Tuščias šiuolaikinis žmogus
1901-12-13 / Genovaitė Petronienė
”Per tas tris savaites stengiausi pamiršti Girmantą. „Pabėgiojau” per berniukus. Nuvažiavau pas vieną tokį, atrodė vyresnis, negu sakė, nusivyliau, jausmas buvo kaip su gumine lėle. Po to buvo dar keli, su vienu gal tris dienas praleidau, bet jokios aistros nebuvo, merginos daug geriau. Po to galvoju - nelinksma man su juo, reikia dar vieno, bendravau su tokiu internete, jį ir pasikvietėm. Pabandėm trise, nieko ypatingo nebuvo. Bet ir su merginom neaišku - aš moku joms apsukti galvą, bet po to man jau nebeįdomu.
O tas vaikinas prie manęs prilipo. Jis pasakė, kad aš jam patinku ir iš karto pasiūlė bendrauti. Aš nesutikau, bet po kurio laiko, mes važiavom autobusu, kažką kalbėjom ir jis labai supyko. Ir sako: „ Na, aš lipu“ Aš sakau: „Pirmyn“. Jis paėmė ir išlipo! Aš irgi išlipau ir nusivijau jį iki pat namų. Ir padariau tokią nesąmonę, kurios sau ir dabar negaliu atleisti. Pasakiau: „aš tave myliu!“ Ir taip išėjo, kad mes pradėjom draugauti. Gal kažkoks potraukis atsirado, jis labai šiltai elgiasi, pataiso man nuotaiką, bet anksčiau ar vėliau aš jį turėsiu palikti. Aš kažkada jam pasakiau: „Aš tai nežinau, ar mums kas nors išeis“. Jis pradėjo verkti.
O Girmantui nusprendžiau pasakyti - gal jis vis dėlto sutiks draugauti? Seksualiai jis manęs net netraukia, bet yra išskirtinis žmogus: be galo viskas sekasi, gražiai atrodo, inteligentų vaikas, puikus sportininkas, net jo telefono numeris lengvas. O man taip sunku kažką pripažinti už save viršiau! Bet šiaip aš bijau, kad man su jokiu žmogumi neišeis normaliai bendrauti. Kai suartėju, pradedu nejausti kito žmogaus ir pradedu savęs nejausti, pasakau, ko negalvoju. Pvz., atėjau prisirūkęs, draugas sako: „smirda“, išsivaliau dantis su jo šepetėliu, o po to nuėjau į virtuvę, susiradau šaldytuve maisto ir pradėjau valgyti, jis supyko. Bet aš nelabai išgyvenu, šiaip aš greitai susipažįstu, turiu daug idėjų, pavyzdžiui, šiandien bandysime įregistruoti nevyriausybinę organizaciją - diskusijų klubą.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį noriu pakalbėti. Mano motina buvo nuvažiavusi pas tėvą, sako, labai sunkiai serga, gal pusė metų gyventi beliko. Nemačiau jo gal dešimt metų, anksčiau jis gerai atrodė, nuostabus žmogus. Ir ji sako: „Suradau žmogų, kuris tau duos pavardę, tavo tėvas yra kitas.“ Kam man ta pavardė? Pasirodo, tikrojo tėvo vardas toks kaip mano. Aš iš karto panorau pasikeisti vardą. Aš noriu būti Girmantas. Aš žinau, kaip iš šono atrodo: kažkokia psichozė, bet aš jokių apkalbų nebijau. O štai ko aš bijau: kad taip ir liksiu nihilistu, nepabendrausiu su savo tėvu, o jis ims ir numirs. Aš jaučiuosi pasimetęs, kaip vandens paviršiuje. Aš gaunu naudą iš žmonių, o po to ir nebeskambinu, man gerai ir vienam.“
-O ką jauti čia, atėjęs į konsultaciją?
- Nieko. O ką turėčiau jausti? Įdomiai pasikalbam.
Visiškai pasimetęs žmogus. Keisti seksualiniai bandymai be jausmų. Idealizuotas daug pasiekusio bendramokslio paveikslas. Kas jį traukia - vyrai ar moterys? Ko gero, nei vieni, nei kiti, nes jis negali užmegzti jokių pastovesnių ryšių. Net ryšys su savimi fragmentiškas: gali bet kuriuo metu pakeisti vardą. Visą laiką išgelbsti vis nauji draugai ir blaškymasis. Įsimylėjęs „žydrasis“- laikina išeitis. Bet už viso šito stovi milžiniška dvasinė tuštuma. Juk neišeina paskambinti net mirštančiam tėvui. Beje, vaikino pasiekimai ir pasitikėjimas savimi nemaži. Svajoja būti politiku. Tai atitinka jo karščiausią siekimą - būti aukštumoje, matyt, dėl to taip svarbus Girmantas. Nejučia ateina mintys, kad jis - prie nieko neprisirišantis, susvetimėjęs, paviršutiniškas, sėkmingas šiuolaikinis žmogus. Ateityje tokių bus daugiau. Duok dieve, klystu.
www.psichologas.info