Sidabrakrūmis
1901-12-13 / Vilija Ivanovienė
Šiuos krūmus verta auginti jau vien todėl, kad žydi net penkis mėnesius. Be to, jie neužima daug vietos, pakankamai atsparūs ligoms, kenkėjams, šalčiui, sausrai ir užterštam orui, nedygliuoti ir nenuodingi, lengvai dauginami ir persodinami. Botanikos soduose, medelynuose, augalų prekybos centruose galima įsigyti įvairių sidabrakrūmių. Visi jie puikiai pas mus auga, tereikia išsirinkti pagal aukštį ir žiedų spalvą. Jie tinka neaukštoms laisvai augančioms gyvatvorėms. Gražiai atrodo alpinariumuose, taip pat prie tamsių spygliuočių. Dera su svogūninėmis gėlėmis - jos žydi pavasarį, o sidabrakrūmiai - vasarą ir rudenį. Neretai sodinami kapinėse vietoje gėlių, ypač tuomet, kai kapai retai laistomi. Iš sidabrakrūmių grupių (po keletą ar keliolika augalų) galima suformuoti didelį spalvingą kilimą (augalai sodinamai kas 1 m).
Žiemos šalčiams šie krūmai atsparūs. Pakantumas sausroms priklauso nuo auginimo sąlygų. Nuolat laistomi ir lepinami augalai, dirvai išdžiūvus, greitai pradeda vysti, o mažiau "mylėti" ir nepripratinti prie nuolat drėgnos dirvos puikiai auga ir nelaistomi - užtenka palieti tik per ilgas sausras.
Svarbiausia sidabrakrūmius tinkamai genėti. Senesnių negenėtų augalų žiedai ir lapai susmulkėja, keras išretėja. Todėl jau 3-4 metais vėlyvą rudenį arba kuo anksčiau pavasarį prie pat žemės nupjaunami seniausi stiebai. Jie stori, dažnai trumpesni už jaunus stiebus, kartais viršūnėje labai tankiai išsišakoję. Jeigu krūmas retas ir išgenėjus iš jo mažai kas lieka, pavasarį patręškite ir palaistykite, kad užaugtų daugiau naujų stiebų.
Sidabrakrūmiai lengvai dauginami vasaros (pusiau sumedėjusiais) auginiais.
Parengta pagal "Rojaus sodai" informaciją