Melisa
Melisa mėgsta saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą ir lengvą, bet trašią, pakankamai drėgną, purią dirvą. Šaltą ir besniegę žiemą iššąla, ypač jeigu kerai seni. Žiemai verčiau pridengti eglišakėmis arba mulčiuoti durpėmis.
Lietuvoje melisos prabunda balandžio mėn., pražysta antraisiais augimo metais ir žydi nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio. Augalas daugiametis, bet geriausiai auga ir dera 3-4 metai, paskui verčiau pakeisti naujais augalais.
Antžeminė dalis prieskoniams arba arbatoms pjaunama prieš pat žydėjimą, giedrią dieną, kai nukrinta rasa. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, plonu sluoksniu. Gerai išdžiovinta žaliava laikoma sandariuose induose.
Lapuose ir žieduose randama 0,2-0,3 % eterinio aliejaus, kuriame daugiausiai citralio. Jis augalui suteikia malonų, gaivinantį kvapą, kuris kvepia panašiai kaip citrinos. Vaistinėje melisoje yra apie 150 mg proc. askorbino rūgšties, 4-5 proc. rauginių medžiagų, gleivių, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, saponinų, kumarino, flavonoidų.
Liaudies medicinoje melisa vartojama kaip raminantis, skausmą mažinantis vaistas. Galima skalauti burną, kai skauda dantis arba dantenas. Melisos arbata skatina prakaitavimą, gerina medžiagų apykaitą. Žolės nuoviras geriamas, kai svaigsta galva, skauda skrandį, kamuoja stresai ir nemiga.
Šviežiais ir džiovintais melisos lapais ir ūgliais skaninamos salotos, sriubos, mėsos, žuvies patiekalai, gaivinantieji gėrimai, arbatos marinatai, aromatizuojami likeriai ir vynai. Vaistinė melisa ypač populiari Europos ir Arabų šalių virtuvėse. Šių šalių gurmanai ja aromatizuoja laukinių paukščių, jautienos, kiaulienos bei avienos patiekalus.