Žvejyba – ramybės metas

1901-12-13 / Jurgita Statulevičienė

Niekada nagalvojau, kad mano be galo aktyvus vaikinukas, kuriam dabar jau septyneri, pamėgs žvejoti. O žvejojant bus tylus ir susikaupęs kaip niekada .
Štai ir dabar jau laukiame, kada grįš sesė iš stovyklos, – meškerės jau paruoštos ir galėsime lėkti visi pas prosenolį į sodybą.
Pačios gražiausios akimirkos praėjusią vasarą buvo prosenolio ir proanūkio žvejybos metas, kai jie nieko aplink nematydami, tik jausdami vienas kitą ir suprasdami iš pusės žodžio, bandė sugauti pačią, pačią...žuvį . Nuo kranto prisimėgavau stebėdama juos ir fotografuodama, fiksuodama kiekvieną akimirką, kuri tokia trapi, trumpa ir labai žavinga... Gražu matyti, kaip nelieka amžiaus ar kartų skirtumo, o lieka profesionalų kalbos apie patį teisingiausią žuvies gaudymo būdą, kuris "sugriūna" esant blogam orui.
Ir nors iš šios žvejybos pavyko parsivežti tik du ešeriukus, bet ir mano sūnaus, ir senolio akyse švietė toks pasididžiavimas vienas kitu, – atrodė, kad vežamės žuvies tiek, jog galėtume išmaitinti pusę kaimo.
Labai laukiu to savaitgalio, kai vėl trumpam susibėgę proanūkiai, kartu su prosenoliu ir jo išmintimi, galės pasimėgauti vienas kito buvimu ir žvejybos malonumais.
Norėtųsi palinkėti visoms šeimoms pabuvimo kartu akimirkų. O užbaigsiu viena gražia patarle:
,,Jei šeimoje yra senolis, vadinasi, šeimoje yra brangenybė“.

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found