Vynuoginė sraigė
1901-12-13 / Inga Kisielienė
Tėvams, kurių vaikučiai be galo trokšta turėti naminį gyvūną, bet niekaip tam neturi sąlygų, rekomenduoju auginti mūsų gyvūną. Tai sraigė. Paprastoji lietuviškoji vynuoginė sraigė. Pirmą kartą sraigė pati atkeliavo pas mus į namus iš močiutės sodo ant špinato lapo „baby sraigės“ pavidalu. Kur dėti tokį mažą padarėlį? Juk ne kažkoks šliužas, o tikra sraigytė su kiautuku. Nutarėm ją auginti. Įdėjom į mažą stiklainuką, šėrėm žalumynais, valėm gausius kakučius ir t.t.
Viskas buvo gerai iki tol, kol mamytė prieš išvažiuodama su šeima ilgesniam laikui į pajūrį nenusprendė pagerinti sraigės raciono gausesniu kiekiu vandens ir braškyte... Stiklainuke prasidėjo rūgimo procesas ir... grįžus sūneliui, teko paaiškinti, jog sraigė pabėgo... Šią vasarą vėl „parsiboginom“ namo mažytę sraigytę
. Šį kartą sąmoningai – kad galėtumėm auginti. Ji sėkmingai auga iki šiol. Ėda nerūgstančias šviežias žalias daržoves. Turi vardą – Liuksė. Sūnus ant stiklainuko užklijavo lapelį su jos vardu. Šaukiama, žinoma, ji neatsiliepia, bet juk vis vien ji mūsų augintinė:) Ir kiek daug sužinojom apie sraiges, nes teko pasiskaitinėti, kodėl sraigė prisiklijuoja prie kokio nors paviršiaus ir užsideda aplink save sausą apsauginį sluoksnį, kada sraigė pašviesėja, kada patamsėja ir t.t. O jūs žinote?