Kaip ugdyti vaiko savivertę (1 dalis)
1901-12-13 / James Dobson
Viena efektyviausių priemonių, siekiant ugdyti pasitikėjimą savimi, - išmokyti vaiką atrasti pusiausvyrą, mokyti, kad stipriosios jo savybės gali kompensuoti tai, ką jis patyrė ar ko neteko dėl tam tikrų gabumų stokos. Tėvų užduotis - padėti vaikui atrasti stipriąsias savo puses ir išmokyti jį tuo naudotis, kad tai teiktų vaikui pasitenkinimą.
Kartais savo trūkumų suvokimas gali sugniuždyti ar paralyžiuoti asmenybę, bet poveikis gali būti ir priešingas, t.y. šis suvokimas gali suveikti kaip stiprus emocinis užtaisas, įkvepiantis siekti pergalės pačiose įvairiausiose sferose. Atminkite, jog kartais tos pačios sąlygos veikia skirtingai, pavyzdžiui, verdant vandenyje morką, ji suminkštėja, o kiaušinis virdamas kietėja. Taigi viskas priklauso nuo žmogaus reakcijos į aplinkybes, kurios kartais sukelia stresą.
Taigi, klausimas yra, ar jūsų dukters nesugniuždys savo nevisavertiškumo suvokimas, ar ji sugebės sutelkti emocines jėgas ir siekti pergalių tose sferose, kuriose ji stipri? Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, kaip sėkmingai jūs pasirinksite paieškų kryptį, kad įgijus tam tikrų konkrečių įgūdžių ji galėtų kompensuoti savo nesėkmes. Galbūt stiprioji jos sfera yra muzika, - ji gelbsti daugelį žmonių. O gal atsiskleis mergaitės sugebėjimai piešti, ir ji pradės lavinti savo įgūdžius šioje srityje? Gal ji pradės mokytis skaniai gaminti ar veisti triušius ir tai darys ne tik savo malonumui, bet galės užsidirbti ir šiek tiek pinigų?
Nesvarbu, ką ji pasirinktų, svarbu pajudėti kuria nors kryptimi. Ir kuo anksčiau, tuo geriau! Nėra didesnės rizikos, kaip palikti paauglį „plaukioti audringoje paauglystės jūroje", neapginklavus jo įgūdžiais ir žiniomis, kaip kompesuoti nesėkmes ir nusivylimus. Jei jūsų dukra neturės tokios apsaugos, jos „aš" gali būti sugniuždytas. Tuomet ji negalės pasakyti: „Galbūt aš ir ne pats populiariausias žmogus mokykloje, bet aš esu geriausia trimitininkė orkestre!"
Vaikams didžiausią poveikį daro draugų pripažinimas, tačiau kaip greitai vaikų nuomonė kinta!
• Gal galėtumėte smulkiau paaiškinti „kompensacijos mechanizmo" esmę? Kaip tai susiję su savęs nuvertinimu?
Pamėginkime įsivaizduoti, kokios mintys gimsta žmogaus, nusprendusio ieškoti galimybių kompensuoti savo nesėkmes, galvoje. „Aš nenoriu, kad mane užvaldytų nevisavertiškumo jausmas. Aš sugebėsiu įsitvirtinti gyvenime, jeigu tik kaip reikiant padirbėsiu pasirinktoje srityje. Todėl turiu visą savo energiją ir jėgas paskirti tam, kad išmokčiau gerai žaisti krepšinį (arba piešti, siūti, baigti mokyklą, prižiūrėti sodą, gerai atlikti namų ruošos darbus ar pan.)".
Tokia kompensacijos forma suteikia žmogui vidinių jėgų siekti sėkmės bet kurioje pasirinktoje sferoje. Žinomi tyrėjai Viktoras ir Mildred Gertcel tyrinėjo 400 žmonių, gyvenime pasiekusių didelių aukštumų, vaikystę. Tarp tų 400 žmonių buvo V.Čerčilis, M.Gandi, F.Ruzveltas, A.Šveiceris, A.Einšteinas, Z.Froidas ir kiti. Nuodugniai pastudijavę jų šeimos gyvenimo aplinkybes, vaikystę, jie pastebėjo keletą įdomių dalykų.
1) Trys ketvirtadaliai šių žmonių vaikystėje kentė vargą. Vieni kentėjo dėl skurdo ar dėl iširusios šeimos, kitus atstūmė tėvai, dar kitus šeimoje žemino, niekino ar iš jų labai daug reikalavo. Kai kurių jų šeimose nuolatos kisdavo finansinė padėtis: kartais ji būdavo puiki, o kartais labai vargana. Kai kurie žmonės kentėjo dėl savo fizinių trūkumų ar tėvų nepasitenkinimo dėl nesėkmių mokykloje ar kitose gyvenimo sferose.
2) Iš 85 rašytojų, kūrusių nuotykinę ar draminę literatūrą, 74 žmonės dar vaikystėje pažino žmogiškų santykių įtampą, kilusią tarp jų tėvų. Panašius išgyvenimus vaikystėje patyrė ir 16 iš 20 poetų.
3) Ketvirtadalis visų tiriamų žmonių turėjo fizinių trūkumų, t.y. kentėjo dėl aklumo, kurtumo, raišumo, kitų chroniškų ligų ar kitų problemų, pavyzdžiui, dėl ne itin patrauklios išvaizdos, žemo ūgio, per didelio svorio ar kalbo sutrikimų. Akivaizdu, kad būtinybė kompensuoti savo netobulumus, nesėkmes ir nelaimes daugumos šių žmonių gyvenime buvo itin svarbus faktorius.
Tūkstančiai, o gal net milijonai žmonių, kenčiančių dėl įvairiausių trūkumų, siekė tai kompensuoti ir pasiekė didelio pripažinimo. Kaip klasikinį pavyzdį turbūt galima pateikti Eleonoros Ruzvelt, buvusios JAV pirmosios damos - prezidento F.D.Ruzvelto žmonos gyvenimą. Dešimties metų ji tapo našlaite. Ji nebuvo patraukli ir vaikystėje jai neteko patirti jausmo, kad esi kam nors svarbi ir reikalinga. Viktoras Vilsonas rašė: „Ji buvo intravertė, susitelkusi į vidinį pasaulį ir vidinius išgyvenimus, neturėjo humoro jausmo. Tai buvo jauna, bet neįtikimai drovi, nesugebanti įveikti nesaugumo jausmo moteris, įsitikinusi, kad ji niekam tikusi. Tačiau visi pasaulyje žino, kad ponia Ruzvelt sugebėjo kažkur giliai viduje pasisemti jėgų ir „vyriškumo", kurį suvaldydavo tik stebėtinas gebėjimas susivaldyti ir disciplinuoti save".
Akivaizdu, kad žmogaus santykis į savo netobulumą, trūkumus bei ydas ir nulemia, kiek tai paveiks jo gyvenimą. Dauguma žmonių už savo netinkamą elgesį mėgsta kaltę suversti kokioms nors nepalankiai susiklosčiusioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, aiškina, kad skurdas privertė tą ar kitą žmogų įvykdyti nusikaltimą; kad vaikai, augę nepilnose šeimose, turi elgesio nukrypimų; kad „nesveika aplinka" verčia jaunuolius griebtis narkotikų. Tokie ir panašūs svarstymai panaikina bet kokią žmogaus atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau tai - ne pasiteisinimas. Kiekvienas žmogus pats turi nuspręsti, kaip kompensuoti savo išorinius ar vidinius trūkumus.
Turime pripažinti, kad mes patys turime ir galime daug nuveikti, kad įveiktume gyvenime sutinkamus sunkumus. Tam, kad kompensuotume jų poveikį, turime atrasti stiprybės, kurios, beje, vieniems reikia žymiai daugiau nei kitiems.
Žinoma, egzistuoja ir kitas, žymiai lengvesnis kelias: panirti į savigailą, apduiti nuo tablečių, nekęsti viso pasaulio, pabėgti iš namų, eiti į kompromisą su sąžine ir panašiai... Sunkumai, su kuriais mes susiduriame, nenulemia mūsų elgesio, bet neabejotinai daro jam įtaką. Pasirinkti, kaip į juos reaguoti turi pats žmogus, ir niekas kitas negali už jį to atlikti.
Tačiau tėvai ne tik gali, bet ir privalo padėti savo vaikams pasirinkti teisingai. Jie turi padėti vaikui rasti būdą, kaip siekti nesėkmių kompensacijos, ir šį procesą svarbu pradėti dar vaikystėje.
• Kaip padėti berniukui kompensuoti sielos traumą?
Aš manau, jog „didelės rizikos grupei" priskiriamiems berniukams, jei jie yra geros fizinės formos, gerai yra leisti žaisti krepšinį, futbolą, tenisą ar paraginti lankyti lengvosios atletikos užsiėmimus. Aš mačiau, kaip buvo gerbiami paaugliai (nors išoriškai jie buvo ir negražūs) vien todėl, kad padėjo savo mokyklos komandai laimėti krepšinio čempionatą. Kaip jau minėjau, kelias į sportinę sėkmę yra treniruotės, kurias reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau. Mes beveik nesvyruojame aštuonerių metų vaiką leisdami mokytis skambinti fortepijonu. Tai kodėl gi tokio pat amžiaus vaiko neleisti į krepšinio treniruotes?
•Mano sūnus neturi polinkio į sportą. Kaip suprasti, kokius sūnaus gabumus ir įgūdžius lavinti? Gal leisti rinktis jam pačiam?
Daug tėvų galvoja, kad neturi teisės primesti vaikams savo nuomonės, renkantis, kokius gabumus lavinti ir kokius įgūdžius ugdyti. Jie gyvena vildamiesi, kad vaikas pats pasirinks. Deja, dauguma vaikų yra negabūs save disciplinuoti. O mokytis ko nors naujo ar lavinti naujus įgūdžius visada yra nelengva, ypač pradinėse stadijose. Suvokimas, kad ko nors negali padaryti, neatneša daug džiaugsmo, o tai suvokiame pradėdami bet kokią naują veiklą. Todėl vaikas gali taip niekada ir neįgyti svarbių įgūdžių, kurių gyvenime jam prireiks.
Patarčiau, kiek įmanoma kruopščiau ir labai atsargiai pasistengti pastebėti bent potencialias stipriąsias sūnaus savybes. Po to iš galimų krypčių atrinkite tas sferas, kuriose, jūsų manymu, didžiausia tikimybė pasiekti sėkmės, ir padėkite vaikui įveikti pirmąjį apmokymų etapą. Girkite jį už pasiekimus, raginkite jį, o gal net „papirkite", jei tai būtina, bet padėkite vaikui peržengti tą ribą. Jei kartais vėliau aptiktumėte, kad suklydote, grįžkite į pirminę padėtį ir pradėkite viską iš naujo. Neleiskite inercijai sutrukdyti jums išmokyti sūnų to, kas vėliau padėtų jam išsaugoti dvasinę pusiausvyrą.
Ar taip mes netaikome prievartos ir neapribojame laisvo vaiko pasirinkimo? Turbūt taip, bet tokios pat „prievartos" mes imamės ir norėdami išmokyti vaiką teisingai valgyti, laiku eiti miegoti, mokydami laikytis higienos... Visa tai darome tik savo vaiko labui.
Bus daugiau
Iš kn. „Dare to Discipline" vertė Žaneta Lazauskaitė
Šaltinis "Ganytojas"