Atostogų planavimas su vaikais
1901-12-13 / Nida Matiukienė
Šią vasarą sumaniau vaikus išleisti į stovyklą. Užsiregistravome, kol dar yra vietų, o tada pradėjome ieškoti draugų su kuo vykti ir gyventi nameliuose. Įkalbinėjau šeimos draugų vaikus, klasiokus ir, pagaliau, atrado viena šeima, panorėjusi išleisti savo vaikus drauge su mūsų vaikais. Tik viena bėda – iš Gargždų į Daugus (kur vyks stovykla) tolimas kelias. Visaip bandėme suorganizuoti susitikimą: ar vaikai vieni atvyktų į Vilnių traukiniu, bet truputį baugu vieniems, autobusu - pavargs ir pan.
Netikėtai išeitis atsirado – įsodinome vaikus drauge su sportininkais į autobusą, vykstantį į Vilnių į varžybas (mat vaikų dėdė yra treneris). Pagaliau susitikome, vaikų džiaugsmui nebuvo galo
. Tik viena bėda – iki stovyklos dar 9 dienos
– ką veiksime?
Parsivežėme draugus į namus, o minčių daugybė: pilna idėjų kur nuvykti, ką aplankyti ir pan. Tačiau netikėtai prasidėjo pagrindiniai mano atostogų trukdžiai... vaikų maitinimas, neplauti indai, daugybė daiktų ne vietoje, smėlis namuose, išteptos sienos....O juk mūsų namas dar naujut naujutėlis....
Susodinau visus susirinkimui, trumpai pristačiau savo idėjas – ką galime veikti, paaiškinau mūsų namų taisykles. Pasiūliau sudaryti savo norimų atostogų planą, kaip turėtų vykti atostogos pagal vaikus, ir, vėliau, suderinę kiekvienas savo planus (juk aš turiu ir savo asmeninių rūpesčių bei darbų), nuspręsime ką veikiame.
Praėjo pusdienis, pagaminau pietus, tada vakarienę, bet niekas nevyko... Dar kartą pakalbėjau su vaikais ko jie norėtų, (o jie norėtų visko), tačiau jokios iniciatyvos nerodė. Juk patiems pasirūpinti daugeliu dalykų išvykoms: maistu, vykimo maršrutais net taip paprasta, be to tingisi sutvarkyti žaistus žaidimus, todėl jie toliau žaidžia.
Tikriausiai ši situacija gerai pažįstama kiekvienoje šeimoje
. Supratau, kad taip praeis visos dienos, o tada pradėsime pyktis ir pan. Vaikai planuotis atostogų nemoka.
Pabandžiau padėti jiems sudaryti planą. Pradėjome nuo lengvo maisto produktų sąrašo, tada susirašėme kiek turime dienų, kur vykstame, ko reikia atostogoms ir pradėjome krautis daiktus. Kadangi mūsų tėtis turėjo daug darbų prie namo, į išvyką vykstu tik aš, t.y. viena mama ir penki vaiki, – du po 11 metų, du po 9 metus ir mano mažoji – 3. Vargais negalais susiruošėme.
Sėkmingai nuvykę į Kauno rajoną, stabtelėjome XX Maximoje apsipirkti. Vaikai jau turėjo savo sudarytą maisto produktų sąrašą, tad aš ramiai likau automobilyje su miegančia Paulyte. Aišku, grįžo susijaudinę, nemaloniai nustebinti kasininkių elgesiu, apsukčiauti, tačiau nusipirkę reikiamų produktų. (Įdomu, galvoju apie produktus, kuriuos nupirko, kaip jie suderins savo išsvajotus patiekalus su tuo, ką nusipirko, bet tai pamatysiu vėliau.) Svarbiausia, kad pusryčiams turėsiu varškės su kava
. Į kaimą atvykome vakare. Vaikų džiaugsmui nebuvo galo: kambariai tvarkingi, švarūs, beliko tik pasikloti lovas ir, pavakarieniavus, sumigti.
Pirmoji diena kaime prasidėjo žaidimais, – maistui vaikai dar turėjo sūrelių ir pan., o aš nekantriai laukiau kada kas nors iš jų pagalvos apie pietus. Be šansų! Paklausus ką vaikai valgys pietums, pasigirsdavo atsakymas: „valgyt nenoriu“.
– Kiek ilgai nenorėsi? - paklausiau? Žinok, kai užsimanysi, tai gaminimui laiko nebeliks.
– Pasigausiu žuvų, - pasigirdo atsakymas, mat gyvenome mes prie upės. Beliko palinkėti sėkmės žvejams, kurie braidė su dubeniu po dumblą.
Neiškentusi dar kartą pagaminau pietus ir pakviečiau vaikus, bet priminiau, kad maisto produktus jau reikia papildyti, tad vėl ir reikėjo plano kaip toliau gyvensime. Dar paprašiau, kad kiekvienas išsiplautų savo indus, tačiau vaikai norėjo TIK žaisti. Paprašiau vaikų pasemti vandens iš šulinio, (juk jie nemokėjo gyventi be patogumų). Kad nusiplautų rankas, kišdavo tiesiai į geriamo vandens kibirą
.
Bet kaimynas, pamatęs vaikus prie šulinio, mane apšaukė, kad vaikai vieni traukia vandenį (nors juos stebėjau netoliese). Nešvarūs puodeliai, lėkštės, įrankiai, popierėliai mėtėsi kieme, mažoji Paulytė zyzė panešioti. Nežinojau ką daryti toliau, darbų man vienai aiškiai buvo per daug, tačiau neketinau pasiduoti.
Nepaliko mintis, jog už kiemo yra didelė pieva su prinokusiomis spragėmis, nors litrais skinkis. Nuėjome su vaikais, tačiau jie tik prisivalgydavo ir tiek, o aš rinkau į mažosios Paulinos burnytę. Net trokštamiems blynams uogų nesugebėjome pririnkti.
Maisto atsargos ėjo į pabaigą, aš pradėjau nervintis, kad gyvename tokiame chaose, indus pakeitėme į vienkartinius, kad nereiktų plauti, lovų leidau nebesikloti, kambarių netvarkyti, tik pasirūpinti savo kūno maitinimu ir viskas. Tačiau ir tai nebuvo lengva užduotis.
Organizavimo ir planavimo įgūdžių nebuvimas neleido mums vykti į dvarus, karuseles, zoo ir pan., nes reikėjo eiti paskui kiekvieną vaiką ir rankioti jų žaidmų lazdas, pieno butelius, vienkartinius puodelius, popierėlius ir pan.
– Mes žaidžiame išlikimą, sakydavo vaikai.
Jūs žaidžiate, galvoju, o man tai tikras išlikimo išbandymas.
Tuomet vėl sušaukiau susirinkimą ir pasiūlau resiproksijos (abipusių mainų) susitarimą: kad aš gaminsiu valgyti, pasirūpinsiu kur gauti maisto, bet jie turi pasiūlyti bent kažkokias minimalias savo paslaugas bendram buvimui kartu. O jie tik žiūrėjo stiklinėmis akimis kaip į priešą... Pirmiausia reikėjo užsitarnauti autoritetą.
Žinojau, kad neklusniems vaikams puikiai veikia nuolatinis šaukimas, rėkimas, bet aš nemėgstu to daryti, tad nusprendžiau ir šioje situacijoje saugoti savo ramybę.
Susitarti padėjo nuolatinis aiškinimas, kalbėjimas su tėvais telefonu, vaikų poreikių atradimas ir tenkinimais mainais į jų paslaugas. Pirmoji vaikų užsakyta kelionė buvo į Megos prekybos centrą, kur jie tikėjosi prisipirkti žaislų. Kelionė vaikų akimis buvo sėkminga, nes įsigytų figūrėlių maišeliuose slypėjo keletas retų ir viena super reta figūrėlė. Po tokios sėkmės vaikai mieliau priėmė mano aiškinimą apie planavimą. Vėl susėdome planuoti. Susitarėme kas eina į kaimą pirkti pieno ir pan. Jie pradėjo keistis tarpusavyje, keistis darbais. Bendradarbiavimas palengvėjo. Antra kelionė buvo suplanuota į zoologijos sodą. Ten vaikai lakstė nuo vieno narvo prie kito, fotografavo žvėrelius, džiaugėsi jais. Buvo smagu stebėti kaip jiems viskas įdomu. Žinoma, šiek tiek nelengva nešioti trejų metų mažylę ant rankų, kuri vis zyzė. Išvaikščioję pusė dienos užsinorėjome valgyti, tačiau mieste pietauti buvo per brangu. Teko grįžti namo, kur laukė suplanuotas (ačiū Dievui) maistas
. Vakare svajojome kurti laužą, bet tokia minutė taip ir neatėjo. Tikriausiai per nuobodus darbas tas laužo kūrimas. Mažieji tarzanai lakstė su bambukiniais pagaliais, negalėjau visų sugaudyti. Vaikai išlikdavo aktyvūs visą dieną, skindavo žalius obuolius, patys susigalvodavo įvairių žaidimų.
Mūsų planas rodė, jog greitai reikės išvykti, todėl paskutinę dieną teko skirti kambarių tvarkymui. Sunki buvo diena
. Tačiau grįžę į Vilnių, džiaugėmės, nuvykę tiesiai į draugo gimtadienį, kur vaikai svečiavosi dar dvi dienas, o iš ten – tiesiai į stovyklą. Stovykloje laukė naujos taisyklės. Nebuvo galima turėti mobiliųjų telefonų. Tačiau daugybė žaidimų, veiklos, maudymosi, nauji draugai padėjo pamiršti namų ilgesį.
Su vaikais susitikome po savaitės. Į stovyklą suvažiavo visos šeimos. Smagiai pabendravę atsisveikinome, o grįžę namo, kepėme sutiktuvių šašlyką.
Kitos dienos rytą mano sūnus klausia:
– Ką planuojame šiai savaitei?
Planavimo pamokos buvo išmoktos.