisingai auginti vaikus? Manau, išeitis gali būti tokia: turime leisti jiems gyventi savo gyvenimą taip, kaip jie supranta, patikint jų sielas vieninteliam Dievui, galinčiam ten padaryti tvarką.
Atomazga labai paprasta. Gal ir pernelyg paprasta. Toks buvo mano kelias. Kiekvienos kelias kitoks, ir tepadeda Dievas jums jį nueiti.

Iš knygos "Motinystės paslaptys",

Nuotrauka: Liutauro Bilevičiaus

Komentarai