Istorijos svarba vaikams
1901-12-13 / Evaldas Matiukas
Istorija yra labai susijusi ne tik su žmogaus šaknimis, jo tapatybe, tautiškumu, bet ir su savijauta. Ne veltui yra statomi paminklai kunigaikščiui Vytautui, Mindaugui, Gediminui, atstatomos pilys bei valdovų rūmai, minimi Lietuvos statutai bei garsūs mūšiai. Taip norisi būti tauta, kuri atrado ar sukūrė kažką svarbaus... Tas pats ir su žmonėmis, ypač vaikais – kas neieškojo vaikystėje ar tarp jo protėvių nėra buvę bajorų, karalių ar didžių dvarininkų? Sovietų okupacijos metais kiek močiučių savo anūkams ramiu balsu, su liūdesio gaidele pasakojo apie bolševikų atimtas žemes, miškus, ežerus, namus, sodus, arklius bei jų padargus. Man pačiam būdavo labai įdomu klausytis, kad giminėje buvo vienas garsus kaimo mušeika, kitas gerai grojo armonika, trečias smuiku, o ketvirtas plaukdavo kaip žuvis, kad buvo giedotojų ir stalių, o moterų išmanumas – visi aplinkiniai kviesdavosi ruošti valgį kaip į vestuves, taip ir į laidotuves. Iš savo dar nedidelių vaikų ir jų draugų supratau, kad vaikams ir šalia kompiuterinių bei mobiliųjų technologijų visų pirma šeimos, o taip pat ir valstybės istorija yra labai įdomi. Mūsų vaikai nuvažiavę pas senelius susirado įvairiausių sovietinių laikų prietaisų, kuriais dar aš pats vaikystėje naudojausi ir kurių buvo pilna parduotuvėse. Suradę juos vaikai išdidžiai pareiškė, kad jie surinko ir atidarė „senovinių“ daiktų parodą. Man jie kažkada buvo kasdieniai ir aš pasijaučiau pats toks „senovinis“, kad net širdį užgniaužė. O vaikams dar neseniai buvusi sovietinė okupacija atrodo kaip gili senovė.
Mūsų vaikai labai norėjo aplankyti pilis, nes iš animacinių filmų buvo prisižiūrėję, kiek ten įvairiausių nuotykių vyko. Su seneliais jie aplankė dar statomus valdovų rūmus ir su didžiausiu susižavėjimu mums apie juos pasakojo. Kaip aš džiaugiausi! Tačiau mane labiausiai džiugino ne tai, kad mūsų vaikai domisi šeimos, Lietuvos, žemės, mėnulio, žvaigždžių ar Biblijos istorija, tačiau kad tokio nenusakomai greito gyvenimo tempo dienomis tai yra kaip neįkainojama proga ir galimybė su savo vaikais pasikalbėti – tiesiog pasikalbėti. Ne per mobilųjį telefoną ar „Skype“, o natūraliai. Ir ne apie kažką greitai pagaminamo ir greitai sugendančio, bet apie amžinus dalykus. Mane džiugina apskritai, kad jie kalbasi su manimi, kažkokiu „istoriniu“ tėveliu tuomet, kai lauke geras oras ir draugai už lango, kurie visada laukia su įvairiausiais žaidimais.