Ežiukas rūke
1901-12-13 / Sergej Kozlov
Jei dar nemokate prietėmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypač jei šlapią rudens dangų pakeisite šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu. Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys, išmoksite nusiteikti filosofiškai – kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio...
Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys.
„Kodėl jis čia? – pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. – Kiškis visada ateina šeštadieniais.“
Papūtė vėjas. Kiškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo stačios.
– Stebėtinos ausys! – burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvuku. – Ir vėjas joms nė motais...
Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.
Ausys dar truputį ūgtelėjo.
Štai susilygino su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo, smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų.
– Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis?
Ausys sukluso.
– Aš klausiu, kur jūsų Kiškis? – pakartojo Meškiukas.
Ausys pasitrynė viena į kitą, kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė – nuo žemės iki dangaus.
– Ko tik nenutinka penktadieniais! – suniurnėjo Meškiukas ir pakilo nuo trinkos.