Putinas

1901-12-13 / Vilija Ivanovienė

Putinas pas mus toks dažnas, aprašytas ir apdainuotas, kad vargu ar atsirastų bent vienas žmogus, kuris jo nematęs. Drėgnuose tankiuose miškeliuose, paupiuose ar laukymėse rudeniop sušvinta skaisčiai raudonos uogos. Tai metas, kai putinai nusimeta savo kuklų žalią rūbą - po pirmų šalnų lapai gražiai pagelsta arba nurausta. Jeigu neužkliuvo baltų žiedų kamuoliai pavasarį, tai rudenį putiną tikrai atpažinsite. O jeigu miško margumyne jo nerasite, palaukite dar keletą dienelių. Lapai nukris, o raudonos uogos liks šakose iki viduržiemio. Po šalnų uogos nekarčios, skanios - nubraukite saujelę kitą vitaminų atsargoms. Putinai nereiklūs, tinka sodinti pavieniui ir grupėmis, gerai jaučiasi mieste. Mėgsta saulę ir drėgną žemę.
Iš žiedų, žievės ir vaisių mūsų mamos ir močiutės virdavo vitaminingas arbatas, iš vaisių virė uogienes, jais gardino mėsos patiekalus, gamino girą ir kitus gėrimus, spaudė sultis. Sultimis ne tik gardino kitus gėrimus ir marinatus, bet ir raudonai dažė patiekalus, o kompresais gydė odos ligas. Farmacijoje ir kosmetikos pramonėje ypač vertinamas putinų glikozidas viburninas. Putinai laisvina vidurius, varo šlapimą ir skaitina prakaitavimą, gerina virškinimą ir stiprina organizmą.

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found