Gyvenimas yra mirtinas nuotykis

1901-12-13

Siūlome ištrauką iš spaudai rengiamos Bro­lio Ef­rai­mo knygos „JUOZAPAS. Nau­jo­jo tūks­tant­me­čio tė­vas“ („Katalikų pasaulio leidiniai“)

At­si­sa­ky­mas tap­ti su­au­gu­siu: pa­aug­lys­tės liaup­si­ni­mas

Nau­ja­sis amžius ieš­ko iš­min­ties ir dai­ro­si į vi­sas iš­min­ties mo­kyk­las nuo Ry­tų iki pa­čių to­li­miau­sių Va­ka­rų. Tai se­no­vi­nė tra­di­ci­nių re­li­gi­jų per­duo­da­ma iš­min­tis ar­ba gnos­ti­nė iš­min­tis moks­li­nin­kų, nu­jau­čian­čių ant­gam­ti­nį kū­ri­ni­jos cha­rak­te­rį.

Tai­gi puo­la­ma de­ši­nėn, puo­la­ma kai­rėn ieš­ko­ti to, kas žmo­gui ge­ra. Ta­čiau kas ga­li pa­sa­ky­ti, kas žmo­gui ge­ra? Kiek­vie­nas pats ieš­ko at­sa­ky­mo. Kiek­vie­nas pats sau yra die­vas, ku­riam rei­kia tar­nau­ti, jį ug­dy­ti, kiek įma­no­ma ma­lo­niau rū­pin­tis jo kū­nu ir steng­tis, kad jo dva­sios spar­nai kuo pla­čiau iš­si­skleis­tų. Nie­ko nau­jo. Byt­ni­kų kar­ta ir jos džiu­gi­nan­tys dan­giš­kie­ji kla­jū­nai iš zen jau šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo įpa­rei­go­ti to pa­ties ieško­ti.

Tie ju­dė­ji­mai, ku­riuos ge­rai pa­žįs­tu, ma­ne vi­sa­da la­biau­siai ste­bi­no di­džiu­liu prieš­ta­ra­vi­mu: jų na­riai ieš­ko švel­nių vais­tų, svei­ko ir na­tū­ra­laus gy­ve­ni­mo be smur­to – pe­a­ce and lo­ve – bet var­to­ja nar­ko­ti­kus. Pa­reiš­kia­mas vi­siš­kas pa­si­ti­kė­ji­mas ho­me­o­pa­ti­ja ir kar­tu „uos­to­mi“ nar­ko­ti­kai. Prak­ti­kuo­ja­ma bai­si ag­re­si­ja, po ku­rios nei kū­nas, nei sme­ge­nys ne­ga­li at­si­gau­ti. Žmo­nės, ku­rie ti­ki­si su­ra­dę ro­jaus var­tus, iš tik­ro juos ran­da už­da­ry­tus.

To­kio el­ge­sio šak­nys yra pats didžiau­sias šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio blo­gis – at­si­sa­ky­mas tap­ti bran­džiais žmo­nė­mis ar­ba su­grį­ži­mas į vai­kys­tę, kas krikš­čio­ny­bei yra tas pat. Pa­aug­lys­tė šlo­vi­na­ma kaip nau­ja­sis ro­man­tiz­mas, ku­ria­me vieš­pa­tau­ja mir­tis ir po­ezi­ja.

Ro­man­tiškas mir­ties žave­sys

Nau­ja­sis amžius, pri­sta­ty­tas kaip lai­kų iš­si­pil­dy­mas, kaip Van­de­nio eros iš­min­tis, yra ne kas ki­ta, kaip at­si­trau­ki­mas į ma­gi­ją, ira­cio­na­lu­mą, su­si­lie­ji­mo ža­ve­sį. Abe­jin­gu­mas, ne­ri­mas, ny­ki­mas api­bū­di­na tą pa­si­kei­ti­mų epo­chą, ku­rio­je rink­tis ten­ka pa­tiems. Pa­si­rin­ki­mų ra­di­ka­lu­mas yra bau­gi­nan­tis: rei­kia bū­ti pa­si­ren­gu­siems gy­ve­ni­mui, ku­ris yra ho­lo­kaus­tas. Vis­kas mu­my­se tu­ri su­deg­ti, pa­sen­ti ir fi­ziš­kai mir­ti. Gy­ve­ni­mas yra ne il­ga ra­mi upė, bet mir­ti­nas nuo­ty­kis.

Krikš­čio­niš­ka vil­tis mir­tį yra nu­ga­lė­ju­si, nors lie­ka pri­va­lo­ma per­ei­ti į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Dėl ro­man­tiš­ko mir­ties po­trau­kio pa­aug­liui ji tar­tum ne­eg­zis­tuo­ja, nors jis nuo­lat žai­džia su ja. Ne­si­duo­ki­me su­vi­lio­ja­mi mums siū­lo­mo ta­ria­mai ža­lio ro­jaus sal­dy­be, ja­me vyks­ta tra­ge­di­ja, ku­rio­je kaip grai­kų mi­tuo­se žmo­gus yra au­ka die­vams, jis ne­tu­ri ki­to pa­si­rin­ki­mo, kaip tik sa­vi­žu­dy­bė.

Ne­bran­dus žmo­gus iš tik­rų­jų kaip Liu­ko Be­so­no (Luc Bes­son) fil­me „Di­džio­ji žyd­ry­nė“ il­gi­si sim­bio­zės su am­nio­tų van­de­ni­mis, trokš­ta šil­tai ir švel­niai su­grįž­ti į mo­ti­nos įsčias. Yra tiek daug bū­dų nu­mir­ti, ne­iš­gy­ven­ti to mir­ti­no nuo­ty­kio kaip kan­ki­niams ir ri­te­riams. Iš­šū­kiai laks­tant mo­to­cik­lais, kaip pa­šė­lu­sios Ma­ri­ja­nos Fei­ful (Ma­rian­ne Fait­hfull) šeš­tą­jį de­šimt­me­tį, jau bu­vo tam tik­ra ru­sų ru­le­tės for­ma „At­eik, mir­tie, pa­šok­si­me!“ Džeim­so Dy­no (Ja­mes De­an), am­ži­nos jau­nys­tės mi­to, mir­tį iš­pro­vo­ka­vo ri­zi­ka ir grei­tis, ku­ris, kaip sa­kė Lan­za del Vas­to, „yra nie­ko for­ma“. Kas laks­to mo­to­cik­lu, ne­są­mo­nin­gai ži­no, kad pri­si­de­da pis­to­le­tą prie smil­ki­nio, ži­no, kad tu­ri sep­ty­nias ga­li­my­bes iš de­šim­ties nu­si­žu­dy­ti, sep­ty­nias kul­kas re­vol­ve­ry­je. Kas su­si­lei­džia he­roi­no, ap­si­me­ta, kad ne­ži­no, jog ne­at­šau­kia­mai žu­do­si ir kad vie­ną die­ną šau­tu­vo du­žik­lis trink­tels į pa­ra­ko pil­ną už­tai­są ir sme­ge­nys nuo to sprogs.

At­si­sa­ky­mas gy­ven­ti, ku­rį iš­pro­vo­kuo­ja laks­ty­mo mo­to­cik­lu ar ki­tų pa­vo­jin­gų nuo­ty­kių po­mė­gis, pa­virs­ta grei­čio, ri­zi­kos po­jū­čių bu­li­mi­ja. Bu­li­mi­ja yra at­virkš­ti­nė for­ma ano­rek­si­jos, lė­to žu­dy­mo­si, ku­riuo iš­per­ka­ma kar­ma, slap­ta kal­tė, nuo­dė­mė, ku­rios tris ket­vir­ta­da­lius su­da­ro tė­vų sky­ry­bos. Re­in­kar­nacijos funk­ci­ja yra su­dau­žy­ti te­kan­čio lai­ko klep­sid­rą, no­rint nu­slėp­ti mir­ties dal­gį.

Ano­rek­siškas dva­sin­gu­mas

Va­ka­ruo­se siū­lo­mas dva­sin­gu­mas la­bai daž­nai bū­na ane­miš­kas. Pir­map­ra­dės nuo­dė­mės, ku­ri jį pra­noks­ta ir ku­ri va­di­na­si ate­iz­mas, ar­ba abe­jin­gu­mas, ap­sun­kin­tas, jis at­me­ta vi­są „stip­rų“ mis­ti­kos ir tra­di­ci­nės dok­tri­nos pe­ną ir pa­si­ten­ki­na prės­kais val­giais, ku­rie, anot jo, su­ge­ba pri­si­de­rin­ti prie vi­sų sko­nių. Ne­gau­da­mas mais­to, jis ne­ga­li jo da­ly­ti, ne­ga­li duo­ti tvir­tų at­sa­ky­mų, ku­rie ga­lė­tų iš­gel­bė­ti gy­ve­ni­mą tiems, ku­rie ke­lia la­biau­siai bau­gi­nan­čius ir bū­ti­niau­sius dva­si­nio žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mui klau­si­mus.

O ki­ti, la­biau pri­ta­pę prie tra­di­ci­jos, ve­ži­mą pa­sta­to prieš jau­čius ir mo­ko at­si­sa­ky­ti jus­li­nių ma­lo­nių tuos, ku­rie ga­lė­tų bū­ti iš­gel­bė­ti ma­lo­nės tru­pi­nė­lio. Ta le­di­nė krikš­čio­ny­bė nė­ra nei Pau­liaus, ku­ris krei­pia­si į žy­dus ir po­li­teis­tus, nei Kry­žiaus Jo­no, ku­ris sau­go mis­ti­nį gy­ve­ni­mą nuo so­cio­lo­gi­nės re­li­gi­jos.

Pa­aug­lys­tė ir jos spe­ci­fi­nė li­ga: ti­piš­ko at­ve­jo ap­ra­šy­mas

So­fi­ja yra jau­di­nan­čio gro­žio mer­gi­na, lie­sa kaip šeš­to­jo de­šimt­me­čio an­glų ma­ne­ke­nė, jos ap­va­lios akys di­džiu­lės ir ku­pi­nos il­ge­sio. Iš tik­rų­jų ta ru­da grakš­tuo­lė yra gy­va mi­ru­si: ga­li vaiz­duo­ti, kad yra ener­gin­ga, ga­li juok­tis ir flir­tuo­ti, bet gy­ve­ni­mas nuo jos ne­nu­mal­do­mai sprun­ka. Ji bai­si­si sa­vo kū­nu, pai­nio­ja grakš­tu­mą su kraš­tu­ti­niu lie­su­mu, rū­pes­tin­gai ma­tuo­ja sa­vo svo­rį iki gra­mo. Kai jai pa­vyks­ta ke­lis ki­log­ra­mus pri­aug­ti, sa­ko, kad pa­ti sa­vo kū­no ne­at­pa­žįs­ta ir kad tie ki­log­ra­mai yra ne jos. Ta­čiau jai pa­si­tai­ko pri­val­gy­ti per daug, iki pa­si­bjau­rė­ji­mo. Iš­pro­vo­kuo­ti vė­mi­mą jai da­bar pa­si­da­rė svai­gus įpro­tis. Ji pa­ti­ria pa­leng­vė­ji­mą, jai pa­si­da­ro blo­ga, ir pa­si­da­ro ge­ra. Jos dvi­vei­diš­ku­mas pa­ste­bi­mas vi­sur: san­ty­kiuo­se su mo­ti­na, nuo­sta­bia mo­te­ri­mi, ku­ria ji di­džiuo­ja­si, bet ku­rios slap­ta ne­ken­čia. Mo­te­riš­ku­mo jai ne­stin­ga, bet jos menst­ru­a­ci­jos bū­na tik kar­tą ar du per me­tus. Ją trau­kia tiek mo­te­rys, tiek vy­rai, bet tik min­ty­se. Kar­tais ji sva­jo­ja apie vy­ro kū­ną, bet pa­jun­ta di­de­lį pa­si­bjau­rė­ji­mą ži­no­da­ma, kad nie­ka­da ne­ga­lės tu­rė­ti sek­su­a­li­nių san­ty­kių. Ji no­rė­tų, kad mei­lė su­nai­kin­tų tas „kiau­lys­tes“, jau­čia­si ty­ra ir sva­jo­ja apie ty­rą mei­lę. Sva­jo­ja apie vie­nuo­lės gy­ve­ni­mą.

Jos tė­vai da­bar yra iš­si­sky­rę. Jie il­gai ne­si­sky­rė dėl vai­kų. So­fi­ja yra vy­riau­sia iš tri­jų vai­kų. Ji la­bai anks­ti pa­ty­rė nuo­la­ti­nių bar­nių triukš­mą. Nu­sto­jo nor­ma­liai mai­tin­tis bū­da­ma tre­jų me­tų, nuo tre­čių iki penk­tų me­tų veng­da­vo vis­ko, kas jai bū­da­vo siū­lo­ma, ir juo la­biau tė­vai ją mal­dau­da­vo, gra­sin­da­vo jai ar per­se­kio­da­vo, juo ma­žiau no­rė­da­vo val­gy­ti. Iš tik­rų­jų ži­no­jo, kad tė­vai tu­ri skir­tis: ta­da ji nu­si­žu­dy­tų, pla­na­vo sa­vo mir­tį, prie ku­rios pa­leng­va ar­tė­jo, slėp­da­ma tai net nuo sa­vęs. Ji ap­gau­na mir­tį ir su­klai­di­na gy­ve­ni­mą. Ji at­si­sa­ko bū­ti lai­min­ga, nes ne­są­mo­nin­gai, slap­ta pri­si­ė­mė tė­vų nuo­dė­mę, ypač tė­vo, ku­rį gar­bi­na. Yra pa­au­ko­ta, kaip pa­sa­ky­tų Ho­var­das Bu­te­nas (Ho­ward Bu­ten): „Kai man bu­vo pen­ke­ri, nu­si­žu­džiau.“ Ji tęs tą au­ką per vi­są gy­ve­ni­mą ir įvai­riais bū­dais: ne­val­gy­da­ma, val­gy­da­ma per daug, at­si­sa­ky­da­ma per daug gra­žaus su­ža­dė­ti­nio, per ge­ro jai, at­si­duo­da­ma la­biau sva­jo­nėms ne­gu gy­ve­ni­mui, draus­da­ma sau kū­niš­kus džiaugs­mus.

Ji jau­čia­si at­sa­kin­ga už ki­tus šei­mos na­rius, ry­šiai, ku­rie juos vie­ni­ja, ne­pai­sant iš­si­sky­ri­mo, yra vi­siš­kai ne­nu­trau­kia­mi, ne­mir­tin­gi, ir ji ne­są­mo­nin­gai au­ko­da­ma­si yra jų ga­ran­tas. Sta­las ir to­liau yra sim­bo­li­nė vie­ta, prie jo tuo pa­čiu me­tu su­si­nai­ki­na­ma ir au­ko­ja­ma­si.

Jei So­fi­ja bū­tų vai­ki­nas, ji tik­riau­siai tap­tų nar­ko­ma­nu, bū­tų pri­ėju­si iki mir­ti­nos do­zės. Vie­ną die­ną bū­tų ras­ta mi­ru­si ko­kia­me nors vie­ša­ja­me tu­a­le­te.

To­kių ano­rek­si­jos at­ve­jų man te­ko pa­ma­ty­ti tarp spor­ti­nin­kų, mo­to­cik­li­nin­kų, al­pi­nis­tų, aist­rin­gų pa­ra­šiu­ti­nin­kų; vi­si jie žai­dė ru­siš­ką ru­le­tę. Vie­na kul­ka re­vol­ve­rio būg­ne, ku­ria­me yra ke­tu­rias­de­šimt tuš­čių vie­tų; pa­spau­di gai­du­ką de­šimt, dvi­de­šimt kar­tų, vaiz­duo­ji ne­ži­nąs, kad ki­tą kar­tą kop­da­mas nu­griū­si, kad ki­tas griu­vi­mas su mo­to­cik­lu bus mir­ti­nas. Tai ro­do sta­tis­ti­ka.

Mė­gi­nau pa­gal So­fi­jos at­ve­jį api­ben­drin­ti vi­sus, ku­riuos pa­ži­no­jau, ku­riuos ma­čiau iš­si­gy­džiu­sius ir ku­riems ne­bu­vo ke­lio iš­si­gel­bė­ti. Nė­ra dvie­jų vie­no­dų is­to­ri­jų, aš no­rė­jau kal­bė­ti api­ben­drin­tai, nes su­vo­kiu, kad šei­mos, ku­rio­se el­gia­ma­si gru­biai, sa­vi­žu­džių gim­dy­to­jos, tam­pa der­lin­ga ter­pe, ku­rio­je tarps­ta klai­din­gas dva­sin­gu­mas ir ku­rio stip­riau­sias taš­kas yra Nau­ja­sis amžius.

Nu­ro­dy­si­me tuos bruožus:

– Pa­aug­lys­tė: ano­rek­si­ja vi­są gy­ve­ni­mą yra to am­žiaus ypa­ty­bė.

– Pra­džios nos­tal­gi­ja: sa­vi­žu­dy­bė mė­gi­nant at­kur­ti mo­ti­nos įsčių „jū­ros“ ap­lin­ką Di­džio­jo­je žyd­ry­nė­je, pradžios ide­a­li­za­vi­mas Liu­ko Be­so­no At­lan­te.

– At­si­sa­ky­mas įsi­pa­rei­go­ti, at­si­sa­ky­mas „pa­lik­ti sa­ve“, kad au­ten­tiš­kai at­si­duo­tum: ano­rek­si­kų al­truiz­mas nė­ra neut­ra­lus, jis yra dar blo­ges­nis už egoiz­mą ir ego­cen­triz­mą.

– Mir­ties ža­ve­sys, apie ku­rią kal­ba­ma mig­lo­tai, me­niš­kai, ro­man­tiš­kai, kad tik ne­pa­žvel­gus tie­sai į akis.

Pa­si­rink­ti gy­ve­ni­mą

„Šian­dien šau­kiu dan­gų ir že­mę liu­dy­ti prieš ta­ve: pa­dė­jau prieš ta­ve gy­ve­ni­mą ir mir­tį, pa­lai­mi­ni­mus ir pra­kei­ki­mus. Rin­kis gy­ve­ni­mą, kad tu ir ta­vo pa­li­kuo­nys bū­tu­mė­te gy­vi“ (Įst 30, 19).

As­me­nims, ku­riuos dva­siškai pa­ly­džiu, daž­nai pa­ta­riu at­si­bu­dus gar­siai iš­tar­ti: „Pa­si­ren­ku gy­ve­ni­mą!“ Kai ku­rie sa­ko, kad tai leng­va, bet daž­nai pa­ste­bi, kad pa­pras­tu­mas yra tik ta­ria­mas ir kad juo­se kar­tu sly­pi troš­ki­mas ir gy­ven­ti, ir mir­ti. Mir­tį iš mei­lės vir­ši­ja mir­ties mei­lė vi­so­kiau­siais sa­vo pa­vi­da­lais. Tad rei­kia pa­mes­ti vi­sus sa­vo skar­ma­lus, at­si­to­ti nuo­giems Die­vo aki­vaiz­do­je ir pa­si­rink­ti gy­ve­ni­mą, ku­rį Jis siū­lo, su­grįž­ti į tik­ro­vę.

Tik­ro­vė yra ste­buk­lų šal­ti­nis. At­si­bu­di­mas tik­ro­vei yra nuo­sta­bus. Yra ai­bė to­kių, ku­rie sa­ko, kad tik­ro­vė ne­pa­ke­lia­ma, bjau­ri, nes gro­žį jie kon­tem­pliuo­ja per smil­ka­lų de­be­sis, pa­grin­du tu­rė­da­mi puo­de­lį jaz­mi­nų ar­ba­tos, dum­bliuo­se, ku­riais mai­ti­na­si, pro­to re­gre­si­jos, ku­ria pa­si­žy­mi jų mu­zi­ka, triukš­me. Pa­sau­lio gro­žis kai ka­da bū­na gru­bus, ir bū­tų ne­pa­ke­lia­mas be die­viš­ko­sios iš­min­ties, ne­įsi­gi­li­nus į ti­kė­ji­mo pa­slap­tis.

Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-03-06

Komentarai