„Šeimoms LT” tinklaraštis

 

Draugystė

2014 08 19 / Nida Matiukienė

Neįprastas sveikinimas gimtadienio proga nuskambėjo iš mano ilgametės draugės: „Nieko nelinkėsiu. Aš žinau tavo širdį, tegul taip viskas ir būna“. Ir žinote ką?  Aš tai supratau! Tą rytą šis sveikinimas buvo tobulas. Apėmė palaimos būsena, kad bent kažkas įžvelgia giliau nei paviršinės emocijos, ir supranta mane „tarp eilučių“, t.y. aiškiau nei galiu save išreikšti žodžiais. Kažkas pažįsta mano širdį! Man tai buvo aukščiausias ilgametės draugystės ir artumo įrodymas, - pažinti draugės širdį. Nesakau, kad lengva pažinti artimojo širdį; reikia laiko, kantrybės, tačiau šie santykiai yra ilgam. Tą dieną susimąsčiau, - kaip reta žmonių, kurie pažįsta mano širdį. Juk neretai pastebiu, kaip paviršutiniškai yra bendraujama. Kartais žmonės iš viso nesiklauso, plaukioja kažkur savo mintyse ir paviršutiniškai atsako „daugmaž“ į tai, ką girdi, pernelyg nesigilindami. O kaip kitaip? Juk esame įpratę vadovautis išankstiniu žinojimu, euristikomis ir savo mąstymo modeliais. Pasijutusi neišgirsta visuomet guosdavausi tuo, jog Viešpats žino mano širdį ir pažįsta labiau nei kas kitas. Labai branginu šias psalmininko eilutes, jos mane stiprina tuomet, kai jaučiuosi vieniša ir nesuprasta. Jos palaiko tikėjime net tuomet, kai nebelieka į ką atsiremti. Šventasis Raštas yra kaip gelmė, į kurią pasineri ir išnyri iš jos lyg naujai gimęs. Ten pažįsti Viešpaties širdį, ten atrandi save.

Vartydama savo seną pageltusią Bibliją, kurią skaitydavau dar būdama jauna, radau pabrauktas eilutes: „Viešpatie, tu tyrinėji ir pažįsti mane, tu žinai mane, kai aš sėdžiu ir kai aš keliuosi. Tu supranti mano mintis iš tolo; Kai aš vaikščioju ir kai guliu, tu pamatai, tu žiūri į visus mano kelius. Kai dar nėra žodžio ant mano liežuvio, štai, Viešpatie, tu jau visa žinai. Iš užpakalio ir iš priešakio tu apimi mane ir dedi ant manęs savo ranką. Labai nuostabus yra man šitas žinojimas, labai aukštas, aš jo nesuprantu“. Mano sielą tu žinai tobulai. Tyrinėk mane, Dieve, ir pažink mano širdį, mėgink mane ir pažink mano jausmus.“  Ps 138, 1-6 eil.

Skaitant šias eilutes, atgyja tie patys jausmai. Tikriausiai pirštams žymint eilutes, Dvasia pažymėjo jas ir mano širdyje. Visada tai buvo Tas, kuris pažino mane iki širdies gelmių ir suprasdavo iki galo. Tik Jis likdavo ištikimas, kai artimieji nebuvo ištikimi. Be galo didelė dovana turėti gyvą ryšį su Viešpačiu ir išlieti Jam savo širdį „kaip vandenį“, žinant, jog Jis nepaniekins mano jausmų, baimių, nerimo ir meilės.

Nesaugu atsiverti kitam, neturint saugaus ryšio su Viešpačiu. Didelė rizika. Kas tuomet išgydys sužeistą širdį? Tačiau artėdami prie Jo, artėjame ir vienas prie kito. Ilgas kelias į tikrą, nuoširdžią ir atvirą draugystę. Tačiau turėti tokius santykius yra labai DIDELĖ PRABANGA ir didžiulis pasitenkinimas. Pasitenkinimas gyvenimu:).

 

 

 

 

 

Komentarai

Į viršų Į viršų