Pakalbėkime su vaikais apie jausmus
1901-12-13 / Monika Misiūnienė
Vieną dieną išėjo taip, kad vyresnioji dukra (7m.) labai supyko ant savo mažosios sesės (3m.). Dėl geros idėjos, kurią mažoji sugalvojo pirma... Ogi piešė mažoji piešinukus ir sugalvojo juos ant mūsų „skelbimų sienos“ priklijuoti. Kai didžioji pamatė, išsigando, kad jos piešiniams neliks vietos, nes buvo taip pat nupiešusi labai gražų piešinuką.
Vos tik mes su mažąja nuėjome į kitą kambarį, vyresnėlė pagriebė du mažosios piešinius, juos suglamžė ir įmetė į makulatūros dėžę… Atėjusi į kambarį iš karto pastebėjau, kad kažko trūksta. Tą patį pastebėjusi mažoji paleido dūdas. Pradėjome ieškoti piešinių, o didžioji tyli. Išėjo taip, kad paieškojusios ir jų neradusios, nesureikšminom visko ir pradėjom daryti kažką kita.
Po kiek laiko aš klausiu vyresnėlės – gal tu žinai, kur tie piešiniai galėjo dingti (beje, visai tarp kitko paklausiau, nes tikrai maniau, jog mažoji pati juos kur nors nukišo…) O ši ir sako (jau matau, kad su dideliu širdies skausmu) – aš juos išmečiau į makulatūrą. Pradėjome po truputį aiškintis, kad tai yra negražu, padėjau jai įvardinti, kodėl ji galėjo supykti – kad sesė pirma sugalvojo gerą mintį, kad didžioji išsigando, jog jos piešiniams neliks vietos. Rodos, dukra viską suprato, mačiau, kad gailisi dėl savo poelgio. Maniau, jog tuo ramiu pokalbiu viskas ir baigsis...
Dar po kiek laiko ateinu į kambarį ir matau vaizdelį – sėdi didžioji ir su ašarom akyse jau į skutelius sukarpiusi savo gražųjį piešinį. Pasirodo, ji dabar pati ant savęs supyko, kad taip negerai pasielgė. Iš pradžių net nežinojau, kaip ją ir nuraminti, mačiau, kad vaikas tikrai pergyvena ir nebegali susitvarkyti su savo jausmais… Staiga prisiminiau vieną paskaitą, kai lankiau kursus apie tėvų – vaikų santykius. Ir kaip tik per tą paskaitą kalbėjome apie pyktį. Pradėjau dukrai pasakoti, kad pyktis yra normalus jausmas, nėra ko jo bijoti ar gėdytis, jis visus žmones aplanko dėl visokių priežasčių. Ir kas yra svarbiausia – kad pyktis yra aklas, jis nieko nemato aplink save ir veikia labai greitai. Papasakojau apie eksperimentą, kurį darėme paskaitoje – kaip visi dalyviai sustojo ratu ir susikibo rankomis, vienas žmogus turėjo būti viduje – jis buvo pyktis. Pasakojau, kaip jis norėjo ištrūkti į išorę, o visi kiti bandė jo nepaleisti, ir kaip dėstytoja tuo pat metu sukeitė vietomis dalyvių daiktus ir niekas to nepastebėjo – visi buvo nukreipę dėmesį tik į pyktį. Paaiškinau, kad dažniausiai visi žmonės pykčio akimirką pridaro tokių dalykų, kokių paskui gailisi, ir kad tai yra normalu, tiesiog toks jau tas jausmas yra pyktis. Mačiau, kad pradžiai ir to užteko dukrai (nepriėjome prie tinkamų pykčio išraiškos būdų), ji nusiramino supratusi, kad jos reakcija buvo normali ir žmogiška.
Beje, kad būtumėte matę, ką išdarinėjo mažoji šios paskaitėlės metu, kad tik didžioji sesė neliūdėtų... Po truputį, pamažu, vyresnėlės pyktis išsivėdino, nors mačiau, kad širdelę dar kažkas graužia. Patariau jai išlieti viską, kas dar liko. Pasirodo, buvo užsilikusių visokių senų nuoskaudėlių, visos susijusios su mažąja sesute... Man pačiai akys atsivėrė – kiek visokių baimių ir nesaugumų patiria vyresnėlė dėl savo padėties (būtent vyresnio vaiko). Stengsiuosi, kad tos baimės kuo greičiau išsisklaidytų.