Kalninė pušis
1901-12-13 / Vilija Ivanovienė
Mūsų želdynuose labiausiai mylima yra kalninė pušis — dažniausiai poros metrų aukščio krūmas arba tankus medelis. Šios pušys labai mėgsta šviesą, atsparios šalčiui, nereiklios dirvai, gali augti akmenuotoje, rūgščioje žemėje. Mielai sodinamos alpinariumuose.
Palyginti dažnai pušis, ypač neseniai persodintas arba auginamas netinkamose sąlygose, puola grybinės ligos bei kenkėjai, o dažniausiai - pušinis skydamaris, kurį reikėtų nupurkšti. Dar viena pušų bėda - blyškūs, įgaunantys gelsvą atspalvį spygliai. Mieste taip atsitinka dėl užteršto oro, kai netoliese judri gatvė arba, dar blogiau - automobilių stovėjimo aikštelė. Bet dažniausiai chlorozė atsiranda dėl netinkamų auginimo sąlygų - sunkios, molingos dirvos, stovinčio vandens. Daugelis pušų, ypač ilgaspyglės ir melsvaspyglės, gerai auga tik laidžioje, rūgštokoje (pH 5,5-6,5) dirvoje, nes kitaip negali įsisavinti geležies. Pirmoji pagalba - parūgštinti dirvą.
Dažnai skudžiamasi, kad pušys neauga. Atkreipkite dėmesį, kad pirmaisiais metais po pasodinimo dauguma augalų auga prastai arba visai neauga (nes pirmiausia turi gerai įsišaknyti). Antra, žemaūgiai augalai visuomet auga lėčiau. Augalus galima palyginti su žmonėmis - per porą dešimtmečių mes pasiekiame savo “normalų aukštį” ir daugiau nebeaugame. Tuo tarpu augalai auga visą savo gyvenimą, ir tą “normalų aukštį” gali pasiekti tik po 50 ar 100 metų. Miniatiūrinės pušelės kasmet paauga tik 1-3 cm.