Priklausomybė nuo alkoholio - visos šeimos liga
1901-12-13 / Rita Nemira Truskauskienė
Kalbėdami apie priklausomybę nuo alkoholio dažniausiai sutelkiame dėmesį tik į priklausomo asmens problemas ir galimą pagalbą jam. Tačiau reikėtų nepamiršti ir artimųjų, kuriems gyvenimas su alkoholiku be moralinės paramos daugeliu atveju yra per sunkus. Apie šią visos šeimos ligą kalbamės su psichologe Kaišiadorių vyskupijos Caritas savanore Rita Nemira Truskauskiene.
Regis, visiems suprantama, kad nuo alkoholio priklausomam žmogui yra būtina kitų pagalba. Tačiau su kokiais pavojais ir problemomis susiduria nuolat girtaujančio žmogaus artimieji?
Visi, kurie yra susidūrę su artimo žmogaus girtavimo problema, sugeba suprasti ją taip, kaip sugeba tik nedaugelis. Tokiais atvejais šie žmonės jaučiasi vieniši ir paniekinti. Iš pirmo žvilgsnio gali skambėti paradoksaliai, tačiau, jei šeimos narys yra priklausomas, kiti šeimos nariai taip pat taps priklausomi. Ši ligos forma vadinama kopriklausomybe. Kopriklausomybė – tai netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga, pasireiškianti fiziniais, emociniais, psichiniais negalavimais ir socialinio gyvenimo sutrikimais. Trumpiau tariant, jeigu šeimoje atsiranda priklausomas žmogus, visa šeima tarsi nejučia įsitraukia į nuolatinį problemų, susijusių su artimojo alkoholizmu, sprendimą. Įtraukiamas ne tik sutuoktinis, bet ir vaikai – palaipsniui tiesioginė priklausomybė persikelia ir į kitų šeimos narių gyvenimus. Šeima nuolat išgyvena nerimą dėl to, ar tas šeimos narys grįš išgėręs, ar parneš atlyginimą, ar šįkart smurtaus, ar nesmurtaus. Šeima yra uždara sistema ir visi nariai yra susieti ne tik emociniais, bet psichiniais ir socialiniais ryšiais, todėl vienintelis šeimos rūpestis tampa tai, ar jų artimasis sugeba pasipriešinti savo priklausomybei.
Galima sakyti, kad šeima nustoja gyventi savo gyvenimą?
Taip. Ne tik visa šeima, bet ir kiekvienas jos narys „praranda“ savo gyvenimą, nebeatlieka prigimtinių, unikalių šitos sistemos funkcijų. Vaikai praranda vaikystę ir neretai perima tėvų funkcijas. Jie stebi, kas vyksta su tėvais, su tėčiu ar mama, kuris vartoja, todėl pradeda jausti nebylų, neišreikštą nerimą. Tuo tarpu aktyviai nevartojantis sutuoktinis nejučia išsižada savo asmeninio gyvenimo, pradeda gyventi tiktai sutuoktinio rūpesčiu. Priklausomybė nėra vien tik vartojančio žmogaus liga, tai – visos šeimos liga. Ši liga ne tik socialinė, psichologinė, bet ir emocinė, dvasinė liga.
Kiek žinau, Kaišiadorių vyskupijoje neseniai baigėsi Carito vykdytas projektas „Jaukūs namai“. Kuo jis buvo svarbus sprendžiant priklausomybių problemą visos šeimos atžvilgiu?
Pagrindinė šio projekto idėja buvo sukurti savipagalbos tinklą priklausomų asmenų šeimoms. Iniciatyvą rengti tokį projektą parodė Vokietijos Oldenburgo krašto Friesoythe dekanato Caritas grupė. Jie pasiūlė jau apie 100 metų Vokietijoje veikiantį savipagalbos priklausomiems asmenims modelį, Kryžiaus sąjungos modelį, kur į savipagalbos grupes renkasi ne tik priklausomi asmenys bet ir jų šeimos nariai. Šių susitikimų metu visa šeima gali dalintis savo išgyvenimais, jausmais, patyrimu, ką reiškia gyventi šeimoje su priklausomu žmogumi. Šį modelį 4 metus diegėme ir Kaišiadorių vyskupijoje, tačiau prieš pusę metų šis projektas baigėsi.
Visgi iš pradžių matėme, kad neturime reikiamos patirties ir žinių, kaip prieiti prie priklausomų asmenų šeimos narių, kurie kenčia nuo kopriklausomybės. Tiesiogiai priklausomas žmogus, gali pats pastebėti, kad praranda darbą, prageria pinigus, įsivelia į muštynės ir atsiranda problemos šeimoje. Tačiau kopriklausomi asmenys yra labiau linkę neigti savo ligą, nes tiesioginių pasekmių nesimato ir pagrindinis jų tikslas – ne padėti sau, bet rūpintis tik tuo, kaip kovoti su kito žmogaus priklausomybe. Mums teko ieškoti tinkamo būdo, kaip suburti savipagalbos grupes. Iš pradžių pagal dviejų metų programą apmokėme 25 Caritas savanorius. Savanoriai mokėsi, kaip bendrauti su tokiais žmonėmis, kas yra priklausomybė ir kopriklausomybė, vyko seminarai, mokymai. Nepaisant to, gana anksti pastebėjome, kad nepavyksta suburti savipagalbos grupių. Žmonės neatsiliepdavo į kvietimus, platinamus nei skrajutėse, nei lankstinukuose, netgi neragavo į skelbimus laikraščiuose.
Tada susitarėme su šeimos gydytojais, kad jie, pasinaudodami tarpasmeniniais kontaktais, nukreiptų žmones, kuriems buvo reikalinga pagalba sprendžiant su priklausomybe susijusias problemas. Laimei tokia strategija pasitvirtino. Bendradarbiaudami su Lietuvos Šeimos centru ir Sutuoktinių rekolekciniu judėjimu rengėme specialias rekolekcijas, skirtas tik toms šeimoms, kurioms aktuali priklausomybės problema. Pirmame susitikime dalyvavo apie 30-35 poros sutuoktinių. Per 4 metus surengėme 3 susitikimus ir sulaukėme tikrai gerų rezultatų. Sutuoktinių savaitgalyje pora tiesiog iš naujo atrasdavo savo pamatinius, abiems bendrus dalykus – meilę ir pagarbą vienas kitam. Tai padėdavo spręsti įvairias bendravimo ir priklausomybės problemas. Po šių rekolekcijų Kaišiadorių vyskupijoje atsirado ir šeimų savipagalbos grupių, kurios visus metus sistemingai susitikinėjo. Tikiu, kad su Dievo padėjimu, ta veikla ir toliau vyks kokiu nors būdu. 2010 birželio mėnesį dalyvavome Vokietijoje Kryžiaus sąjungos kongrese, kuriame buvo aptariami savipagalbos grupių perspektyvos, rūpesčiai. Organizacijos direktorius Hanz Josef Janssen pabrėžė savo lūkesčius, kad ši graži bendrystė ir toliau tęstųsi ir toliau vyktų bendradarbiavimas, nes kalba eina apie realią pagalbą šeimoms.
Ką rodo Jūsų praktika – ar kiti šeimos nariai linkę pripažinti, kad jie taip pat serga?
Vykdyto projekto „Jaukūs namai“ metu teko gana artimai bendrauti tiek su priklausomais žmonėmis, tiek su jų šeimos nariais taip pat inicijavome psichologinės paramos šeimai tarnystę. Per tuos 4 metus pastebėjau, kad šeimos nariai daug sunkiau pripažįsta, kad jie yra kopriklausomi, daug sunkiau, nei patys priklausomi asmenys. Žmonės, kurie ieškodavo psichologinės paramos šeimai, dažniausiai kreipdavosi dėl sutrikusio vaikų elgesio arba atsiradusios pačių vaikų priklausomybės, ypač jei tai – paaugliai. Mamos pirmiausia ateidavo dėl atsiradusių pokyčių vaiko gyvenime: sutrikusios sveikatos, nemigos, pablogėjusių mokymosi rezultatų, alkoholio vartojimo ar net atsiradusios nusikalstamos veiklos. Taigi kopriklausomoje šeimoje pirmiausia reaguoja vaikai, jie būna neramūs, irzlūs, atsiranda psichosomatiniai sutrikimai: jei vaikas mažas, dažniausiai skauda pilvuką ar galvytę, kartais pasireiškia alerginės reakcijos. Savo praktikoje teko susidurti ir su vaikų savižudybių problema, kai būtent dėl vieno iš tėvų priklausomybės vaikui kyla suicidiniai ketinimai. Taip pat suaugusieji, kurie kreipėsi į mus, dažnai skundėsi problematiškais šeimyniniais santykiais, dažniau kalbėdavo apie gresiančias skyrybas ar patiriamą smurtą šeimoje. Tačiau konsultacijų metu paaiškėdavo, kad tikrosios jų susirūpinimo priežastys slypi kitur. Formuluodami pagrindinę problemą pagalbos ieškantys žmonės pirmiausia nurodydavo, pavyzdžiui, smurtą šeimoje ir klausdavo, ką daryti su priklausomu žmogumi – ką su juo daryti? Visgi pokalbių metu po truputėlį padėdavom žmogui suprasti, kad keistis įmanoma tik pačiam. Pastangos pakeisti kitą žmogų tik sukelia gynybines reakcijas. Ši taisyklė galioja tiek priklausomam nuo alkoholio žmogui, tiek jį supantiems artimiesiems. Faktiškai nuo alkoholio nepriklausomas žmogus pirmiausia nustemba išgirdęs, kad jis yra irgi serga šia liga, ir kartu pradeda ginti girtaujančiojo poziciją: jis, neva, dar ne alkoholikas, dar eina į darbą, dar vis užsidirba, o išgeria tik retkarčiais. Toks elgesys, kai dengiamas, pateisinamas vartojantis alkoholį asmuo, yra vienas kopriklausomybės simptomų.
Kaip kopriklausomas žmogus gali padėti sau, nuo ko jam pradėti?
Pirmiausia jis turi pripažinti, kad vienintelis jo gyvenimo rūpestis yra tai, ar artimas šeimos narys vartoja ar nevartoja alkoholį. Šį etapą tiek priklausomam, tiek kopriklausomam žmogui įveikti labai sunku. Sunku dėl to, kad priklausomas žmogus, taigi ir priklausoma šeima, išgyvena labai stiprų gėdos ir kaltės jausmą. Su šiais jausmais susitvarkyti yra labai sunku.
Kaip jau minėjau, be psichologinių ir fizinių problemų, didelės įtakos turi ir dvasiniai žmogaus sužeidimai, kurie pasireiškia kopriklausomo asmens vaikystės patirtyse. Pavyzdžiui, jeigu žmona kreipiasi į tarnybą įvardydama, kad jos sutuoktinis vartoja alkoholį, tai gali išryškėti du dvasinio sužeidimo aspektai, dvi patirtys: tos moters, kopriklausomo asmens, vaikystėje šeimos nariai taip pat nesaikingai vartojo alkoholį; arba net jeigu tėvai šeimoje nepiktnaudžiavo alkoholiu, moteris yra tarsi davusi vidinę priesaiką, kad vyras, už kurio ji išteka tikrai niekada negers. Žinoma, ne visuomet pavyksta atrasti tokias, susijusias su ankstyva patirtimi, vaikystės priesaikas. Tačiau pastebėjau, kad nekontroliuojamo tėvų alkoholio vartojimo patirtis yra susijusi ir su kitais dvasiniais sužeidimais. Dažnai tais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių šeimoje vienas iš sutuoktinių pradeda nesaikingai vartoti alkoholį, vaiko atsiradimo istorija būna komplikuota. Vienas iš sutuoktinių gali nenorėti vaiko dėl esamos situacijos šeimoje, pavyzdžiui, kai motina išsigąsta, jog teks išnešioti vaisių aplinkoje, kurioje nuolat girtaujama. Tokie dvasinio lygmens sužeidimai veikia destruktyviai ir iškraipo prigimtinį žmogaus pašaukimą, sutrikdo natūralią žmogaus raidą ir vėliau kilę simptomai pasireiškia jau užaugusio vaiko šeimoje. Vaikas įsimena, kaip dėl nesaikingo alkoholio vartojimo nesutardavo jo tėvai, kaip būdavo baisu, kai tėtis grįždavo ir rėkdavo, keikdavosi ar mušdavosi ir skriausdavo mamą, skleisdavo nemalonų kvapą ir t.t. Viduje duodama priesaika niekada pačiam nesirinkti tokio gyvenimo, tačiau paradoksaliai net ir iš meilės sukūrus savo šeimą, pastebima, kad iš tikrųjų viskas vyksta pagal tą patį vaikystės scenarijų.
Kokie tolesni žingsniai, kai žmogus jau pripažįsta savo kopriklausomybę?
Pirmiausiai reikalingas pripažinimas, o tada prasideda kelionė. Ilga kelionė į save. Svarbiausia suprasti tai, kad galime pakeisti tik save. Mes niekaip negalime pakeisti kito žmogaus, negalime jo priversti priimti vienokį ar kitokį sprendimą (šiuo atveju vartoti ar nevartoti alkoholio), mes negalime pakeisti socialinės aplinkos, kuri skatina priklausomybę. Paradoksalu, tačiau žmonės, kurie iš pradžių stengėsi išspręsti konfliktinį susidūrimą su priklausomu asmeniu, vėliau ryžtasi leistis į slėpiningą kelionę į save ir atranda didžiulę Dievo dovaną ir neretai išreiškia stiprų dėkingumą Dievui už šią patirtį. Tokiais atvejais atrandami žmogiško kilnumo, savo pašaukimo slėpiniai, galbūt kurių be šio susidūrimo su priklausomu asmeniu niekada nebūtų atradę. Šioje kelionėje slypi didelė viltis – net ir tokioje sudėtingoje gyvenimo situacijoje žmogus ryžtasi ieškoti pagalbos, jis, be abejo, keliauja sunkią kelionę, tačiau atradimai verti šių investicijų. Savo praktikoje teko stebėti tokius atsivertimus, kai šeimos narys imasi ieškoti pagalbos, pradeda keisti savo elgesį ir nejučia kartu pradeda keistis ir nuo priklausomybės kenčiantis asmuo – tai tarsi iš visiško blogio atrandami dideli Dievo lobiai.
Kur reikėtų ieškoti pagalbos nuo netiesioginės priklausomybės kenčiančiam žmogui?
Kalbant apie realią pagalbą kopriklausomiems asmenims Lietuvoje, pirmoji reali galimybė susirasti pagalbą yra Al-Anon tinklas, kuris pasklidęs beveik po visus Lietuvos miestus. Jų tinklalapyje www.al-anon.lt žmonės gali susirasti reikiamus kontaktus. Būtent šios Al-Anon grupės vadovaujasi šiek tiek modifikuota šeimos nariams 12 žingsnių programa. Ši programa numato, kad pirmiausia būtina pripažinti, kad esu bejėgis prieš alkoholį, narkotines medžiagas ir kad ši priklausomybė valdo mūsų šeimą, mano gyvenimą, net ir nepaisant to, kad aš pats nevartoju. Kopriklausomybė reiškia, kad priklausomybė valdo ir mane ir aš nebegyvenu to gyvenimo, kuriam Dievas pašaukė mane. Kai bendraujant su žmonėmis paklausiame, ką reiškia būti moterimi, žmona šeimoje, ar esate laiminga, mylima, dažniausiai atsakymo nesulaukiame arba atsakymas būna tik paviršutiniškas. Tokiais atvejais kopriklausomas žmogus yra įsitikinęs, kad kitas šeimos narys nepiktnaudžiautų alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis, visos problemos išsispręstų savaime. Visgi toks mąstymas – tai dar vienas kopriklausomybės simptomas.
Žinoma, Dievo vaidmuo iš tikrųjų yra labai realus ir tai pastebiu savo kasdieninėje praktikoje, savo psichologinėje tarnystėje: egzistencinė orientacija yra būtina siekiant išspręsti priklausomybės problemą. Kaip jau minėjau, mes tik pamatome vaisius, rezultatą, o priežastys, kodėl taip vyksta mano gyvenime, dažnai slypi kažkur praeityje, tolimame vaikystės patyrime. Naudodami tam tikras psichologines technikas, galime sugrįžti į šiuos vaikystės prisiminimus. Tačiau be tikėjimo, be visiško atsidavimo Dievo valiai, pagaliau be nuodėmės išpažinimo ir Dievo gydymo šių žaizdų niekaip neišgydysime. Psichologiniai metodai gali tik trumpam laikui neutralizuoti tam tikras pasekmes ir taip tarsi pasaldinti vaisių, tačiau kitas vaisius, kurį subrandins tas pats medis, ir vėl bus kartus.
Ką galėtumėte patarti tiems, kurių šeimose yra priklausomas asmuo?
Pirmiausiai norėčiau padrąsinti žmones ieškoti pagalbos. Priklausomybė nėra asocialių, „degradavusių“ žmonių liga. Ši problema Lietuvoje paliečia visų socialinių sluoksnių žmones ir jų šeimas. Reikia nepamiršti ir esamo socialinio konteksto, ilgamečių tradicijų, kai jokia šventė neapsieina be alkoholio. Atsiminkime, koks kilo ažiotažas, kai rugsėjo 1-ąją buvo pasiūlytas ir priimtas seimo nutarimas, neparduoti alkoholinių gėrimų. Mes neretai sumenkiname mūsų dvasinį gyvenimą, nusiteikimų, minčių, nuostatų veiksmingumą.
Priklausomybių ligų centruose dirba kvalifikuoti specialistai, kurie gali suteikti bent jau psichologinę pagalbą. Caritas taip pat stengiasi, kad visose vyskupijose ar šeimos centruose būtų kompetetingi psichologai, socialiniai darbuotojai ar savanoriai, galintys rekomenduoti, kur kreiptis. Norėtųsi padrąsinti, kad ši liga nėra šeimos gėda. Turėtų būti gėda tik tuo atveju, jei matydami, kaip griūna vaikų, sutuoktinio ir visos šeimos laimė, nieko nedarysim, kad tai pakeistume.
Paradoksalu, bet statistika rodo, kad priklausomam asmeniui pradėjus keisti gyvenimo stilių ir nustojus piktnaudžiauti alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis, net 70% šeimų vėliau išsiskiria. Taigi išsiskiria ne tada, kai buvo vartojama, bet tuomet, kai priklausomas asmuo nustoja vartoti.
Neretai skyrybos įvyksta tada, kai priklausomas asmuo sutramdo savo priklausomybę, o kopriklausomas šeimos narys vis dar lieka toje ligoje, jaučia paliktas žaizdas. Tarpusavio santykiuose išgyvenamas nuolatinis nerimas ir baimė dėl galimų atkritimų, nepasitikima į blaivybę atsiveriančiu žmogumi, į jį nukreipiami stiprūs kaltinimai už padarytą žalą, o kartu jaučiamas vidinis kaltės jausmas, savigrauža ir nemeilė sau. Dėl neišreikštų emocijų ir dvasinės higienos nebuvo kopriklausomas asmuo nesąmoningai savo elgesiu tarsi provokuoja sutuoktinį atkritimui arba skyryboms.
Visgi mūsų ir Vokietijos patirtis šeimų savipagalbos grupėse rodo, kad šeima gali įveikti krizes, išsaugoti šeimą kaip instituciją, kaip vieningą bendruomenę ir kartu augti kaip asmenybės, ugdyti pagarbą vienas kitam ir išmokti spręsti natūraliai atsirandančias konfliktines situacijas šeimoje bei padėti savo vaikams išsilaisvinti nuo kopriklausomybės, kuri gali palikti gilias žaizdas jauno žmogaus gyvenime.
Tikiu, jog mūsų vyskupijai pavyko įmesti bent grūdą siekiant sukurti kitokį šeimos savipagalbos modelį. Patirtis parodė, kad vilties tikrai yra, bet darbas prasideda nuo savęs ir pirmiausia reikia drąsos. Tai ypač aktualu mažesnių miestelių gyventojams, nes jie daugiausiai jaudinasi, kad niekas nesužinotų apie jų problemą. Iš tiesų būtų naivu manyti, kad kaimynai, bendradarbiai nemato pakitusio jų šeimos nario elgesio, atsiradusio nedarbingumo, kad mokytojai nemato ir nežino, kad vaiko mokymosi rezultatai akivaizdžiai pablogėjo ir kad jo tėvai dėl esančios priklausomybės šeimoje rengiasi skyryboms. Jaučiama gėda kreiptis pagalbos – tai tik asmeninis žmogaus jausmas, nes iš tiesų visa aplinka jau žino, kokia yra situacija, ir gėdytis nėra ko.
Kalbant ne tik apie priklausomybes, šiame laikmetyje išgyvename liūdnas sekuliarizacijos pasekmes ir stebime gyvojo tikėjimo trūkumą, kuris būdingas ir tiems žmonėms, kurie vadina save katalikais. Visgi priklausomybė neretai atsiranda būtent todėl, kad vietoje Dievo mes pasirenkame kitą kelią... Mes patikime, kad savo problemas galime išspręsti patys, bet, deja, taip nėra. Priklausomybės problemos sprendimas gali tapti naujo kokybiškai kitokio gyvenimo pradžia ir visą šeimą priartinti prie prigimtinio pašaukimo ir susitikimo su asmeniniu Dievu. Man tai nepaprastai graži viltis ir akivaizdus patyrimas, kaip Dievas čia ir dabar blogį pakeičia gėriu.
Šiuo metu išgyvename tai, kas įvyko prieš 2000 metų – tai gavėnios laikotarpis, kai laukiame Prisikėlimo, tačiau tas atsivertimas, ta kelionė kryžiaus keliu yra kupinas vilties ir šviesos mano gyvenimo įvykis, kuris vyksta čia ir dabar, vos tik išdrįstame žengti žingsnį į save.
Kalbino Jolanta Pupalaigytė
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-04-06