Motinystė kaip iššūkis XXI amžiuje

1901-12-13 / NIjolė LIOBIKIENĖ
„Ant ko laikosi pasaulis?– klausia rašytojas I. Meras viename savo romanų, ir čia pat atsako. – Pasaulis laikosi ant motinos rankų“.

Visame pasaulyje pagarsėjęs vaikų psichiatras dr. Winicottas savo knygoje „Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis“ rašo: „Mėginu atkreipti dėmesį, kiek daug ir augančiam individui, ir visuomenei pačioje pradžioje duoda paprasta gera motina, padedama savo vyro. Jeigu norime, kad kūdikis užaugtų sveikas, nepriklausomas ir visuomeniškai orientuotas, jam absoliučiai būtina gauti gerą pagrindą. Tokį pagrindą gamtoje laiduoja motinos ir kūdikio ryšys, vadinamas meile“.

Elementari tiesa, tačiau šiandien tapti ir būti motina reikia didelės drąsos.

Visuomenė nenori girdėti apie motinystę, motinos dažnai jaučiasi kaltos, kad gimdo, augina vaikus ir retkarčias išdrįsta paprašyti pagalbos. Motinystė, net ir būdama natūralus šeimos vystymosi etapas, susijusi su vadinamaisiais vystymosi stresais, tai yra:

1. Stresas dėl nėštumo;

2. Stresas dėl savo kaip motinos sveikatos nėštumo metu;

3. Stresas dėl kūdikio sveikatos;

4. Stresas dėl būsimo gimdymo;

5. Stresas dėl kūdikio po gimdymo.

Be šių neigiamų veiksnių, motina šiandien patiria ypač daug stresų iš aplinkos, nes ji:

· per jauna arba per sena;

· per daug neturtinga būti motina arba per daug turtinga, kad ja būtų, nes yra malonesnių užsiėmimų;

· neturi darbo arba praranda darbą, nes ryžosi tapti motina;

· per mažai išsilavinusi tapti motina arba per daug išsilavinusi, kad gaištų laiką augindama vaikus;

· ji negali auginti tiek vaikų, kiek norėtų, jai leidžiama turėti vieną du vaikus, dėl kitų turi pasiaiškinti ir įrodinėti, kad nėra alkoholikė ar nesugebanti „susitvarkyti“.

Doc. daktaras Dainius Puras taikliai pastebi: „Šiandien, ištroškę sprendimų, kaip išbristi iš visuomenę apėmusios krizės, norime, kad šie sprendimai būtų aiškūs ir paprasti, tad imame ieškoti aiškių ir paprastų krizės priežasčių, bet taip atsiranda pavojus slysti paviršiumi – suversti kaltę blogai valdžiai ar prastai ekonomikai. O gal blogiems tėvams, nesugebantiems tinkamai auginti vaikų“.

Kalbėdami apie motinystę, turėtume aptarti keletą motinystės aspektų:

· biologinę motinystę;

· socialinę motinystę;

· dvasinę motinystę.

Biologiškai sąlygotas moters vaidmuo – gebėjimas būti motina, išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują būtybę, naują žmogų. Būti motina biologine prasme nėra sudėtinga, tačiau būti motina – ugdytoja ir auklėtoja sudėtingas uždavinys, reikalaujantis asmenybės brandos ir pasiruošimo. Asmenybės branda prasideda nuo savęs priėmimo.

„Aš esu savimi.Visame pasulyje nėra kito lygiai tokio, kaip aš“, – sako Virginija Satir. Šiuo požiūriu asmenybei bręsti yra itin nepalankios sąlygos: žmogus negali savęs priimti nepažindamas savęs arba ignoruodamas ar net atmesdamas vieną iš svarbiausių savo asmens dalių, t. y. ignoruodamas savo vaisingumą. Kai paaugliams aiškinama, kaip naudoti kontraceptines priemones, į jų pasąmonę siunčiama žinia, kad ši jų kūno funkcija yra nevertinga. Asmenybė negali subręsti, jei ji dirbtinai suskaldoma, priimamas lytiškumas ignoruojant vaisingumą.

Tai mažina savigarbą ir savęs vertinimą. Artimiausios aplinkos įtaka asmenybės brandai taip pat dažnai labai nepalanki:

· besąlyginės meilės trūkumas;

· per dideli ar per maži reikalavi mai;

· taisyklių šeimoje nebuvimas;

· per daug griežtos taisyklės;

· stresas dėl tėvų skyrybų, alkoholiz mo, smurto;

· religingumo stoka.

Tai trukdo mergaitėms ir berniukams subręsti psichologiškai ir dvasiškai.

Socialinė aplinka ir moters vaidmens formavimas

Kokį socialinį moters vaidmenį matome šiandien masinėse informacijos priemonėse.

1. Moteris-meilužė, lėlytė. Būk seksuali, graži, rūpinkis savo figūra, kad sužavėtum kitos lyties partnerį, žinok sekso paslaptis, kurios jau ir ne paslaptys, nes visa gerkle apie tai rėkiama ant kiekvieno kampo. Šis vaidmuo atspindi vadinamąjį playboy ir muilo operų mentalitetą. Fizinis patrauklumas ir seksas – svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti. Ji nesivargina pareikalauti ko nors iš savęs, bet labai daug pretenzijų ir reikalavimų kelia aplinkiniams. Šitaip formuojamas moters vaidmuo sukelia nemažai problemų, skausmo ir nusivylimo.

2. Moteris-meilužė, aktyvi ir protinga verslininkė. Atrodo, kad šio įvaizdžio formavimui daug pastangų deda žurnalas „Cosmopolitan“. Keistai skamba derinys – nepriklausoma verslininkė ir meilužė. Ar tokios moterys yra labai laimingos? Didelis klausimas, bet čia jau kita tema.

3. „Super“ moteris – tai moteris, kuri kantriai ir herojiškai laiko ne tik tradicinius moters socialinio vaidmens kampus, bet džiaugsmingai ir didžiuodamasi užsideda ir vyrui priklausančią naštą.Visiems aišku, kad tai nėra įvykdomas uždavinys, kad per daug sunki našta silpniems moters pečiams, bet dauguma moterų vis dėltio griebiasi šio vaidmens. Jo susiformavimui didelę įtaką turėjo mūsų socialistinė santvarka, per radiją ir „Tarybinės moters“ žurnalą gana sėkmingai propagavusi tokį socialinį moters vaidmenį.

4. Moteris-tarnaitė, pelenė, niekada nepavirstanti princese. Tai užguita moteris, namuose atliekanti neapmokamos ir niekinamos tarnaitės vaidmenį, jos niekas negerbia, bet visi naudojasi jos darbo vaisiais. Ją galima apkaltinti visomis nesėkmėmis ir nelaimėmis. Šeimos nariams net ir į galvą nešauna mintis pasidžiaugti tuo kartais sunkiai pastebimu, bet tokiu reikalingu darbu.

5. Moteris-prekė. Jos kūnas be jokių skrupulų perkamas ir parduodamas, naudojamas reklamuojant kvepalus, kailinius, klijus ir bet ką. Preke tampa ir biologinė motinystė – pasaulyje egzistuoja „surogatinės“ motinos. Apgailestaudami turime pripažinti, kad moteris-motina ugdytoja ir auklėtoja, brandi asmenybė, sugebanti mylėti ir būti mylima, – šiandien Lietuvoje nėra nei gerbiama, nei ugdoma.

Prisiminkime popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Moterims skirta skatinti „naujojo feminizmo vystymąsi, kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo aspektuose, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą“.

E. Fromas sakė, kad mes gyvename stabmeldystės laikais. Stabai, kuriuos garbiname, yra pinigai, malonumas, jėga. Šiais stabmeldystės laikais požiūris į motiną tiesiogiai siejasi su požiūriu į žmogų. Mes negerbiame motinos, vadinasi, negerbiame ir žmogaus, kurį ji nešioja. Mes vertiname žmogų pagal naudos ir vertingumo kriterijus. Dažnai ir kūdikis laukiamas ne dėl jo paties, o dėl naudos ar tėvų kažkokių lūkesčių. Vargas jam, jei jis neatitiks tėvų kriterijų ar nepateisins jų lūkesčių.

„Moterys pirmos išmoksta ir išmoko kitus, kad žmonių santykiai gali būti autentiški tik tada, kai atvirai priimamas kitas asmuo pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių nors kitų sumetimų – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos“,– sako popiežius Jonas Paulius II.

Taigi pasaulis laikosi ant motinos rankų, motinos – brandžios asmenybės, pažįstančios ir priimančios save.

· Laisvos motinos, sugebančios pasirinkti ir nuspręsti, užmegzti brandžius santykius su kitais žmonėmis, nesileidžiančios būti išnaudojama.

· Mylinčios motinos, visų pirma mokančios save gerbti ir mylėti bei vertinti savo asmens orumą.

· Dvasingos motinos – ištikimos tiesai, siekiančios harmoningų santykių ir visapusiškos savo asmenybės sklaidos, suvokiančios gyvenimo tikslą bei prasmę.

· Išmintingos motinos, sugebančios įvertinti ir nuspręsti, nustatyti prioritetus.

Šeimos, visuomenės ir valstybės pagrindinis ir svarbiausias rūpestis bei uždavinys – sudaryti sąlygas šeimai egzistuoti, remti, palaikyti ir ugdyti kiekvieną motinystę, t. y. kiekvieną žmogų kaip neįkainojamą vertybę.

Ugdydami naujus visuomenės narius, būsimus tėvus ir motinas turėtume remtis tiesa ir meile. Visuomenė, kuri nenori, kad jai būtų sakoma tiesa, nes nenori, kad tiesos sakymas sudrumstų jos sąžinę, nori ir toliau nieko netrikdoma gyventi regimybių pasaulyje. Tiesos sakymas jaunimui yra kiekvieno doro žmogaus pagrindinis uždavinys. LITERATŪRA:

1. Jonas Paulius II. Enciklika „Evangelium vitae“. Vilnius, 1995.

2. Meilės menas. Asveja, 1999.

3. Rangel O. B. Vidinė laisvė. Kaunas, 2000.

4. Wojtyla K. Asmuo ir veiksmas. Vilnius, 1997

 Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found