Priešnuodis puikybei
2015-10-05 / Nida Matiukienė
Kartais mąstau, kad puikybė – labiausiai krikščionių nesuprasta nuodėmė. Vieni bijo net pažvelgti į save atidžiau, kiti bando būti nuolankūs, vengdami situacijų, kuriose gali pasimatyti išdidumas, ir projektuoja savo jausmus į kitus arba apskritai jų nepaiso. Tikėjimo kontekste supriešinama meilė ir savimeilė. Tenka girdėti savigarbą niekinančių pamokslų apie savimeilę, bijoma puikybės, kad, neduokdie, nesididžiuotume prieš kitus, tačiau iš tiesų ji lieka nepastebėta net kasdieniuose pokalbiuose.
Šiandien suvokiu tik tiek, kad puikybė susideda iš tūkstančio dalelių, kurios glūdi kiekvieno žmogaus nuodėmingoje prigimtyje. Visiškai jos atsikratyti greičiausiai neįmanoma, tačiau siekiantiesiems šventumo svarbu stebėti jos apraiškas ir mokytis priimti savo žmogišką netobulumą.
Chameleonai ir drugeliai
Jei reikėtų pavaizduoti puikybę, nupieščiau tūkstančius chameleonų, kurie slapstosi už mūsų minčių ir jausmų prisitaikydami taip, kad liktų nepastebėti. Ignoruojami šie padarėliai vis stipriau kabinasi į mūsų nuodėmingą prigimtį ir, leisdami ten savo nuodus, stiprina nepageidaujamą ego. Tokiomis akimirkomis izoliuojame save paslaptyje ir, patikėję esą „labiau“, „geriau“ ir „išskirtinai“, išduodame savo tikrąją savastį. Saugodami tariamą paslaptį, tolstame nuo artimųjų, o mūsų širdyje ir toliau sėjami „pranašumo ženklai“. Ilgainiui kinta ir mūsų charakteris – pradedame pasitikėti tik „paslaptimi“, kurią kruopščiai saugome pasąmoninėje dimensijoje.
Deja, šių chameleonų nesugeba įveikti nei intelektinės pastangos, nei aukštos moralės normos. Jie bijo tik vieno dalyko – atsiskleidimo. Ir jei krikščionis išdrįs atsiverti šviesai, sugebės įminti ir šią mįslę, tada kiekvieną puikybės apraišką leis perkeisti į švento nuolankumo bruožus. Tamsoje glūdinčiai puikybei mirtinai pavojinga šviesa (atsiskleidimas). Tą akimirką, kai chameleoną pasiekia šviesa, jis išskrenda margaspalviu drugeliu, palikdamas vietoj savęs nuostabų Dievo Dvasios aromatą – tikro sudužimo jausmą. Širdyje pajuntame brangų smilkalų kvapą – auką Viešpačiui – ir, prisiliesdami prie Jo šventumo, savo charakteryje užantspauduojame perkeistą nuodėmingos prigimties dalelę į šlovingą naujo kūrinio atsimainymą.
Netvarkinga savigarba
Lyg ir paprasta, tačiau visa bėda, kad puikybė šaiposi iš mūsų, dėvėdama stebuklingų galių teikiantį apsiaustą – ją sunku atpažinti. Nors įvardijame šį jausmą kaip savęs išaukštinimą, puikybė slepiasi giliau, nuostatų bei jausmų lygmenyje. Kartais jos bijoma, kai visai nereikia bijoti, tačiau ji tampa neatpažįstama įprastose kasdienėse situacijose. Prisiminkite save, sėdintį prie ką tik įsigyto automobilio vairo ar besipuošiančią vakarėliui. Arba... tas lengvo konkuravimo jausmas tarp kolegų, nesvarbu, ar verslo bendrovėje, ar bažnytinėje tarnystėje. Ir kaip sunkiai praeina tos akimirkos, kai derėtų pripažinti artimųjų stipriąsias puses ir pasidomėti jų pasiekimais. Šimtus kartų per dieną galime justi puikybę ir jos nepažinti. Tačiau dar baisiau, kai dedamės atpažįstą ją kituose. Tenka girdėti: aš ne teisiu, o kritiškai vertinu. Tačiau kas atskirs, kur yra toji riba tarp vertinimo ir teisimo?
Mėgėjiška savianalizė su puikybe tapatina pasididžiavimą ir bėga nuo „puikybės“ bei situacijų, kuriose jis gali būti ganėtinai stiprus. Bėgame nuo savęs pačių... Ko baugu? Pasididžiavimo jausmo? Juk kartais jis visai sveikas, natūralus ir skatintinas. Net vaikus giriame skatindami jų didžiavimąsi savimi, formuodami sveiką savęs vertinimą bei žmogiškąjį orumą. Žinome, kad gerbdami save, jie vertins ir kitus, o gebėdami didžiuotis savo darbais, galės džiaugtis ir kitų pasiekimais.
Tomas Akvinietis teigia, kad puikybė – tai netvarkinga savos garbės meilė. Taikliai pasakyta! Netvarka. Netvarka jausmuose ir mintyse. Štai kur slepiasi tikrosios puikybės šaknys. Patys susipainioję savo jausmuose ir nuostatose, nuolankų žmogų galime palaikyti išpuikusiu, vertindami jo temperamentą ar kategoriškumo bruožus, o išdidus gali pasirodyti labai išmintingas, nes drąsiai reiškia įvairias idėjas bei mintis. Ir taip atsitinka tik todėl, kad mūsų pačių jausmuose tvyro chaosas. Bijome to, kas slepiasi mumyse. Negyvename čia ir dabar.
Puikybė psichologiniu kampu
Štai psichologija nagrinėja puikybę po vieną chameleoną. Čia persikeliame į mąstymo klaidų, greitų išvadų, iliuzinių koreliacijų, įsitikinimų tvarumo, šališko palankumo sau ir panašių dalykų lygmenį. Asmeninėse konsultacijose galime išmokti atsiverti savo baisioms mintims ir pamatyti, kas gi už jų tūno. Pasirodo nuostabus vidinis pasaulis. Čia pamatome, kaip „išdidumas“ mus saugo, kad netaptume pernelyg pažeidžiami, ginamės nuo atstūmimo, bet tariamos puikybės neatrandame.
Neretai tikintieji ir yra tie, kurie atsisako konsultacijų bei sielovados, nes jaučiasi ir taip viską gerai žinantys. Pavyzdžiui, vis tenka išgirsti: mano draugė yra man psichologė, arba Dievas yra mano psichologas. Na, lyg ir nieko bloga, tačiau tai – klasikinis pavyzdys, kai asmeninių nuostatų lygmenyje išryškėja panieka (šiuo atveju mokslui). Tačiau gilinantis į save, šimtai baimių išsisklaido kaip dūmas.
Ženklas – nepasitikėjimas
O dabar atkreipkime dėmesį į nepasitikėjimą. Jį pastebėti kur kas lengviau, nes jis nekeičia spalvos kaip chameleonas ir visuomet yra toks pat. Tas pats nepasitikėjimas, kuriuo nuo savęs atstumiame žmones ir jų teikiamą pagalbą. Nepasitikėjimas, nuoširdaus pamokymo ir patarimo nepriėmimas – visa tai kasdieniai pavyzdžiai, kur pasireiškia mūsų puikybė, bet jos neatpažįstame. Atidžiau pažiūrėjęs, kažkur netoli pamatysi besislapstantį chameleoną.
Žinoma, neįmanoma savęs vertinti visiškai objektyviai, tačiau kreipdami dėmesį į tas trumpas akimirkas, kuriomis blyksteli nepasitikėjimas kitu ir prabunda išankstinis žinojimas, jau esame teisingame kelyje. Juk nesunku pastebėti momentą, kai vos išgirdę kitokią nuomonę, automatiškai nurašome ją kaip neteisingą. Būna ir taip, kad ieškodami tiesos, bandome ginčytis teologiškai teisingais argumentais. Tačiau argi ginčuose gimsta tiesa? Tiesa slypi nuolankume. O nusižeminimo kelias ir yra būdas atsikratyti puikybės. Nuolankiai priimdami kitokį požiūrį, esame priversti kitus vertinti aukščiau už save ir nebejusti to saldaus pranašumo, prarasti galimybę demonstruoti žinias ar intelektą, nebegalėti didžiuotis savo „gerumu“. Sunku priimti ir gerbti kito nuomonę, ypač jei ji skiriasi nuo mūsiškės. Iškyla grėsmė mūsų savimeilei, iškreiptam orumui ir neteisingai suvoktai tapatybei. Ir čia, kaip Damoklo kardas, virš mūsų skamba įsakymas: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,4).
Laimime be kovos
Kas aš? Šventasis? Kur gauti tiek jėgų taip save pažeminti? Kam to reikia? Visi protingi, o aš liksiu silpnojo kvailio vietoje. Skaitome „paklusdami vienas kitam Dievo baimėje“ (Ef 5,21). Neretai paklusnumas traktuojamas kaip silpnumo ženklas, tad saugomės ir jo, tardami: „viską galiu Tame, kuris mane stiprina" (Fil 4,13) . Saugome save nuo per didelio pažeidžiamumo, tačiau ar apie tai kalba apaštalas Paulius? Kur sąsajos? Juk mums tereikia atskleisti paslaptį, kaip tai mergaitei iš „Smaragdo miesto burtininko“, ji viena tesuprato, kad raganą gali sunaikinti vanduo.
Paradoksas, tačiau tik išdrįsę tapti pažeidžiami, laimime kovą su puikybe. Laimime be kovos. Laimime leidžiantis laisvės keliu. Paprastumo ir artimo ryšio link. Nenuvertinant savęs, nesibijant savo išdidumo ir pasipūtimo, išdrįstant matyti save tokį koks esu. Tai nuolankumo kelias. Girdėdama šį žodį suvokiu, kad jame telpa visas šventumo grožis. Kiek daug pasako žodis nuolankumas – tai ne kas kita, kaip didinga jėga, nugalinti puikybę mumyse! Tačiau šia jėga apdovanojami tik priimantieji malonę mylėti. Mylėti save.
Nuolankiojo kelionė yra ne tik klusnumo, bet pirmiausia savęs pažinimo kelionė. Vis labiau gilindamiesi į save persikeliame į naują pasaulį, kuris nustebina savo grožiu ir spalvomis. Nuolankiai atvėrus širdies duris, puikybė pati mus palieka. Atvėrus visą širdį šviesai, chameleonai virsta margaspalviais drugeliais, o tai ir yra paslaptis, kurią privalo žinoti kiekvienas dievobaimingas krikščionis. Kovodami savo jėgomis, kovą su puikybe tikrai pralaimėsime.
Ne slėptis nuopuikybės, bet siekti vis didesnio nuolankumo yra mūsų vienintelis ginklas ir vienintelė kova prieš šią nuodėmę. Leisti sau tapti pažeidžiamam ir yra mūsų stiprybė. Nepatyręs pažeidžiamumo, negali patirti nei nuoširdžios meilės, nei laisvės atskleisti savo beribes kūrybines galias, nei artimo bendravimo ar nesavanaudiškos meilės artimui.
Kai vasarą pamatau margaspalvius drugelius, prisimenu, kad puikybė nugalima ne savo jėgomis, o Viešpaties malone, kuri ateina per nusižeminimą ir savęs priėmimą. Savęs tokio, koks esi: mirtingas, netobulas, nuodėmingas ir nesuprantamas pačiam sau. Tai yra nuolankumo kelias, kuriuo eidami patiriame laisvę keistis, laisvę mylėti save bei kitus ir augti vėl iš naujo atsiveriant ar patiriant pažeminimo skausmą, kad „esame keičiami į tą patį (Kristaus) atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties“ (2 Kor 3,18).
P. S. Ech... Dėdama tašką netikėtai pastebiu šalin sprunkantį chameleoną. Tačiau atsiveriu kritikai, ir... nustembu, kokio grožio margaspalvė plaštakė pakyla aukštyn, palikdama už savęs gaivų aukos smilkalų aromatą. Netobulai tobulas sprendimas:)