Krapai

Krapai – puikiai visiems pažįstami, bet savo svarbos neprarandantys prieskoniniai augalai.
Jie šviesomėgiai, atsparūs šalnoms, reiklūs drėgmei, ypač augimo pradžioje. Krapus patartina auginti humusingoje, purioje priemolio ar priesmėlio dirvoje. Šios prieskoninės daržovės mėgsta atvirą lauką, nors pakenčia ir pusiau pavėsį. Krapai gali augti tarp kitų augalų. Sėti juos galima įvairiu metu, o sėja kas 15 dienų garantuoja nenutrūkstamą šviežių žalumynų derlių.
Krapai vertinami dėl vitamino C, karotino, vitaminų B1, B2, P ir PP. Tačiau juose randama ir daug nitratų. Jų kaupimasis daugiausia priklauso nuo sėjos laiko. Ankstyvesnės sėjos krapuose nitratų nustatyta daugiau, lyginant su vėlesnės sėjos krapais. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais sėtuose krapuose nitratų būna mažiausiai.

Eteriniai aliejai suteikia krapams specifinį kvapą ir malonų skonį, o augalams bręstant, eterinių aliejų kiekis didėja. Ypač daug eterinių aliejų susikaupia krapų sėklose. 
Jauni krapai kaip prieskonis vartojami mėsos, žuvies ir daržovių patiekalams. Bręstant sėkloms, jie nepakeičiami raugiant ir marinuojant įvairias daržoves. Krapų eterinis aliejus vartojamas konditerijos, konservų, parfumerijos pramonėje. Seniai pripažintos vaistinės sėklų savybės. Krapai ramina nervų sistemą, gerina širdies ir plaučių veiklą, normalizuoja kraujospūdį. Krapus galima džiovinti, šaldyti, sūdyti.

Maistiniu požiūriu vertingiausia šviežia krapų žolė. Joje gausu askorbo rūgšties, karotino, B grupės vitaminų. Džiovinami, šaldomi krapai netenka dalies vitaminų ir aromatingumo dėl sumažėjusio eterinių aliejų kiekio. Tačiau mėgstantiems krapų aromatą, geriau krapus šaldyti. Tuomet jais galima paskaninti ir virtus patiekalus, ir šviežias salotas. Džiovinti krapai mažiau kvapnūs, pakinta ir pati aromato sudėtis, ypač jei džiovinama aukštoje temperatūroje.

Komentarai

Į viršų Į viršų