Tėvo vaidmuo Dievo paieškose
1901-12-13 / Charles J. Chaput OFM Cap.
Autorius nuo 1997 metų yra Denverio arkivyskupas, priklauso pranciškonų kapucinų vienuolijai. Jis garsėja raginimais katalikams aktyviau dalyvauti, sprendžiant viešojo gyvenimo klausimus ir ginant gyvybės kultūrą.
Pradėkime nuo klausimo: ko nori moterys?
Tai paprastas, bet nelengvas klausimas, iškeltas dar Sygmundo Freudo. Gali pasirodyti, kad, kalbant apie Dievą, tai nėra tinkamiausias klausimas. S. Freudui santykiai nesusiklostė laimingai nei su moterimis, nei su Dievu ir galiu tik įsivaizduoti, ką jis pasakytų apie celibato įžadus davusį arkivyskupą, klausiantį, ko nori moterys. Pagal jį, toks klausimas man turbūt apskritai neturėtų kilti.
Daugelis vyrų visapusiškai save įprasmina šeimoje, kurdami ryšį su moterimi, taigi jų formavimąsi iš dalies lemia moterys, nors vyrai gal ir nenoriai tai pripažįsta.
Taigi, ko nori moterys? Jei esi jaunas žmogus ir ieškai atsakymo populiariojoje kultūroje, štai kokius atsakymus gali gauti.
Bulvarinės spaudos antraštės skelbia: „Jautrūs vyrai – atsibodęs dalykas.“ Tai iliustruoja pasaulio garsenybių pavyzdžiai. Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones, besifilmuodama filme „Spąstai“, sakė: „Dirbu šešias dienas per savaitę. Jei būčiau įsimylėjusi, norėčiau su tuo žmogumi šešias dienas per savaitę būti lovoje, o ne dirbti.“
Kitas laikraštis, rašydamas apie Sinead O’Connor, skelbia: „Karjeros pokytis: dainininkė tampa kunige.“ Kažkada ši airių atlikėja viešai vienoje JAV televizijos laidoje suplėšė popiežiaus nuotrauką, o dabar ruošiasi duoti kunigystės įžadus mažoje religinėje bendruomenėje, vienoje iš katalikybės atšakų.
Kitas pavyzdys – alternatyvios muzikos atlikėja ir dainų autorė Sarah McLachlan prakalbo apie šeimos pagausėjimą. Tai truputį ironiška, žinant dainininkės veiklą, remiančią abortus. S. McLachlan taip pat yra viena iš moterų atlikėjų festivalio „Lilith Fair” įkūrėja. Kažin, ar kas žino, kas buvo tikroji Biblijoje minima Lilita? Pagal Merriam Webster žodyną, Lilita – hebrajų mitologijoje simbolizuoja moteriškąją blogio dvasią, besislepiančią negyvenamose vietose, kankinančią vaikus.
Šie trijų garsių moterų pavyzdžiai parinkti neatsitiktinai, nors, žinoma, lygiai taip pat galėjau pasirinkti vyrus. Aprašyti atvejai niekaip neprimena kasdienybėje sutinkamų žmonių, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad garsių žmonių elgesys mums nedaro įtakos. Iš tiesų žiniasklaidos aprašomos žvaigždės savo elgesiu kuria tam tikrus gėrio ir blogio standartus ir konkrečiais savo veiksmais inspiruoja atitinkamus mūsų veiksmus. Kitaip tariant, jaunimui netiesiogiai pasakoma, ko jie turėtų norėti – žinutės praneša apie panieką tradicijoms ir nusistovėjusiai tvarkai, agresyvų seksą, egocentrizmą, godumą ir t. t.
Aš tikiu – gailestingasis Dievas ir iš šios tragedijos „išgaus“ gera. Manau, klaidinga kaltinti vien žiniasklaidą, tačiau nereiškia, kad ji neturi prisiimti atsakomybės už jaunų žmonių suformuotus įpročius, lūkesčius, troškimus, kurie anksčiau ar vėliau sukelia problemų.
Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo – ko nori moterys – manau, tikslingiau iš pradžių atsakyti į šį – ko nori žmogaus širdis? Ko jai reikia? Ko ji trokšta, ilgisi? Dievas sukūrė vyrą ir moterį tam, kad jie papildytų vienas kitą ir visų pirma – Jame. Mes išreiškiame meilę Dievui pasiaukojamai mylėdami vienas kitą. Būtent meilė yra visuomenės pamatas. Vaikai išmoksta meilės kalbą, kuri ir yra tiesiausias kelias į Dievą, stebėdami motiną ir tėvą. Ir jiems reikalingi abu – tiek motinos, tiek tėvo meilė, nes tai skirtingi dalykai.
Tuo paaiškinamas dėsnis, kad skiriantis tėvams silpnėja vaikų tikėjimas Dievu. Kai motina perima tėvo funkcijas arba atvirkščiai, Dievui vietos nebelieka. Priežastis paprasta: šeima yra tam tikras Dievo simbolis. Neteigiu, kad išsiskyrę žmonės negali būti giliai tikintys, tiesiog manau, jog vaikams iš nepilnų šeimų yra sunkiau atrasti Dievą nei tiems, kurie užaugo mažytėse meilės bendruomenėse – šeimose. Kadangi daugelis vaikų po skyrybų lieka gyventi su motinomis, tėvystės kompensavimas atkurtų akivaizdesnį Dievo buvimą mūsų kultūroje.
II
Praėję pora dešimtmečių buvo itin nepalankūs tėvystei iš esmės, taip pat kaip ir vyrams.
Pastarieji šiandien kritikuojami dėl daug svarbesnių dalykų nei elgesys (žinoma, neteisinu vyrų užgauliojimo ir vaikus apleidusių tėvų) – atakuojamas vyrų tapatumas bei pati tėvystės esmė. To rezultatas – įskaudinami vaikai ir moterys, irsta šeimos, Dievo supratimas tampa miglotas.
Kodėl šie laikai tokie sunkūs tėvams? Visų pirma išskirčiau Tėvo genus, kurie geriausiai apibūdinti Harvardo universiteto antropologijos profesoriaus Richardo Ranghamo ir mokslo temomis rašančio Dale‘o Petersono knygoje „Demoniški vyrai: beždžionės ir žmonių smurto ištakos“ (išleista 1996 m.). Pagrindinė mintis paprasta: beždžionės, kurių DNR struktūra panaši į žmogaus, yra linkusios žudyti ne savo grupės narius, kovoti dėl teisės pratęsti giminę, valdyti pateles ir pan. Manoma, kad tokia agresija kyla iš ekologinio spaudimo ir siekio išlikti.
Tačiau galima išskirti vieną beždžionių rūšį – bonobus arba mažąsias šimpanzes, kurie vystėsi švelnesnėmis sąlygomis nei šimpanzės. Tai sumažino patinų dominavimą grupėse, padidino patelių įtaką, o viso to rezultatas – bonobai nežudo ir neprievartauja vienas kito, o konfliktus sprendžia taikesniais būdais.
Galima abejoti šių teiginių „moksliškumu“, bet jie kelia įdomią hipotezę – galbūt įmanoma „išvesti“ neagresyvaus žmogaus rūšį su bonobo, o ne šimpanzės temperamentu?
Nesunku nuspėti, kad minėtos knygos autoriai skeptiškai vertina tradicinę šeimą ir santuoką, kurią suvokia kaip patriarchalinės visuomenės sukurtus žabangus moteriai.
Kita svarbi tėčių problema yra ekonominė. Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas buvo neteisūs dėl daugelio dalykų, bet greičiausiai jie neklydo teigdami, kad nekontroliuojamas kapitalizmas pažeidžia tradicines visuomenės struktūras, visų pirma – šeimą. Kaip taikliai pažymėjo amerikiečių kultūros kritikas Neilas Postmanas, tikrieji radikalai ir tradicijos griovėjai – ne Leniną cituojantys marksistai, bet televizijos laidų kostiumuoti vyrukai, siekiantys tik parduoti savo prekę…
Šiandien vaikai dar prieš pradėdami lankyti darželį prie televizoriaus ekrano praleidžia 5000 valandų. Dar 16 000 valandų – kol baigia vidurinę mokyklą. Statistiškai vienas amerikietis per savaitę pamato per 1000 reklamų, o iki dvidešimties metų – jau visą milijoną. Ko mus moko reklamos? Visų pirma, kad geriausi dalykai gyvenime negaunami už dyką, tiesą sakant, jie kainuoja visai nemažai… Bet mums reikia stengtis juos įsigyti, nes kitaip nebūsime laimingi. Augantys vartojimo poreikiai verčia daugiau dirbti, o pinigai tampa svarbiausiu vertės matu. To rezultatas – jei tau nemoka už darbą (tarkime, vaikus namuose auginančioms mamoms), jis savaime yra prastesnis, žemesnis… Dėl to vis daugiau moterų renkasi darbą.
Dar viena problema, su kuria šiandien susiduria vyrai, – filosofinė ir politinė. Daugelis vyrų sutiks, kad moterų feministiniai judėjimai nuo 1960-ųjų jiems atnešė naudos. Tikrasis feminizmas prieštarauja abortams ir tik kai kurios šiuolaikinės judėjimo atšakos teigia idėjas ne tiek už moteris, bet kiek prieš vyrus. Kaip teigia viena feminizmą tyrinėjanti mokslininkė, socialistinės pakraipos feministės tradicinę šeimą mato kaip esminį moters priespaudos ir engimo šaltinį. Pagal jas, moteris tradicinėje šeimoje yra priklausoma nuo vyro, jai primetamas heteroseksualumas, be to, tradicinės šeimos principai perduodami ateities kartai. Dar vienas svarbus skirtumas tarp senųjų kovotojų už moterų teises bei šiuolaikinių feminisčių yra tas, kad pastarosios remia galimus lyčių fizinių galimybių pokyčius (apvaisinimo, nėštumo, maitinimo krūtimi klausimai: kad viena moteris galėtų apvaisinti kitą, kad vyrai ar negimdžiusios moterys galėtų maitinti kūdikį ar kad apvaisintas kiaušinėlis būtų transplantuotas į moters ar net vyro kūną). Visa tai skamba neįtikinamai, tačiau aš tik cituoju vieną gerbiamą universiteto mokslininkę.
Kas iš to? Pirmiausia visos trys minėtos tendencijos visuomenėje nėra žmogiškos, nes paverčia mus objektais: kadangi elgesys nulemtas genų, tad turėtume susilaukti taikių palikuonių; jei mus atspindi tai, ką vartojame, tad turime tai daryti dar intensyviau; mus riboja lyties galimybės – turime pakeisti biologinius dėsnius, kad jie tarnautų mūsų idėjoms. Kaip matome, tokių tendencijų nulemtoje visuomenėje nebelieka vietos nei tradicine prasme suvokiamai motinai, nei tėvui.
Nenuostabu, kad tokioje sistemoje nelieka vietos ir Dievui. Didžiausia 1960-ųjų, 1970-ųjų, 1980-ųjų iliuzija buvo ta, kad moteris su vaikais gali puikiai išgyventi šeimoje ir be vyro, o skyrybos neturi didelės įtakos vaikams. Deja, tiesa pasirodė priešinga. Knygos apie betėvę Ameriką autorius Davidas Blankenhornas teigia, kad betėvystė – žalingiausia jaunosios kartos demografinė tendencija. To pasekmė – visaverčių vaikų visuomenėje mažėjimas, vedantis į sudėtingas socialines problemas pradedant nusikalstamumu, paauglių nėštumu ir baigiant smurtu šeimose. Išeitis viena – tam tikru būdu atkurti šeimas, kuriose meilės apsupti vaikai išaugtų į atsakingus, visaverčius suaugusiuosius. Tik kaip tai padaryti? Manau, išeitis – tikėjimas.
III
Ką daryti?
Senas posakis teigia, kad daugiausia, ką gali padaryti tėvas dėl vaikų, – mylėti jų motiną. Galvodamas apie savo tėvą, pirmiausia prisimenu ir labiausiai vertinu jo meilę motinai. Šeimoje išmokau, jog atsidavimas ir ištikimybė – džiaugsmo, laisvės, draugystės šaltinis. Tėvas taip pat mane išmokė, kaip pasirinkti meilę, kadangi vyrai, priešingai nei moterys (jų meilė organiška ir motinystė labiau paremta biologiniais dėsniais), meilę ir tėvystę renkasi sąmoningai kaip pasiaukojimo ir savęs įprasminimo būdą.
Pažvelgę į šeimas iš arčiau, pamatytume šių dienų dvasinį skurdumą. Jei vyrai – pirmykščiai plėšrūnai, siekiantys paskleisti sėklą, o moterims vyrai reikalingi tik dėl vaikų pradėjimo, kas tuomet yra santuoka – abipusiai naudingas kontraktas?
Vis dėlto klausimas, kaip atkurti tėvystės svarbą ir ryšius su Dievu, lieka neatsakytas. Dabar tokiuose tekstuose paprastai pateikiama tam tikra instrukcija, programa, nurodymai…
Žinoma, reikėtų pradėti nuo politinio lygmens – mokesčių sistema ir socialinė politika turėtų būti palanki šeimai. Suprantama, tokie dalykai visada ginčytini – reikia ryškesnių ir svarbiausia – vidinių žmonių pokyčių. Jie prasidės tik tada, kai moteris ir vyras kartu pasirinks biblinį gyvenimą.
Visuomenė keisis tik tuomet, kai keisis šeima. Pastaroji – kai prasidės individų vidiniai pokyčiai. Išjunkite televizorių. Mažiau pirkite. Skamba paprastai, bet pabandykite tai įgyvendinti. Daugiau laiko praleiskite su vaikais. Švęskite sekmadienį. Kartu melskitės. Pasirinkite tikėjimą. Prisiminkime šventojo Juozapo pavyzdį, kuris sunkiu darbu, žmogiškojo triūso kilnumu ir vedybine meile įkūnija tikrąjį vyriškumą. Geresnio modelio žmonija dar nesukūrė.
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“