Vėlinės

2015-11-16

Važiuojame keliu pro kapines, pakeliu akis į kalną dešinėje, - ogi visas mažomis liepsnelėmis nusagstytas. Širdelė suspurda, ir iš vaikystės iškyla prisiminimai: palipėjusi aukštėliau, prie senelio kapo, sutiksiu močiutę, dėdes, tetas, pusbrolius, puseseres... Visi stovės rimtyje, kas moka kalbės maldas, vėliau bendrausime. Šios tradicijos dėka sukuriame itin retą progą dar kartą susitikti visiems drauge.

Tokias lyg šiandien prisimenu Vėlines, kuomet visi drauge susirinkdavome pagerbti mirusiųjų. Šią dieną net ir besivaidijantys kaimynai tampa artimi ir geranoriški.

Dabar čia stovime tik aš ir brolis. Daugumas iš vyresnių giminaičių jau ilsisi kapinėse, o jų vaikai važiuoja ten. Šioje senelio kapavietėje jau ilsisi ir močiutė, kuri kadaise visus suburdavo draugėn, ir tėtis.

Išsitraukiu pačios pagamintas žvakes, su levanodų aromatu ir rožių žiedlapiais. Tėčiui patiktų. Jis visuomet kurdavo kažką gražaus, puošdavo aplinką. Brolis jas uždega, pasklinda  nebūdingas kapinėms aromatas. Kažkaip savotiškai miela šioje vietoje prisiminti vaikystę, mus abu siejančius šeimos momentus, besijuokiantį tėtį.

-          Kaip mani, ką jis dabar veikia?, - paklausiu brolio.

-          Šypsosi, atsako jis.

Tik tikintieji Kristumi turi viltį kažkada ateityje sutikti savo artimuosius.

Prisipažinkime, jog mes gyvename tarsi kitame pasaulyje. O koks jis būna nuostabus mirties akistatoje!

Juk tuomet mes “esame daugiau negu nugalėtojai per tą, kuris mus pamilo“...

 

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found