Meilė
1901-12-13 / Nida Matiukienė
Niekas taip neugdo vaiko asmenybės, kaip šilti ir teigiami jausmai, saugi namų atmosfera bei laiku ištiesta suaugusiojo ranka patarti, padėti ir apkabinti.
Šį kartą norėčiau pasidalinti apie artimo meilę. Ši žinia man tapo ypač reikalinga gimus antrajam vaikeliui. Galbūt intuityviai nujaučiau, jog brolio ir sesers tarpusavio santykius lemia patys pirmieji santykiai. Galime tai vadinti santykių pamatu. Kadangi vaikai maži, didžiąja dalimi šį santykių pamatą jiems suformuoja tėvai.Taip taip, neišsigąskite, būtent tėvai!
Gimus mažajam broliukui ar sesutei vyresnį vaiką visuomet lydi stresoriai. Ir jam būtina suaugusiųjų pagalba, kad galėtų su jais tvarkytis. Juk iki tos dienos, kol į namus atkeliavo naujasis gyventojas, jis buvo visų mylimiausias, geriausias ir vienintelis.
Dabar kažkodėl mamos rankos tapo užimtos (juk ji sūpuoja mažylį). Tėčio veidas susirūpinęs (jis įnikęs į darbus, kad išlaikytų gausėjančią šeimą), močiutės, seneliai, draugai ir pažįstami neša dovanas naujagimiui (ir kartais pamiršta net pasisveikinti su vyresniuoju). Vaikas patiria pirmąjį nusivylimą. Kas gi kaltas? Aišku, kad naujagimis – į vyresnėlio galvą ateina pirmoji bloga mintis apie brolį/sesę. Šito nenuginčysi... Niekas jam neskiria dėmesio kaip kad anksčiau, niekas neišklauso jo sapnų, svajonių. Niekas neturi jam laiko!!
O aš juk nepasikeičiau, galvoja vyresnėlis. „Aš vis dar noriu girdėti, kad esu mylimas, noriu girdėti, kad esu vienintelis ir nepakartojamas, noriu daug daug apsikabinimų ir glamonių prieš miegą, noriu būti šalia mamos ir tėčio ištisą dieną.“
Vyresnėlis norom nenorom pradeda jausti pavydą, godumą ir nesaugumą.
Štai čia ir prasideda tėvų darbas.
„Pirmiausia, kiek begalėdamos, – rašo mamoms Šatrijos Ragana savo knygoje „Motina Auklėtoja“, – stenkitės, kad pavydas visai nepradėtų dygti. Mylėkite vaikus vienodai, nė vieno neišskirkite iš jų tarpo, siūlydamos jam gražesnius drabužius, duodamos daugiau skanumynų ar kuo kitu. O jei dėl kokios išmintingos priežasties retkarčiais tai darote – arba ir dažnai, jei sakysime, vienas vaikas yra ligūstas ir reikalingas ypatingos globos – paaiškinkite tai vaikams, meilingai pasikalbėdamos.“
Nuostabu, kad eina šimtmečiai, o tėvų ir vaikų bendravimo ypatybės lieka tokios pat. Kaip gi sužadinti vyresnėlio meilę mažajam, su baime galvodavau tada. O išmintis ateina iš protėvių:
„Pirmas žingsnis į artimo meilę yra užuojauta. Todėl žadinkite vaiko užuojautą, atidarinėdamos jam akis, kad regėtų žmonių vargus, kurių jis pats nemato.“ (Marija Pečkauskauskaitė. Motina auklėtoja, 2006 „Už gyvybę“, Kaunas)
Štai šiais patarimais ir naudojausi, kol vaikai augo. Kai žindydavau kūdikį, stebėdama keistą vyresnėlės (2,5 metų) reakciją, visuomet ją ramindavau: „Matai, koks mažas, net valgyti pats nemoka ir gerti. O tu jau tiek išmokai! Tokia esi didelė! Gali savimi didžiuotis!“
Kai keisdavau sauskelnes, sąmoningai prašydavau sesės pagalbos. Gyriau kiek įmanydama, kad ji jau sugeba naudotis naktipuodžiu, o mažyliui dar ilgas kelias to išmokti. Stengdavausi skirti ypatingą dėmesį (drauge skaityti, lipdyti ir pan.), kol naujagimis miega. O kai jis pabusdavo, vyresnėlė žymiai ramesnė pažaisdavo viena, jei reikėdavo. Taip ir augome, abi globodamos mažąjį broliuką ir augindamos sau naują žaidimų draugą. Atidžiai stebėdavau, kad vyresniosios sesės širdelėje nesusikauptų dėmesio stoka ar nuoskauda dėl mano noro visur suspėti.
Jeigu per sunku rūpintis keletu mažylių, būtinai ieškokite pagalbos – auklių, tetų, pažįstamų, net kaimynystėje gyvenančių mamyčių. Svarbiausia, kad vyresnysis vaikas patikėtų, jog jis toks pat mylimas ir toks pat svarbus kaip iki šiolei. Jeigu tai pavyks, galite laukti atpildo – šilti broliški santykiai lydės jus ilgai ilgai, gal net visą gyvenimą.