Papūgos
1901-12-13 / Vilija Ivanovienė
Papūgas savo namuose auginame jau senai, tačiau tai būdavo banguotosios papūgėlės. Papūgą Nimfą turime pirmą kartą. Kaimynė, kuri mums ją atidavė, pasakė: „Norėjome prisijaukinti, bet ne taip stipriai...“ Ir tikrai, ji taip nori su visais bendrauti, kad kai šis poreikis ją užvaldo, visa gerkle plyšauja narve, kol kas nors ją išleidžia į laisvę. Ryte, kai norisi miego, tai ne itin malonu... Todėl dar vakare jos narvą uždengiame, kad ryt1 jame būtų tamsu. O atsikėlę papūgą paleidžiame paskraidyti, nes ji ypač mėgsta kartu pusryčiauti, o jei dar pusryčiams būna blynų ar makaronų, tai neblogai užkremta ir ji.
Šiaip Nimfos iš tiesų labai draugiškos ir gana protingos, labai mėgsta mūsų svečius, o kadangi moka sakyti „Labas“, tai dar su jais ir pasisveikina. Taip pat mėgsta tupėti ant peties. Tik bėda ta, kad šios papūgos nedraugiškos kambario augalams. Juos reikia saugoti, nes vienas papūgos krimstelėjimas, ir šakelės ir žiedo kaip nebuvę... Nimfos labai didelės triukšmadarės, nors, sako, kitos būna ir tylesnės. O priežiūros, palyginti su šuniu ar katinu, reikia tikrai nedaug: retkarčiais iškuopti narvelį bei įberti grūdų.