„Šeimoms LT” tinklaraštis

 

Kai sunku atleisti

2013 07 20 / Nida Matiukienė

Santykiuose susidarius sunkioms situacijoms vyras man pasakojo, kad santuokos pradžioje jį žavėjo viena mano savybė – greitai atleisti. Nustebau, nes dabar kai kam atleisti buvo tikrai nelengva. Galima sakyti, kad net ir nenorėjau. Norėjosi šauktis Viešpaties teismo, reikalauti teisingumo – kad būtų atlyginta už visa pikta. Ir argi tai ne natūralus ir teisingas troškimas? Už blogį turėtų būti atlyginta, ir Viešpats mums tai pažadėjo!

Visgi šioje situacijoje jaučiausi dviprasmiškai – troškau teisingumo, tačiau tuo pat metu žinojau, jog turiu vykdyti Dievo įsakymą ir atleisti mane išdavusiam žmogui.

Ištikimybė ir draugystė – tai vertybės, kurias branginu labiausiai. Atleisti išdavystę ir veidmainiavimą – uždavinys ne mano jėgoms. O supratimas, kad negaliu vykdyti savo Viešpaties įsakymo, dar labiau apsunkino padėtį. Juk Jam pažadėjau savo gyvenimą. Dabar netgi Jis atrodė ne toks maloningas ir ne toks geras kaip kadaise...

Užsidariau savyje ir kentėjau. Labai kentėjau... O blogų jausmų manyje vis daugėjo. Fantazija neturėjo ribų. Neatleidimo našta tapo nepakeliama. Ji pradėjo slėgti taip, kad apie nieką kitą negalėjau galvoti – tik apie padarytą skriaudą. Desperatiškai ieškojau atsakymo knygose. Skaičiau skaičiau skaičiau... viską, kas tik bent kiek galėdavo palengvinti vidinį skausmą. Esu dėkinga už tuos žmonių dienoraščius, kuriuose kaip veidrodyje galime pamatyti save. Juose gydžiausi savo žaizdas. Ir štai suradau žodžius, kuriuose glūdėjo stiprybė, kurie buvo lyg vaistai ir jėga mano sielai: „Ar aš kur nors išeinu?“, sako Dievo Žodis. Ten pastatyk savo būstą, ten patikėk visa, ką turi, mano siela, nuvarginta galu gale apgavystėmis. Tiesai atiduok tai, ką turi iš tiesos, ir nieko nepražudysi, ir sužydės visa, kas tavyje buvo nuvytę, ir bus išgydyti visi tavo negalavimai, ir bus sustiprinta visa, kas tavyje yra silpna, bus atnaujinta ir pritvirtinta prie tavęs ir nepaliks tavęs, kur beeitų, bet stovės su tavimi ir išliks prie tvirto ir visada pasiliekančio Dievo.“ (Aurelijus Augustinas. Išpažinimai)

Ko išmokau vėliau? Kad didžiausia mano klaida buvo nepripažinti savo jausmų, ypač nemalonių. Pyktis dažnai suvokiamas kaip blogas ir nepriimtinas jausmas, todėl mes jį kruopščiai slepiame. Nuo visų, netgi nuo savęs. Tačiau negali būti taip, kad jie tiesiog išnyksta... Kaip sakydavo vienas psichologijos dėstytojas: „jausmai kerštingi“. Kas su jais nesiskaito, nuo tų jie pasislepia. Ir, ilgainiui, mes pradedame jausmų nebeatpažinti, o širdis pradeda nebejausti NIEKO.

Gal būt Jūsų situacija yra visiškai kitokia, tačiau mano situaciją apsunkino neteisingas supratimas.

Tuomet dar nemokėjau savyje rasti atsakymų. Tačiau supratusi, kas yra atleidimas, aš atleidau.

Taip pat išmokau priimti save šiame neatleidime. Dievas niekada nereikalauja daugiau, nei mes pajėgiame. Atleisti Jis įsako ne dėl mūsų priešų, o dėl mūsų pačių gerovės – kad mums padarytas blogis nepersikeltų į mūsų gyvenimus, kad neatleidimas neįkalintų mūsų pačių.

O skaitydama knygą „Menas atleisti“ užsirašiau kai ką apie klaidingą atleidimo sampratą.

Atleisti – nėra užmiršti

Atleisti – tai nėra neigti

Atleisti nėra valios veiksmas

Negalima atleisti per prievartą

Atleisti – tai nėra sugrįžti į pradinę padėtį

Atleisti kitam – tai dar nėra jį išteisinti

Atleisti nėra moralinio pranašumo įrodymas

Atleisti – tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui.

 

Pagrindinės atleidimo dalys, anot J.Monobuorquette, yra:

Atleidimas prasideda nuo apsisprendimo nekeršyti

Atleidimas reikalauja atsigręžti į save

Atleidimas ieško naujos santykių vizijos

Atleidimas yra orientuotas į skriaudiko žmogiškąją vertę

Atleidimas – Dievo gailestingumo atspindys

Tiek padrąsinimo žodžių tiems, kurie šiandien išgyvena skaudžias neatleidimo dienas.  Svarbiausia, kad teisingai išgyventos kančios dienos baigsis, atnešdamos neįtikėtinai nuostabius vaisius mūsų gyvenime.

 

 

 

 

 

 

Komentarai

Į viršų Į viršų