„Šeimoms LT” tinklaraštis

 

Kalėdos šeimoje

2014 12 30 / Nida Matiukienė

Kalėdos... Pamenu, dar santuokos pradžioje nusprendėme, jog  Kūčių vakarienę norėtume valgyti savo namuose – drauge su tėvais, seneliais, broliais ir seserimis. Bekuriant savo šeimą, gimė ir šeimos tradicijos. Kalėdos mūsų šeimoje – labiausiai laukiama ir ypatinga šventė.

Norisi, kad švenčiant krikščioniškas šventes mūsų svečiai jaukiai jaustųsi. Kaip patys žinote, tai yra labai sunkiai pasiekiama šiandieniniame pasaulyje, kur visas dėmesys skiriamas tik dovanėlėms ir Kalėdų seneliui. Tikėjimas – asmeniškas ir intymus dalykas. Jo nepuoselėjant asmeniškai ir bendrai, šeimos tradicijų pagalba, šventės labai nuskurdinamos.

Per pastarąjį dešimtmetį išbandėme įvairias kalėdinių švenčių idėjas: po maldos ir kalėdaičių laužymo skaitydavome prasmingas pasakas, iliustruodavome jas figūrėlėmis ar filmais, gamindavome specialius simbolius tam tikram pasakojimui ar dovanėles su įprasminta mintimi, dalindavomės mintimis, kuo ypatingi buvo praėję metai, linkėdavome vieni kitiems Dievo malonių ateinančiaisiais. Drauge ruošdavome siurprizus kaimynams, žaisdavome žaidimus, spręsdavome kryžiažodžius Kalėdų tema, mindavome mįsles ir prigalvodavome dar daug visokių dalykų. Svarbiausia, kad įprasminant Kristaus gimimą, visiems drauge būdavo jauku ir linksma.

Šiais metais, baigiantis Adventui, vienas iš vaikų pasakė: „pirmą kartą jaučiasi, kad Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė“. Nesusilaikiau nepasiteiravusi kodėl. Juk ir pati pajutau, kad mūsų širdyse jau kuris laikas karaliauja pakili šventinė nuotaika, džiaugiamės vieni kitais namuose ir nejaučiame įprasto prieššventinio streso. Atsakyti į šį klausimą buvo sunkiau, nei atrodė. Kas lėmė šią pakilią nuotaiką mūsų šeimoje? Pradėjome mąstyti...

Galbūt tai, kad šiais metais nesivėlėme į prieškalėdinį apsipirkinėjimą? O galbūt tai, kad mokykloje nevyko perdėti pasiruošimai visokiems šventiniams spektakliams? Esame dėkingi mokyklos administracijai už išmintingą sprendimą Naujųjų metų karnavalą atskirti nuo Kalėdų šventės padedant mums išsaugoti ramų Advento laukimą. O gal tai, kad šiais metais neturėjome koncertų muzikos mokykloje? Viskas, kas vyko, vyko ramiai, savo tempu, ir tai lėmė ramią ir džiaugsmingą pasiruošimo atmosferą. Priverstinių renginių nebuvimas suteikė daugiau laiko šeimai. Galėjome skirti daugiau dėmesio vieni kitiems ir todėl buvome labai patenkinti. Spėjome pasikalbėti apie savo lūkesčius šioms šventėms ir tolimesnius planus. Visi gavome tai, ko norėjome: aš - tvarkingus kambarius, todėl buvo lengva organizuoti šventę šeimai; vaikai - laimingą mamą ir daugiau laisvo laiko sau; tėtis - visai mažai prieššventinių rūpesčių.

Taigi, Advento metu jau ruošėme savo širdis Kalėdų stebuklui kiekvieną Sekmadienį uždegdami po vieną žvakę, atlikdami išpažintis ir mąstydami apie artėjantį simbolinį Kristaus gimimą. Mano didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į adoraciją, kuri turėjo vykti mūsų parapijoje gruodžio 24 - 25 dienomis. Drauge su vyru užsirašėme naktines valandas maldai. Tai, ką parsinešiau iš naktinės adoracijos, buvo ypatinga širdies būsena, pilna ramybės ir svaiginančio džiugesio, naujų vilčių teikiančio įkvėpimo bei netikėto padrąsinimo. Tą naktį daug ką turėjau aptarti su Viešpačiu: ateinančių metų kryptis savo gyvenime, širdies palinkimus, svajonių tikrumą, santykius su artimaisiais. Tai buvo ypatingas Viešpaties prisilietimas kalėdinių švenčių laikotarpiu. Gal todėl šios šventės tebesitęsia iki šiol. Viena brangiausių dovanų, kurias patyrėme, buvo atviros bendruomenės žmonių širdys. Sveikinimų, apkabinimų, palinkėjimų buvo tiek daug... Tikinčiųjų susibūrimuose išgyvenome priėmimą, reikalingumo jausmą ir priklausymą bendruomenei.

Sunku nusakyti, tačiau ši bendruomenė, kaip ir jos Klebonas, kažkuo ypač išskirtiniai. Advento laiku Klebonas įprastai lanko šeimas, dovanodamas vaikams ir tėvams dovanas. Kaip vaikai laukia šių dovanėlių! O mes laukiame šventinių pamokslų, kurių kiekvienas trykšta meile, šiluma ir įkvėpimu. Gal todėl šios šventės taip stipriai pripildytos pakilia nuotaika, kurią išgyvename šeimoje? O gal todėl, kad galime savo džiaugsmu pasidalinti su artimaisiais? Tai vienintelis kartas metuose, kai visi drauge – seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai – einame į bažnyčią ir dalyvaujame Šv. Mišiose, išpažindami savo tikėjimą.

O gal stebuklas buvo tai, kad šiemet prieš Kūčių vakarienę senelis pasakojo apie Kūčias, o paskui mes visą vakarą klausinėjome ir dalinomės savo pamąstymais, kas tai yra Kalėdų šventė? Kalbėjomės apie tai, kaip ji švenčiama kitose šalyse, kodėl ji yra šeimos šventė, kodėl laužome kalėdaitį, ką reiškia ritualinis valgymas ir pan. Jeigu įdomu, ką atsako mažiausieji, tai vienas iš atsakymų buvo toks: „ritualinis valgymas yra tada, kai mes valgome ritualą“.

Juk sakiau, kad mūsų Kalėdos yra labai linksma ir pati nuostabiausia metų šventė. Tai jaučiame visu savo kvėpavimu, kiekviena savo kūno ląstele. Ji yra mumyse ir TARP mūsų, nes tai - ta pati šventė, kurią parsinešame savo širdyse nuo Dievo altoriaus. Ir tik todėl, kad mes švenčiame drauge su Juo. Juk tai Jo gimtadienis!

 

 

Komentarai

Į viršų Į viršų