Šunų draugystė

1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė

Neseniai įsigijome Vidurinės Azijos aviganį. Kol kas jis –- tik mažytis mielas šuniukas, bet netrukus taps dideliu, kone 65 cm aukščio šunimi:). Ir išties nors praėjo vos kelios savaitės, kaip jį turime, bet galiu pasakyti, kad šunytis auga ne dienom, o valandom: jau ištįso jo kojos, pats pailgėjo, paaugo uodega. Bet meilumas ir vaikiškas lipšnumas išliko. Dar mėgsta pasikandžioti pieniniais dantukais ir pasivaikyti ne tik vaikus, bet ir labradorą Dorį.

Kai parsivežėme Čadą, iškart pasireiškė jo charakteris –- ėmė loti ant senbuvio labradoro, kuriam jau 5-eri. Šis net susigūžęs pasislėpė po laiptais, žinoma, jis irgi lojo...Na, mūsų labradoras geriečių gerietis:). Taip dėl to džiaugiuosi, nes vaikai gali saugiai su juo žaisti. Jo gerumu įsitikinau ir dabar, kai mažasis aviganis po kelių dienų apsiprato ir susidraugavo su Doriu. Dabar aviganis mielai laksto aplink pririštą labradorą ir visaip su juo žaidžiai: tai draugiškai grybšteli, tai už ausies nutveria, tai į snukį bando įkąsti. O šis tik mielai ginasi ir leidžiasi kandžiojamas. Matau, kaip gerai jiems turėti vienas kitą –- net šunims reikia draugų:).

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found