Anoreksija šiandienėje visuomenėje
1901-12-13 / Emily Troscianko
Emily Troscianko – jauna moteris, daugelį metų sirgusi anoreksija ir galiausiai „grįžusi į gyvenimą“. Skyrusi daug jėgų tam, kad pasveiktų, ji dalijasi savo įžvalgomis ir išgyvenimais. Šiuolaikinėje literatūroje galima rasti daug mokslinių straipsnių apie anoreksiją, jos galimas priežastis ir padarinius. Tačiau dažniausiai tai tik aitrus faktų koncentratas, gerai išjudinantis smegenų ląsteles, bet nepaliečiantis širdies. Asmeninė Emily Troscianko nuomonė apie anoreksiją bei kitus valgymo sutrikimus – tai tarsi autentiškas šiandienės visuomenės išgyvenimas.
Formuojant mūsų, taigi ir mūsų kūno, idealus kyla daug prieštaravimų. Moterų ir vyrų fiziniam idealui keliami kraštutiniai reikalavimai: nuo lieknų, kaulėtų kūno formų iki moteriškai apvalių ar vyriškai raumeningų. Tačiau dauguma žmonių atsiduria tarp šių „tobulumo“ kraštutinumų.
Keisčiausia yra tai, kad kažkokiu būdu buvau įtikinta, jog svajonės apie tokius idealus yra tikros ir jos iš tiesų mano. Negebėdama kritiškai mąstyti, net neatkreipiau dėmesio, kad įvairiuose žurnaluose, reklaminiuose stenduose ir kitur vaizduojami itin liekno kūno atvaizdai neatitinka to, ką matau gatvėje, darbe, namuose. Regis, net nebandžiau pripažinti, kad kiekvieno kūnas yra unikalios formos, jis toks liks, o svarbiausia – tai visiškai normalu.
Visgi, patikėjusi, kad mano kūnas turi atitikti visuomenės suformuotą „podiumo“ idealą, svorio metimas ilgainiui man tapo vienu geidžiamiausių užsiėmimų. Tik vėliau kilo mintis, kaip norėtųsi nors akimirką grįžti į tokią visuomenę, kurioje svarbiau susirasti pakankamai maisto, o ne iš paskutiniųjų stengtis susilaikyti nuo jo pertekliaus; kur darbas reiškia javų auginimą ir karvių melžimą, o ne susmukimą priešais kompiuterio ekraną atsivertus „Firefox“ ir laukiant, kol įkels „Facebook“ tinklalapį.
Nors žinau, kad globalinis atšilimas žmonėms tikrai nieko gera neatneš, tačiau esu įsitikinusi, kad tai, jog mūsų visuomenė žaibišku greičiu skęsta psichinių ligų pelkėje, signalizuoja dar didesnį pavojų. Anksčiau buvau įsitikinusi, jog pati renkuosi alkį ir gyvenimą susilaikydama nuo maisto bei galiu pati pasirinkti, kada galiu nustoti tai dariusi. Tik niekada to ir nepasirinkau.
Žinojau, kad jei ateitų pasaulio pabaiga, ir aš vis dar sirgčiau anoreksija, būčiau apimta siaubingo apmaudo, paties giliauso liūdesio ir paralyžiuojančio pykčio sau dėl to, kad beatodairiškai stengiausi atsisakyti maisto tuomet, kai jo buvo užtektinai. Taigi kentėjau ne dėl to, kad trūko maisto, o dėl to, jog apsisprendžiau jo į save neįsileisti.
Tačiau po kelerių metų, kai galiausiai pradėjau valgyti, aš vėl jaučiausi be galo nelaiminga. Rodės, taip nuostabu, o kartu ir nepaprastai baisu, kad aplink yra tokio maisto, kokio tik geidžiu, ir jis bet kada po ranka. Dabar mano ankstesnis „ne“ maistui atrodė kaip nuodėminga privilegija.
Visgi anoreksija nėra vien metodas patobulinti savo kūną – tai kontrolė, emocinis slopinimas ir daugybė kitų dalykų, kurių atskaitos taškas yra kuriamas kūno vaizdas. Dauguma žmonių į pigaus ir lengvai prieinamo maisto perteklių reaguoja patirdami nerimą, pasitelkdami įvairias dietas ar netgi kreipdamiesi pagalbos į plastinės chirurgijos specialistus. Plastinė chirurgija yra greičiausias būdas įveikti nerimą, tačiau ne kiekvienas turi tam pakankamai ryžto ar pinigų. Nors lėtesni ir ne tokie ryškūs, tačiau pigesni ir saugesni pokyčiai gali būti pasiekti darant fizinius pratimus ir laikantis dietų. Beje, „dietų“ verslas JAV dabar išgyvena aukso amžių – ši verslo šaka kasmet surenka milžiniškas pinigų sumas.
Kalbant apie trumpalaikius pokyčius, vienos ar kitos dietos laikymasis yra kur kas veiksmingesnis būdas siekiant reguliuoti kūno svorį negu vien tik užsiėmimas aktyvia fizine veikla: per kelias minutes suvalgytą spurgą sporto klube teks „deginti“ 35 minutes. Tačiau dieta nėra tinkama išeitis siekiant ilgalaikių pokyčių. Savęs apribojimas tik sukelia stirpų potraukį, kuris dar labiau skatina nusižengti susikurtiems draudimams ir galiausiai pradedamas begalinis svorio metimo ir priaugimo ratas. Kad ir kaip būtų, tie, kuriems „sekasi“ laikytis dietos, įgyja fiktyvų statusą: jie geba susilaikyti, nepaisydami aplinkoje esančio pertekliaus. Nors šiais laikais anoreksija yra, rodos, geriausias tokių dietų pavyzdys, tačiau tai – visiška priešingybė dietai: tai tampa procesu, o ne galutiniu tikslu. Susikurtų taisyklių laužymas tokiu atveju uždraustas, neįmanomas. Visuomenės pritarimas tampa ne toks svarbus kaip neįveikiamas potraukis. Galiausiai paaukojama sveikata ir tenka pripažinti esamą sutrikimą.
Nesu visiškai tikra, ar „sveiki“ žmonės yra iš tiesų pakraupę dėl anoreksija sergančiųjų, ir kaip smarkiai šis pasibaisėjimas gali būti sumišęs su susižavėjimu ar pavydu. Manau, kad tarp moterų nesaugumo jausmas dažniausiai sukelia pavydą. Sirgdama žinojau, kad verčiu žmones jaustis nejaukiai. Kai kurie jų po apsilankymo mūsų namuose rašydavo mano motinai laiškus, apgailestaudami dėl ligotos dukros išvaizdos. Tačiau viename vakarėlyje tėvų pažįstama atvirai grožėjosi mano išvaizda. Tiesą sakant, netgi mano mama, parduotuvėse mums matuojantis panašius rūbus, negalėdavo susilaikyti nepasakius, kad jie daug geriau atrodo ant mano liekno kūno. Deja, madingi rūbai dabar kuriami atsižvelgiant į itin lieknų moterų figūras, o toks nukrypimas nuo normos atrodo labai patrauklus visuomenei.
Tačiau to negalima pasakyti apie kitokius nukrypimo nuo normos atvejus, pavyzdžiui, albinosus, akluosius, neįgaliuosius ir kt. Visuomenėje jie nepripažįstami kaip patrauklūs. Tačiau dar labiau atstumiami žmonės, turintys antsvorio, ypač lyginant juos su pernelyg liesais žmonėmis – nesvarbu, ar toks pastarųjų sudėjimas būtų iš prigimties, ar nulemtas fizinės (ar psichinės) ligos. Atrodo, savaime suprantama, kad lieknumas yra gerai. Su apkūnumu siejama daugybė moralinių ir charakterio vertinimų, susijusių su godumu, rajumu bei savikontrolės trūkumu. Tuo tarpu lieknumas, kaip kad manoma, yra visiška tokių vertinimų priešingybė.
Taigi galima susimąstyti apie „anoreksišką“ gyvenimo būdą šiuolaikiniame pasaulyje. Anoreksija sergančiam žmogui – tai vienatvė, slaptumas, nepajudinama rutina ir savotiškas neįgalumas daugelyje gyvenimo sričių. Tampama tarsi socialiniu drugeliu, negalinčiu išsinarplioti iš anoreksiją pateisinančių tinklalapių (pvz., www.pro-ana-nation.com) idealo ir visuomenėje pateikiamų atstumiančių ligos aspektų tinklo. Tačiau ar tai reiškia, kad išorinis paskatinimas būti lieknam tampa svarbesnis nei jaučiamas potraukis? Ar gali būti, kad kultūros įtaka lemia ne tik anoreksijos paplitimo mastą, bet sudaro pačią anoreksijos esmę? Galbūt pradiniai ligos etapai – dalijimasis patarimais, svorio ir figūros stebėjimas – turi reikšmės ligos vystymuisi, bet esminis veiksnys yra ekstremalus alkis. Kai ilgą laiką maitinamasi itin prastai, visa kita netenka reikšmės. Tuo metu esi įkalintas astsiskyrėliškose dvasios mantrose, persismelkusiose mintimis apie jau suvalgytą arba ateityje dar žadamą suvalgyti maistą; tau nuolat silpna, šalta, bloga, esi apimtas depresijos ir įkyraus įpročio nuolat svertis, stebėti savo svorį ir suvalgyto maisto kąsnius.
Įdomu tai, kad daugumai vyrų „anoreksiško“ sudėjimo moterys nėra patrauklios. Kur kas labiau jų akį traukia moteriškais iškilumais išlenkti kūnai. Juos moters liesumas įspėja apie esančią ligą ir sumažėjusį seksualinį prieinamumą bei potencialą pratęsti giminę. Tuo tarpu visiška priešingybe tampa modeliai, kurie gali puikuotis iškiliomis moteriškomis formomis. Visgi ir šiuo atveju toks idealas beveik nepasiekiamas. Nors silikonu „patobulintos“ moterys tampa jau kasdienybe, tačiau toli gražu ne kiekviena moteris yra sutvarkyta pagal tokį patį gamtos šabloną.
Lieknumas vyrams gali netiesiogiai sudaryti įspūdį apie jų statusą, o moterims kelti pavydą dėl tariamo išskirtinumo ir gebėjimo kontroliuoti save. Kad ir kaip būtų, daugeliu atveju lieknumas nei vyrams, nei moterims tiesiogine ir estetine prasme nėra gražu ar patrauklu. Argi dirbtinai kuriamas statusas ar savikontrolės šydas gali būti pakankama priežastis ilgą laiką išlaikyti tokį sekinamą fizinį idealą? Pražūtingas susižavėjimas ir statuso simbolis tėra trapūs visos kultūrinės ir fizinės manijos pamatai.
Tačiau ar anoresija sergančiajai visa tai rūpi? Jai liekni žmonės atrodo nepakartojamai žavūs. Didžiausias gyvenimo tikslas – „žavingai“ atsikišę skruostikauliai, kuriuos ji vis tikisi „atrasti“, nuodugniai skaitydama kiekvieno maisto produkto sudėties „išklotines“. Nors visuomenė, reaguodama į pasiektą išorinį rezultatą, gali paskatinti tam tikrus anoreksijos įpročius ir suteikti teigiamą grįžtamąjį ryšį, bet fiziologiniai badavimo aspektai socialiniame kontekste taip ir lieka nepaliesti. Anoreksijos paplitimas trečio pasaulio šalyse yra mažesnis, tačiau tai dar nereiškia, kad šios problemos nėra – atvirkščiai, anoreksijos paplitimo mastai gąsdinamai didėja.
Žinoma, lengviau pasakyti, nei iš esmės patikėti, kad anoreksija neatneša laimės. Vargu ar įmanoma sumažinti žmonių ambiciją progresuoti, siekti lengvesnio ir laisvai pasirenkamo būdo gyventi. Tačiau reikėtų pasidalyti taiklia Geoffrey Millerio mintimi. Jis siūlo visas reklamose pasirodančias ne pirmos svarbos prekes žymėti specialiu įspėjimu: „Atsargiai: moksliniai tyrimai rodo, kad šis produktas tik laikinai, jei išvis, padidins subjektyvią Jūsų gerovę ir padarys Jus laimingus.“ Be to, kuo arčiau esame siekdami visiško palengvėjimo, galimybės nevaržomai rinktis ir „modernėti“, tuo aiškiau atsiveria šių siekių užkulisiai: nutukimas, anoreksija, psichinės ligos. Ironiška, kad vis daugiau sergančiųjų anoreksija kovoja tiek su maisto vartojimo pertekliumi ir apkūnumu, tiek su psichinėmis ligomis, apėmusiomis visas gyvenimo sritis.
Šiandienėje visuomenėje anoreksija yra toks pat „įprastas“ reiškinys kaip ir masinis dietos laikymasis. Abiem atvejais bandoma paneigti psichinius sutrikimus – vis dar egzistuoja griežtas tabu kalbėti apie šias problemas. Visuomenė tarsi apimta lengvos šizofrenijos formos: viena vertus, sergantieji anoreksija smerkiami, kita vertus – žiniasklaida skatina karštas varžybas dėl lieknesnių kūno formų.
Pagal "Psychology Today" parengė U. N.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2010-11-21