Vandens vėžliukas
1901-12-13 / Lina Šlakaitienė
Vandens vėžliuką įsigijome visai neplanuotai. Vaikščiojom po Kalvarijų turgų
ir rinkomės žuvytes savo akvariumui. Tačiau viename iš turgaus akvariumų
plaukiojo ne žuvytės. Ten aukštyn žemyn nardė išdykėliai mažučiai vandens
vėžliukai. Taigi, kol vienas sūnus rinkosi žuvytes, kitas, kaip
užhipnotizuotas, stebėjo mažuosius šėlūnus.
Atėjus metui keliauti jis pasakė, kad labai norėtų tokio vėžliuko, o ir
pinigėlių tiek susitaupęs turi. Tetrūko tik mūsų leidimo. Aišku, sutikome,
juo labiau, kad ir „išaugtas“ akvariumas namie stovėjo be darbo.
Grįžę vieną pusę akvariumo prikrovėme akmenų, kitoje turėjo būti baseinas. Štai ir puikiausias
terariumas. Vėžliukas buvo linksmas, po truputį augo ir teikė daug džiaugsmo
sūnui. Tačiau po pusmečio staiga nustojo ėsti ir po
savaitės... nustipo.
Vėliau kažkur perskaitėm, kad jei terariume nėra šildytuvo, vėžliukai
suserga ir miršta. Žinojom ir anksčiau, kad šildytuvo reikia, tačiau
negalvojom, kad gali būti tokios pasekmės. Juolab, kad pardavėjas mus
įtikinėjo, jog šildytuvas nėra būtinas, tiesiog vėžliukas nebus toks judrus
ir tiek. Sūnus jau taupė pinigėlius šiam pirkiniui, tačiau nežinojom, kad šildytuvo reikia kuo greičiau, jog tai pirmo būtinumo prekė. Per daug pasitikėjom vėžliukų
pardavėju...
Mūsų šeima dažnai daro spontaniškus sprendimus ir dažniausiai tuo
džiaugiamės. Daug ko gyvenime neturėtumėm arba nebūtumėm padarę, jei būtumėm
mąstę, galvoję, svarstę. Tačiau šis atvejis ne iš tų. Pasielgėm
neatsakingai. Mes neturėjome tikslios informacijos pirkdami gyvūną, labai
nesigilinom ir jį turėdami. Tiesiog pasikliovėm nekompetentingu, o gal
norinčiu greičiau parduoti savo prekę, žmogumi. Ir todėl netekom augintinio.
Liūdna...