Apie kelionę į Ispaniją ir joje sutiktus žmones

2015-09-09

2015 metų vasarą gavome kvietimą dalyvauti šeimų organizacijos IFFD mokymuose Ispanijoje. Nors buvo abejonių dėl programos, - ar turėsime laisvo laiko, ar vaikams nebus nuobodu ir pan.,  ryžomės surizikuoti ir vykti drauge. Oro uoste mus pasitiko Chose Marija, kunigo Petro (Pedro) svainis, aštuoniolikos vaikų tėtis, sutrumpintai prisistatęs Chema. Chema išsiskyrė ramybe dvelkiančiu organizuotumu ir greita orientacija keičiantis aplinkybėms. Iš Lietuvos atskrido berods penkios šeimos, tad Chema dar oro uoste išnuomojo mums automobilius savaitėms ir nurodė sekti paskui. Taip atvykome iki Torreciudado (apie 300 km nuo Barselonos).

Po skrydžio ir ilgokos kelionės karštyje buvome pavargę ir alkani. Kol ieškojome savo namų neįprastoje, krikščionims skirtoje vietovėje, vaikai nubėgo atsigaivinti kalnų baseine, o aš skundžiausi nuovargiu, tad kunigas Petras pasidalino savo pietumis su manimi. Gavau dėžutę ryžių su pievagrybiais ir dar bala žino su kuo. Iš karto pasijutau daug geriau. Netrukus kunigas atnešė dėžę šviežių vaisių užkandžiams ir pakvietė bendros vakarienės aštuntai valandai. Tad nuėjau prigulti prabangiame miegamajame antrame aukšte, kad atgaučiau jėgas ir pasiruoščiau vakarienei.  Mūsų šeimai buvo skirtas IFFD prezidentei priklausantis kotedžas, ir tuo labai džiaugėmės. Ji su vyru iš Briuselio atvyko po savaitės ir apsigyveno kitur. Vakaro metu susipažinome su kunigo broliu Martynu ir jo žmona Marija. Martyn Pich, penkioliktas vaikas Pichų šeimoje, pats auginantis septynis vaikus, buvo labai linksmas, nuolat pokštaujantis vyrukas, ruošiantis mums tradicinę paelija. Vėliau susipažinome su dar keletu brolių, seserų, kurie atvyko mums patarnauti rengdami iškilmingas vakarienes, pietus, ekskursijas po artimiausias Ispanijos vietas. Visi tie žmonės, kurie rūpinosi mumis, stebino mus nuo pat pirmos iki paskutinės akimirkos. Legendinė šeima!

Atvykę į Barseloną, dar keletą dienų viešėjome Pichų namuose. Tai jau antros kartos šeima, kurios galva yra tas pats mus pasitikęs Chema. Daugelis vaikų išvyko į stovyklas, mama Rosa išsivežė mažuosius į sodybą, kad užleistų vietą savo namuose lietuvių, kroatų, baltarusių ir kt. šeimoms.   Dvidešimtmetė Kuki gamino mums pusryčius, vakarienę ir visaip patarnavo. Chema dirbo savo raštinėje ant stogo ir net negalvojo atsilyginti vaikams už jų triūsą. Ant šaldytuvo kabėjo šeimos narių pasiryžimai, atsakomybės ir veiklų grafikai, derinami prie šeimos gyvenimo ritmo. Tai buvo šeima, kuri gyveno dėl kitų ir kitiems.

Negaliu nepapasakoti apie keturiolikmetį berniuką Alvaro Postigo Pich. Alvaro išsiskyrė žaibiška iniciatyva padėti kitiems. Jis meldėsi aktyviau ir garsiau už kitus vaikus. Mūsų sūnų išlydėjo su dovanomis (savo sportine apranga, varžybose laimėtais prizais). Kelionės iš Torreciudado į Barseloną metu, degalinėje sustojus įsipilti degalų, berniukas netikėtai iššoko iš automobilio ir pribėgo prie užsieniečio, kuris vargo prie savo automobilio benzino bako. Greitai paaiškinęs degalų pylimo tvarką, berniukas grįžo į automobilį. Iniciatyva padėti buvo pribloškianti, - juk niekas neprašė jo pagalbos, netgi nepaklausė. Viskas šioje šeimoje mus stebino.

Besilankydami jų nurodytose žymiose vietose, daugiausia bažnyčiose, supratome, iš kur ši šeima semiasi stiprybės ir energijos tokiam gyvenimui. Didžiausią įspūdį paliko ne A.Gaudi architektūros stebuklai, ne nuostabiausi senoviniai Ispanijos miestai, katedros ar muzikiniai fontanai, bet ši Postigo Pich šeima. Jų dorybės pasiliko mūsų vaikuose, jų tikėjimo unikalumas atvėrė mums platesnį katalikišką pasaulį, jų šeimos vertybės praturtino mūsų šeimos pasaulėžiūrą. Gal tai ir buvo didžiausias kelionės stebuklas.

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found