Laikas – mūsų priešas
1901-12-13 / Asta Strigockaitė
Rodos, tik vaikystėje laikas neturi pabaigos. Kiek jūsų, mielosios, esate stebėjusios nerūpestingai žaidžiančius vaikus? Žiūrint į juos tikrai neatrodo, kad jie nors kiek jaudinasi dėl „neproduktyviai“ praleisto laiko ir kitą dieną jų nekankins sąžinės priekaištai dėl „veltui“ praėjusios vakarykštės dienos.
Gražu...gražu juos matyti taip džiaugsmingai, mūsų akimis, eikvojant laiką. Sunku tiksliai įvardyti tą gyvenimo laikotarpį, kurį lyg slenkstį peržengę imame „taupyti“ laiką. Tai įvyksta palaipsniui, diena iš dienos, stebint mus supantį pasaulį su jo keliamais reikalavimais. Ir pačios nepastebime, kaip tampame nervingos, išsekusios, apsikrovusios darbais, nuolat skubančios, beveik nuolatiniame nerime ir nuogąstavimuose, jog ko nors dar nepadarėme. Kartais mus apima paniška baimė, kad gyvenimas eina „pro šalį“, o tie įsivaizdavimai ir svajonės, koks jis turėjo ar turi būti, tolsta vis labiau lyg burės horizonte. Tuomet elgiamės įvairiai. Vienos grimztame į neviltį ir leidžiamės laiko tėkmės nešamos pasroviui, atsitiktinai atsitrenkdamos į pakelėj sutiktas kliūtis. Kai skaudžiau susižeidžiame, pagalvojame: „Ir vėl mane užnešė kaip visuomet ne ten“.
Kitos gi stengiamės visomis išgalėmis pažaboti laiką ir taip lemti su gerove susijusią ateitį. Lankome laiko valdymo seminarus, griežtai suskirstome dienotvarkę, labai dažnai joje pamiršdamos pačios save. Kai kurios, tiesa, savo labui, į ją įtraukia senėjimą atitolinančių kosmetinių procedūrų seansus, tačiau jie nepigūs, taigi dar smarkiau reikia kibti į darbus. Į besidžiaugiančias laiko turėjimu savo pomėgiams, šeimai, žiūrime su pavydu ir, pripažinkime, šiokiu tokiu nepasitikėjimu. Laiko stoka yra norma, tarsi, sakytum, priklausymo visuomenei simbolis: kuo mažiau turiu laiko, tuo labiau esu gerbiamas, vertinamas ir naudingas. Gyvenime būna keistų paradoksų. Iš pradžių skundžiamės laiko stoka, dūsaujame: „O jeigu jo turėčiau“, tačiau neretai perkopus į antrąją gyvenimo pusę, užaugus vaikams jau sielvartaujame dėl „per daug“ turimo laiko ir nežinojimo ką su juo daryti. Ir vienu, ir kitu atveju nesijaučiam gerai, vargsta mūsų siela, akyse nėra spindesio.
Michaelio Ende‘s romane „Momo“ apie laiko eikvotojus sakoma: „Niekas nenutuokė, kad taupydamas laiką, taupė iš tikrųjų visai ką kita. Niekas nenorėjo pripažinti, kad gyvenimas tolydžio skurdėja, tolydžio vienodėja, tolydžio šaltėja. Bet aiškiausiai tą pajuto vaikai, nes ir jiems žmonės nerasdavo laiko. Bet laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas – žmogaus širdis. Ir kuo daugiau žmonės taupydavo laiką, tuo mažiau jo turėdavo“.
Taigi apie ką bepasisuktų kalba, vis grįžtama prie to paties – žmogaus širdies. Na, ne veltui ir Šventajame Rašte parašyta: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“(Patarlių 4,23).
Visuose mumyse giliai glūdi nebūties nerimas, laikinumo suvokimas, kurių net „sielos nemirtingumo“ argumentai nepajėgūs išguiti. Būtent šie išgyvenimai, net sąmoningai ir nesuvokti, labai dažnai gena mus skubėti, tarsi įsiprasminti veikloje, daiktų, ryšių, planų turėjimu. Gimsta noras savo veiksmais ir numatymais kontroliuoti ateitį, priversti laiką mums tarnauti, taip auginant savyje nuolatinę įtampą, nerimą, baimę suklysti. „Nebūtis gresia žmogui kaip visumai ir todėl lygiai jo dvasiniam savęs teigimui.(Jis) vyksta kiekvieną mirksnį, kuriuo žmogus kūrybingai gyvena įvairiose prasmės sferose“ (Paul Tillich). Mūsų skubėjimas, nuolatinis lėkimas kone išleidžiant paskutinį kvapą, darant tai, ką reikia, ko iš mūsų reikalauja mus supanti aplinka, visuomenėje priimti standartai nuskurdina sielą, pakerta vidinio kūrybingumo šaknis. Tuomet galutine nebūties prasme nerimas gali būti išgyvenamas tuštuma ir beprasmybe, kurią vėlgi stengiamės užpildyti kokiais nors veiksmais, taip išsisukinėdami ir besiteisindami bandome atitolinti nemalonias mintis ir jausmus, kurie iš tiesų ragina mus stabtelėti, atsigręžti atgal, pažvelgti giliau į save ir kai ką pradėti keisti.
Kodėl gi mus taip žavi, o kartu ir kartais nervina nerūpestingi, niekur neskubantys žmonės? „Kai darau ką neskubėdamas, vėl įžengiu į savo vaikystės rojų. Tuomet atsikratau juoką keliančio klaidingo įsitikinimo, kad be manęs gyvenimas negali vykti“(A.de Saint-Exuperi).
Laikas nėra mūsų priešas. Ar jis taps sąjungininku, priklausys nuo mūsų pačių. Rasti laiko nurimti, pažvelgti giliau į save, mokėti atsikvėpti, tai ne šiaip laiko švaistymas. Tame glūdi kur kas gilesnė prasmė – gebėjimas pasirengti tam laikui, kai mūsų jau nebebus.
Nė vienu sakiniu, rašytu iki šiol, nenorėjau sumenkinti darbų, veiklos prasmingumo, kad ir kokie kasdieniai, banalūs ir lyg savaime mums pačioms tokie nereikšmingi jie atrodo. Tikrai ne...
Kažkur girdėjau frazę: „Gyvenimas – tai tiltų statymas“. Tiltų statymas iš vaikystės į jaunystę, iš jos į brandą, vėliau senatvę. Tiltų statymas tarp vakar, šiandien ir rytoj. Tiltų statymas iš širdies į širdį, iš laikinumo į amžinybę, todėl kiekvienas išgyvenimas, patirtis, atliktas darbas svarbus. Baigti norėčiau nacių nužudyto teologo Dietricho Bonhoefferio eilėmis:
Laikas – didžiausias,
Neįkainojamas mūsų turtas,
Bet, grįžtelėjus atgalios,
Nusmelkia nerimas –
Mes švaistome laiką.
Išties švaistytume,
Jei prarastume žmogiškumą,
Atsisakytume patirties,
Nepasimokytume, nesukurtume nieko,
Nesidžiaugtume ir nekentėtume.