Skubėdama sustok
1901-12-13 / Simona Jaglinska
Skubėjau. Nunarinusi galvą, nuleidusi akis žemiau negu iš tikrųjų yra grindinys (ten kažkur po juo), nematydama ir negirdėdama, kas dedasi aplinkui, kol netyčia...
Į mane atsitrenkė mažas berniukas, šaukdamas „Baba!“. Aš vien nuo to jo šauksmo nusišypsojau, tada pamačiau jo rausvus skruostus, mėlynas akis ir rankose... didelę puokštę įvairiaspalvių rudeninių lapų. Jis bėgo pas „Babą“, pririnkęs klevo lapų, suspaudęs juos savo mažyčiam delniuke, kai į mane atsitrenkė. Tada supratęs, kad aš visai nesu jo Baba, greit nusišypsojo savo pusiau bedante burnyte, įdavė man į rankas vieną rausvai geltoną klevo lapą ir nubėgo pas babą, kuri, pasirodo, jo laukė prie parduotuvės. Likau stovėti su tuo klevo lapu rankoje. Keista... niekad nebuvau gavusi lapo, klevo lapo... O kam jis man?!
Reik eit toliau. Kažkoks automobilis signalizuoja, esą pereinu gatvę per raudoną. Tikrai?! Kodėl nepastebėjau, kad dega raudona šviesoforo šviesa?! Tikriausiai pernelyg įsižiūrėjau ta Lapą... Matau jauną gražią merginą, einančią link manęs. Ji šypsosi. Ar man?! „Prašom pirkti gėlytę, renku pinigėlius vaikams, sergantiems vėžiu“ – ji šypsosi ir sako tokius tragiškus žodžius. Pagalvoju sau, kodėl neverkia (vaikai, sergantys vėžiu!!!), kodėl neraudoja (jie juk TIK vaikai, o JAU pasmerkti), ir kokia jos darbo prasmė (juk daugelis jų mirs!!!). O ji žiūri ir šypsosi. „Bet kadangi matau, kad jūs liūdna ir tikriausiai nekaip jaučiatės, tai imkit šią gėlytę šiaip. Tik pažiūrėkit koks ruduo, ir jums ši gėlė labai dera!“ – pasako ir paduoda man tą Gėlytę. Aš automatiškai imu, duodu kelis litus iš kišenės ir einu. Kur?! Kodėl?! O kam?! Taip taip, skubu namo...
Dabar rankoje laikau tą Lapą, tą Gėlytę... Mane išgąsdina kažkoks staigus riksmas. Kažkas pargriuvo... vos už kelių žingsnių nuo savęs matau močiutę. Net nespėjau atsitokėti, o jau matau, kaip keli mokyklinukai, laikydami rankose traškučių maišelius, bėga jai padėti. Padeda. Ji šypsosi. Prieinu ir aš savo pagalbą pasiūlyt (greičiau įsitikint, kad jos nereiktų). O ji sėdi ant akmens, savo drebančia ranka kažko ieško nutriušusiam maišely. Išsitraukia ananasinių saldainių ir duoda tiem vaikam. Einu. „Panelyt, prašom ir jum tą saldainį!“. „Čia kam, man?!“ – pagalvoju. Atsisukus pamatau jos ištiestą, perregimą, gyslomis išvagotą ir oda aptrauktą ranka.
-Juk aš tai nieko... – bandau sakyt jai.
-Už tai, kad buvot. Imkit imkit!
Imu, nes Buvau... Skubu. Aš vis dar kelyje?! Jau seniai turėjau būt grįžus. Dabar rankoje turiu tą Lapą, tą Gėlytę, tą Saldainį (ananasinį)...
Praeinu palei bažnyčią. Matau jaunimėlį, stovintį su plakatais. O ant jų: „Aš už šeimą!“, „Noriu tikros tėvystės!“, „Esu – tikslas, ne priemonė!“ ir pan. Už ką aš?! O prieš ką?! Su kažkuo?! Susimąstau... Pribėga švytėdama mergina ir dalina skrajutes praeiviams. Noriu – nenoriu, reikia – nereikia, už – prieš. Imu tą skrajutę. Po kelių sekundžių pasižiūriu, kas joje parašyta. O ten žodžiai „Rytojų kuri šiandien“. Kas parašyta ant kitos pusės nė neskaitau. Užtenka.
Dabar einu rankose laikydama tą Lapą, tą Gėlytę, tą Saldainį (ananasinį), tą Skrajutę. Laikydama rytojų. Rankose. Savo rankose laikydama rytojų... O gal Rytojų?! Apskritai, kodėl aš tiek stoviniuoju, turiu skubėti. Kur skubėti?! Ar kurti rytojų ar kuo greičiau užbaigti šiandieną?!
Jau visai vėlu. Privažiuoja autobusas, išlipa žmonės. Vienas senelis, visai dieduliukas, įbruka man bilietą į delną (į tuščią delną, kuriame neturių Tų Daiktų). „Vaikelį, kad nemokėtai. Imk, važiuok!“ – tepasako ir visai visai palinkęs nueina. Nereikia man bilieto, aš niekur nevažiuoju, aš tik netyčia čia atsidūriau. Bet bilietas rankoj. Autobusas pajuda. Girdžiu iš galo šaukiant „Dar luktelkit! Sustokit!“. Bėga moteris, už rankų laikydama du savo vaikus. „Sustos – nesustos, ar spėsit?“ – svarstau sekundę. Esu įsitikinus, kad ne. Bet autobusas, pavažiavęs kelioliką metrų, sustoja. Laukia. Moteris tiesiog įgriūna su tais savo vaikais į autobusą, matau, kaip dėkoja vairuotojui, o po to galvelėmis linksi ir vaikai. Šypsosi.
Rankoj nešuosi tą Lapą, tą Gėlytę, tą Saldainį (ananasinį), tą Skrajutę. Jaučiu, kad kitas delnas jau irgi netuščias. Ten tas Bilietas. Tas, su kuriuo galiu važiuoti nemokėdama. Kur važiuoti?! Atseit namo... O kur tie tikrieji mano Namai?!
Prieinu namus. Surenku kodą. Supypsi durys. Įeinu. Tik va kažkokia moteris šluoja laiptus. Taip vėlai? Vakare? Pasisveikinu skubotai (atseit neturiu laiko), lipu laiptais. Moterėlė, matydama, kad jau tuoj tuoj pabėgsiu ir išnyksiu jai iš akių, išberia žodžius: „Žinokit, radau bešluodama auksinį žiedelį, gal sakau tamstos?!“. Sustoju. Žiedas? Auksinis? „Nuo kada, moterie, auksiniai žiedai laiptinėse mėtosi? Jų jau čia seniai nebūtų“ – pagalvoju. Vis dėlto atsisuku, prieinu pasižiūrėti (gal moterėlė neįžiūri ir ten koksbeverčio metalo gabaliukas). Ji atgniaužia delną, o ten... auksinis žiedelis. Tikro aukso. „Gal kaimynų paklauskit. Ne mano“ – atsakau. Ruošiuos eiti (bėgti, greičiausiai). Bet matau iš tų jos Akių, jog norėtų, kad aš pasibelsčiau ir paklausčiau. O aš juk skubu! Tiek to – pabelsiu.
Gal čia kaimynės iš 34 buto? Beldžiuosi, klausiu. Ne jos. Toliau mes dviese beldžiamės į kitų kaimynų duris. Klausiam. Ne jų. Tai gal čia niekieno?! Kaimynų – ieškotojų daugėjau, žiedelio savininkės – nėra. Dar keli aukštai ir jei neatsiras žiedelio savininkės, mesim burtus?! Pasibeldžiu. Atidaro vaikinas liūdnom akim. Pasakoju jam apie žiedelį, už mano nugaros ir ant laiptų stovi kaimynai. Nejauku... girdžiu tame bute verkiant. „Greičiau sakytų, kad ne jo, ir uždarytume duris.“ – pagalvoju. Jis išsišiepia pamatės mano delną, sekundei dingsta ir po dviejų jau stovi su apsiašarojusia mergina. „Atsirado! Pradingo, bet vėl atsirado!“ – šaukia.
Tai buvo jos. Tiek džiaugsmo dėl eilinio žiedelio. Na, žinoma, jis auksinis, kažkiek vertas. Tik staiga sužinau, kad tikrai Vertas. Tai sužieduotuvių žiedas. Trykšta džiaugsmu mergina, džiūsta ašaros, vaikino akyse liūdesio nebematyti. Kaimynai ploja, matydami jųjų džiaugsmą (gal ir savuosius auksinius žiedelius prisimindami).
Visi ieškotojai kviečiami vidun. Įeinu ir aš (juk aš irgi Ieškotoja). Užkaičiama arbata, ant stalo atsiranda saldainiai, riestainiai, pienas, uogienė. Mūsų daug, kambarėlis mažytis. „Mažam kambarėly – didelis džiaugsmas telpa“ – pagalvoju.
Pamirštu nuovargį, visiškai dingsta lūdesys. Pamiršau, kad kažkur skubėjau. Tie žmonės, tie įvykiai, kurie šįvakar taip netyčia įvyko kažką keičia. O gal įvyko tyčia, kad pakeistų?! Visi jie...
berniukas užuot manęs išsigandęs nusišypsojo ir padovanojo rudeninį lapą...
mergina užuot maištavusi prieš pasaulio neteisybę ir mirtį renka pinigus vaikams, sergantiems vėžiu...
močiutė užuot skundusis savo senatve ima ir dalija mums saldainius, nupirktus iš savo varganos pensijos...
jaunimas užuot priėmęs modernias vertybes kovoja už Tikrąsias Vertybes...
vairuotojas užuot nuvažiavęs sustoja ir palaukia dar vienos keleivės – mamos su dviem mažamečiais vaikais...
kaimynė užuot tyliai įsidėjusi auksinį žiedelį kišenėn nori rasti tikrąjį jo savininką...
ir ta jauna pora užuot padėkoję ir uždarę duris kviečia visus kaimynus, dalijasi bendryste ir nori džiaugtis kartu...
Juk kiekvienas galėjo pasielgti priešingai, bet užuot keikę tamsą uždegė žvakę... Šįvakar ją uždegė manyje, ryt – kituose. Kiek daug tokių mažyčių kasdienių susitikimų, kuriems neteikiam prasmės, išnyksta dienų skruzdėlyne. O kiekvienas tas trupinėlis, jei tik jį pastebim, keičia žmones, duoda vilties, skatina nepasiduoti...
Einu ir aš uždegsiu Žvakes. Šį vakarą. Rytoj. Kasdien.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2010-11-04