Kaip renkamės jausmus?

1901-12-13 / Giuseppe Colombero

Idėjos žmogų nuveda į tiesą arba į klaidą, o jausmai – į gėrį arba į blogį. Būtent jie padaro žmogų gerą arba blogą, romų arba žiaurų, taip pat laimingą arba nelaimingą. Jie yra mūsų elgesio pagrindas ta prasme, kad nuteikia žmogų elgtis kaip tik tuo vieninteliu būdu. „Tai, kas išeina iš vidaus, – sako Jėzus, gilaus vidinio gyvenimo ir tikrai autentiškas žmogus, geriausias žmogaus širdies žinovas, – suteršia žmogų… Iš vidaus, iš širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai…“2.

Žodis širdis yra vienas seniausių žmonijos žodyne, tai pirminis žodis, kuris apibūdina žmogaus vidinio pasaulio centrą, gėrio ir blogio pradžią. Jis nereiškia žmogaus apskritai, bet jo jauseną, tiksliau, jo nusiteikimą kito žmogaus atžvilgiu, nes šioje srityje geriausiai atsiskleidžia jausmai. Būtent tai mes turime galvoje, kai sakome apie kokį nors žmogų: „turi gerą širdį“, „yra piktos širdies“, „jis yra širdies žmogus“, „neturi širdies“. Kaip kalbant apie gyvenimą kūne sakoma, kol plaka širdis, gyvename, o kai ji nustoja plakti – mirštame, taip ir čia norima pasakyti, kad „širdies žmogus“ yra šiltas santykiuose su artimu, o „beširdis“ nepajėgia palaikyti gyvų ryšių su panašiais į save.

Vienoje pranašo Ezekielio, gyvenusio maždaug 600 metų prieš Kristų, vienu iš pačių audringiausių Izraelio tautos istorijos laikotarpių, knygos ištraukoje skaitome, ką Dievas sako savo tautai: „Nuvalysiu visus jūsų nešvarumus. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“3. Dievas čia pasirodo kaip neeilinis kardiochirurgas. Tai pirmasis širdies persodinimo atvejis, kurį žino medicinos istorija.

Todėl reikia kruopščiai apžiūrėti savo vidinį daržą, užsibrėžus tikslą atskirti gėrio ir blogio daigus ir jau suvešėjusius medžius, atlikti drąsų apvalymo darbą: padaryti sąžiningą jausmų, kurie kunkuliuoja mumyse ir mus kursto, analizę, juos pavadinti tikraisiais vardais – kilniais arba varganais, ir sutvarkyti. Suteikti pirmenybę kuriam nors jausmui – pasirinkti, kokiam šeimininkui tarnauti.

Tai nėra moralizavimas, bet psichologo arba, dar tiksliau, psichoterapeuto, svarstymas. Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti: gėris apdovanoja ir ne rytoj, bet jau šiandien, įvairiausiais būdais, visose srityse, kur tik pasireiškia manasis „aš“. Psichologija visada bijojo užsikrėsti moralizavimu. Dėl to visiškai ignoravo etikos – mokslo apie moralinį gėrį – reikalavimus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad psichologija ir moralė, nors būdamos kaimynės, kadangi abi yra mokslas apie žmogaus elgseną, visada, ir dar visai neseniai, gyveno abipusiškai nepasitikėdamos ir niekindamos viena kitą: viena buvo pavydi impulsų neliečiamumo, kita – vertybių ir valios laisvės šventumo gynėja. Taip pat tiesa, kad psichologija visada domėjosi daugiau tuo, kas iškreipia mąstyseną ir jausmus, o ne tuo, kas gali juos pagydyti.

Dabar daug kalbama apie ekologiją, apie gamtos išsaugojimą ir gynimą. Būtų naudinga kalbėti ir apie psichoekologiją, apie jausmų arba sielos higieną, apie veiksmus, nukreiptus prieš vidaus užterštumą, prieš tuos pražūtingus jausmus, kurie apnuodija širdį ir visą gyvenimą.

Jau sakiau: esu įsitikinęs, kad gėris apdovanoja vadindamas gėriu teigiamų jausmų visumą. Jie sudaro milžinišką gydomosios energijos rezervą. Jeigu jie yra rūpestingai puoselėjami, pamažu ištirpdo prieštaringų ir neurozę sukeliančių vaizdinių padarinius, transformuodami juos į gydančius vaizdinius. Neturi reikšmės, ar tai įvyksta psichoterapeuto kabinete, ar prie klausyklos (šiuo atveju nekalbama apie paties sakramento veikimą) – svarbu, kad tai įvyktų.

Svarbiausi teigiami jausmai yra šie: pagarba, meilė, pakantumas, santūrumas, džiaugsmas, nuoširdumas, kuris taip pat yra ir tiesos meilė, draugystė, optimizmas, skonėjimasis tuo, kas teisinga ir gražu, harmoningas santykis su gamta. Mūsų dvasinis atsinaujinimas įvyksta tada, kai liaujamės smerkti save bei jaustis pasmerkti ir leidžiame šioms gydančioms galioms aplankyti mus ir išsiskleisti mumyse. Manau, kad viena iš pačių vertingiausių tiesų, kurias esu suvokęs, yra ta, kad mes galime pagerinti savo gyvenimą ir savo buvimą su kitais žmonėmis, pakeisdami savo jausmus.

2 Plg. Mk 7, 16-23.
3 Plg. Ez 36, 25-26.

Ištrauka iš Giuseppe Colombero knygos „Vidinio išgijimo kelias“ ( „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008)

Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų