Ugdymas, paremtas baudimu už klaidą, - be ateities
1901-12-13 / Redas Diržys
Menininkas ir pedagogas Redas Diržys gyvena ir kuria kultūrinio gyvenimo periferijoje – Alytaus mieste, kur inicijuoja ne tik alternatyvią meninės, bet ir pedagoginės veiklos erdvę – jau 16 metų vadovauja Alytaus dailės mokyklai. Apie pastarąją ir kalbamės.
Iš tradicinės mokyklos – į alternatyvią meninio ugdymo erdvę
Vaikai, atėję iš tradicinių vidurinių mokyklų ir patekę į alternatyvią meninio ugdymo erdvę, reaguoja labai įvairiai. Kas tai lemia? Manau, veikia labai daug veiksnių.
Visų pirma, aišku, išankstiniai dalykai – išsilavinimas, šeima, iš kokio socialinio konteksto vaikas ateina. Veikia ir bendra kultūrinė atmosfera – tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Viena, kai ateina vaikai iš globos namų, ir kita, kai ateina iš turtingos šeimos, kuri kiekvieną vasarą keliauja po Europą.
Dar kitas atvejis – Anglijoje dirbančių tėvų vaikai, kurie gyvena savarankiškai – su giminaičiais, o kartais tik patys su savimi.
Visi minėti dalykai pasireiškia gebėjimu būti savimi – tiek socialinė gerovė, tiek skurdas trukdo vaikui būti laisvam, kūrybiškam, nebijoti būti savimi.
Į mokyklą vaikai ateina maždaug 12–15 metų amžiaus, o išeina 16–19, taigi čia praleidžia tarpsnį, kada vyksta kone didžiausi asmenybės formavimosi lūžiai. To keitimosi gali būti daug variantų. Pavyzdžiui, kai vaikas ateina maždaug 12-os metų ir iki pilnametystės palaipsniui laisvėja. Kai mokyklą pradedama lankyti vėliau, 14–15-os metų amžiaus, laisvėjimas vyksta daug sunkiau. Vaikai turi gerokai daugiau susiformavusių stereotipų ir kompleksų. Pastarieji daug dažniau meta mokyklą.
„Kraujas turi vaikščioti“, arba Nuolat besikeičianti mokykla
Tikiu, kad mokykla, kaip ir kraujas, turi vaikščioti, ne stovėti vietoje. Pokyčiai gerąja prasme destabilizuoja status quo, visą mokyklos sistemą, sukrečia ir ragina susimąstyti tiek mokinius, tiek mokytojus.
Vienas iš drastiškiausių pastarųjų metų pokyčių – performanso disciplinos įvedimas. Yra požiūris, kad performansas – nerimta. Yra ir tokių žmonių, kurie iš anksto pareiškia, kad neis į performanso pamokas. Bet yra ir tokių, kurie nieko kito nenori, tik performanso.
Apskritai į dailę ateina jautresni vaikai, mažiau socialūs, nes jiems bendravimas nėra toks svarbus, labiau intravertiški žmonės. O performansas yra susijęs su veiksmu. Dailiokai dažnai jaučia erdvės, judėjimo kompleksą, yra sukaustyti. Performanso atveju reikia būti laisvam, veikti erdvėje – tai visiškai disonuoja su tradiciniu meno suvokimu ir išmuša iš vėžių dėl to, kad save reikšti reikia visiškai kitomis priemonėmis.
Svarbiausia ugdant – žmogiški dalykai
Mokyklos principas paprastas (manau, kad per 15 metų gana gerai įgyvendintas) – kievienas mokytojas dėsto tai, kuo jis tiki. Aš stengiuosi niekam nenurodinėti.
Baigiamajam darbui mokinys renkasi mokytoją, su kuriuo nori dirbti. Sutinku, kad pasirinkti labai sunku. Prieš kokius 10 metų tas pasirinkimas buvo katastrofiškas, bet dabar kiekvienam yra natūralu rinktis, apsispręsti.
Mes nemokome būti menininkais. Aš visada kartojau ir kartoju: tik nebūkit menininkais. Kai kurie būna kvaili ir jais tampa...
Didelė problema, manau, yra požiūris: Oi vaikai, mes dabar jums viską paaiškinsim. Vaikai visų pirma yra žmonės ir reikia su jais šnekėti kaip su žmonėmis. Tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais stengiuosi kalbėti pirmiausia kaip su žmonėmis.
Šiuolaikiniai paaugliai – laisvesni
Stebiu ir kartų pokyčius. Kadangi mano dėstomoje medžiagoje yra nemažai šaltinių anglų ir rusų kalbomis, tai maždaug iki 2002-ųjų vaikams pats viską versdavau iš anglų kalbos, rusiškos literatūros versti nereikėjo, nes tuo metu dar visi suprato. Virsmas įvyko labai greitai, vienais metais atėjo nauja karta, ir nuo tada darau atvirkščiai, verčiu iš rusų kalbos. Bet čia toks lengvai pastebimas pokytis.
Seniau teorinių paskaitų metu diskusija buvo sunkiai įmanoma, bet dabar vaikai daug laisvesni, reiškia mintis ir nebijo juokauji, šnekėtis. Dabar yra mažiau darymo iš pareigos ir daugiau laisvo apsisprendimo. Individualumas ir savarankiškumas taip pat atsiranda anksčiau – dabar daug jaunesni vaikai mąsto, renkasi, apsisprendžia. Ir manau, kad tai yra teigiamas pokytis.
Anksčiau apskritai viskas buvo paprasčiau. Būdavo, ateina vaikas su aiškiais stereotipais, ir supranti, kad kalba lygiai kaip, pavyzdžiui, kuris nors iš jo tėvų arba mokytojų. Dabar tų įtakų žymiai daugiau. Internetinis bendravimas taip pat labai smarkiai viską keičia. Galima sakyti, dabar turime „Facebook“ kartą, prieš kokius penkerius metus – mobiliųjų telefonų, sms‘ų.
Meninio ugdymo pagrindas – bandymas išsilaisvinti nuo kultūrinių klišių
Bendrojo lavinimo mokykloje išsilavinimas paremtas kultūrinių klišių pagrindu – kai žmogui siūloma susitapatinti. Jaunimui tai ypač paveiku. Kai įsijaučiat į holivudinį filmą, kai žiūrit reklamą....
Jaunam žmogui atėjus į dailės mokyklą – instituciją, kurioje pirmiausia skatinamas kūrybiškumas, – visų pirma reikia atsiriboti nuo visų klišių. Jei jis bandys susitapatinti, tuomet tiesiog reprodukuos, dirbs kaip mašina.
Akademinis piešimas, pavyzdžiui, yra vienas iš didelių tobulėjimo tukdžių. Viena vertus, smagu mokėti viską atvaizduoti, kita vertus, žmogus tampa fotoaparatu.
Aš mokau akademinio piešimo, nes manau, kad reikia turėti supratimą, kas tai yra ir kaip jis veikia mūsų mąstymą. Tik visad įpėju, kad žmogus tampa priklausomas nuo akademinio piešimo – išmokus akademiškai piešti, po to „nebemokėti“ piešti yra labai sunku. Visi, kas mokėjo akademiškai piešti, vėliau turėjo priklausomybės problemą. Juk fotoaparatas negali, tarkime, taškyti vaizdo...
Tikslas – padėti jaunam žmogui tapti laisvam
Populiarus požiūris, ypač, manau, muzikos ir meno mokyklose, kad mokyklos turi ruošti produktą, atlikėją. Vaikas turi taip groti smuiku. Privalo teisingai tapyti, piešti. Tai neturi nieko bendro su kūrybiškumu.
Tėvai taip pat dažnai norėtų matyti atžalą, gaminančią tam tikrą produkciją, kuria galėtų didžiuotis. Tuo tarpu mes manome, kad jaunam žmogui svarbiausia suteikti suvokimą, kaip klišės veikia mūsų sąmonę ir padėti nuo jų atsiriboti.
Siekiame padėti jaunam žmogui pastebėti, kas atsitinka, kai jis yra laisvas ir laisva ranka braukia liniją. Suvokti, kad atvaizduoti yra mašinos darbas. Išraiška gali būti įvairi, ne tik atvaizdavimas ar atkartojimas, kaip kalama mūsų bendrojo lavinimo mokyklose.
Aš dedu visas pastangas, kad žmogus būtų laisvas tokiuose reiškiniuose kaip saviraiška, estetinis apsisprendimas. Niekam neturi būti aiškinama, kas yra gražu, kas yra negražu ar neteisinga ir sprausti į rėmus. Man dažnai prikiša, kad padariau kažką negražiai. Ką atsakau? Kad turiu geresnį išsilavinimą estetikos srityje – pats nusprendžiu, kas yra gražu ir kas ne.
Negaili kritikos bendrojo lavinimo mokykloms
Aš manau, kad bendrojo lavinimo mokyklų dailės programa yra absurdiška, dar didesnis absurdas yra naujai kuriama. Pagal ją, vidurinę mokyklą baigęs mokinys turi sugebėti reikšti save visose srityse – nuo tapybos, piešimo iki žemės meno, instaliacijos, performanso. Tai jau vien techniškai yra neįmanoma...
Be to, sugebės kritiškai pažvelgti į meno istoriją, kai šiandien daugelis meno teoretikų tebėra pasimetę esminiuose dalykuose, tokiuose kaip kas yra menas, kada jis atsirado, ir ar apskritai jis egzistuoja. Visos minėtos žinios turėtų būti įgytos per tris savaitines akademines valandas.
Sutikti visų minėtų kompetencijų mes negalime, dailės mokykloje skirdami tam daug daugiau laiko – ir atvirai tai deklaruojame. Mes spėjame supažindinti žmogų su pačiu savimi ir saviraiškos galimybėmis, o tuomet jis pats gali apsispręsti, kuria kryptimi jam eiti.
Tokia programa susidurtų ne tik su techninėmis darbo salygomis mokyklose, bet ir mokytojų problema. Neįmanoma sugebėti daryti viską, nes kai kurie dalykai prieštarauja vieni kitiems, taigi tas pats žmogus turėtų tam tikra prasme sunaikinti pats save daug kartų, o tai fiziškai neįmanoma.
Mūsų mokykloje dirba 16 mokytojų, iš jų kai kurie sunkiai gali peržengti per save, matydami kitų mokytojų darbą. Tai kaip visa tai gali sugebėti vienas žmogus? Kartais tapytojas, pamatęs performansą, visas dreba, tarsi ištiktas drugio. Raiškos būdų yra begalė, ir jie turi prasmę tik tada, kai egzituoja paraleliai, nes tik tuomet gali palyginti ir pasirinkti.
Neseniai buvo pasiūlymas iš visų meno mokyklų programų pašalinti kompozicijos kursą, neva vaikai ir taip komponuoja piešdami ar tapydami. Tik po ilgų diskusijų, laimė, tai neįvyko išsiaiškinus, kad kompozicija ir komponavimas yra ne tas pat...
Paprastai tariant, kompozicijos esmė – kaip išdėstyti aplink save daiktus, kurioj vietoj erdvėje pastatyti save. Aišku, galima klausyti kažkieno pamokymų, kaip gyventi, bet tu gali sulaužyti viską ir gyventi, kaip nori. Tai yra kompozicija. Manau, kad daugelis meno ugdymo specialistų šių sampratų neatskiria. Ir čia didelė tragedija, nes jiems atrodo, kad jei moki atvaizduoti, tai viskas ir gerai.
Pedagogika, paremta baudimu už klaidą, – be ateities
Koks yra mokytojo vaidmuo? Manau, kad mokytojas šiandien yra gidas, kuris gali padėti orientuotis. Man nepriimtinas autoriteto modelis – neva mokytojas gali daryti įtaką mokiniui tik turėdamas autoritetą. Manau, viskas turi būti pagrįsta pasitikėjimu. Aš niekad nesistengiau būti autoritetu – aš norėčiau, kad manimi pasitikėtų.
Tradiciškai mūsų visa pedagogika paremta tuo, kad klaida yra blogai. O kas yra klaida? Tai – paprasčiausiai taisyklės neatitikimas. Bet ar visi turi atitikti taisykles?
Manau, kad laisvė pirmiausia yra laisvė klysti. Kol pedagogika remsis mušimu už klaidą, tol ji bus pasmerkta. Taip, mechanizmas, atsiradus klaidai, sustoja dirbti, tačiau mes kalbame ne apie mašinas, o apie žmones. Juk visa gyvybė iš esmės atsirado iš tam tikro chaoso, atsitiktinumo, sutapimų, kitaip tariant, iš to, ką mes įpratę vadinti klaida.
Pedagogikoje klaidos dalykas turėtų būti eliminuotas. Tada ir mokytojas galės klysti – neturės psichologinio barjero tam pripažinti, nes dabar toks yra. Klaida savo esme nėra piktavalis veiksmas, bet integrali pažinimo proceso dalis.
Mūsų visuomenės pamatas remiasi taisyklėmis, o pastarųjų nuolat daugėja. Už jų nesilaikymą yra baudžiama, taigi kalbama tikrai ne apie pasitikėjimą.
Vis prisimenu vieną vaikystės situaciją – įlipus į autobusą, reikėdavo pasižymėti bilietėlį išmušant skylutes. Pamenu, visada pasižymėjęs bijodavau, kad nepatikrintų kontrolierius, nes nebuvau tikras, ar tinkamai išmušiau skylutes – o gal viena ėmė ir neišsimušė...
Kokia išeitis? Ieškoti atsakymų, bendrauti, nepriimti autoritetų, abejoti, abejoti, abejoti... Manau, kad būtent dialektiškasis neigimo neigimas verčia mąstyti.
Kalbino Akvilė Adomaitytė
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-03-22