Suaugęs katinas iš prieglaudos

1901-12-13 / Vilma Razmislevičienė

Kaip kilo mintis iš prieglaudos pasiimti suaugusį katiną? Juk daugelis svajoja apie mažą gyvūnėlį, kurį patys augintų, auklėtų ir pratintų prie savo namų tvarkos. Mus pasirinkti kitaip paskatino veterinarijos gydytoja Birutė iš „Rekso“ gydyklos, rodydama jai atneštą nepaprastai meilų suaugusį benamį murklį, rastą kažkur Pilaitėje prie garažų. Gydytoja apgailestavo, kad globoti mažylį paimtų daugelis, o štai jau gudriam, nors dar jaunam katinui galbūt ne taip paprasta bus rasti šeimininkus. Nors kaip tik su tokiu nuo pat pradžių būtų mažiau vargo. Bet tąkart Trintukas taip ir liko gydykloje…

Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau namuose trūko po kojomis besipinančio padarėlio, mat buvom pripratę prie Kuosos – katytės, kuri vos užaugusi susirgo neišgydoma liga – infekciniu peritonitu – ir, kaip sako „SOS gyvūnų“ prieglaudoje, iškeliavo į Vaivorykštės šalį. Taigi kartą nuvažiavę į „Ozo“ prekybos centrą užsukome į šios prieglaudos įrengtą „Kačiukų pievelę“. Gyvūnėliai įprastai leido vakarą – kas miegojo susiraitęs ant gulto, kas – ant skersinio, vienas garsiai kniaukė, kitas šiek tiek baikščiai apžiūrinėjo žmones anapus narvo. Vienas margis tupėdamas letenėle stumdė kamuoliuką, o paskui įsitaisė arčiau narvo sienelės ir ėmė garsiai murkti. „Žiūrėk, – sakau vyrui, – šitas man pamojavo.“ Taip Pinkis atsidūrė mūsų namuose. 

Kas buvo kitaip negu pasiėmus mažą kačiuką? Ogi tai, kad šis nebijojo žmonių (matyt, jau nemažai jų buvo sutikęs), tad nepuolė slėptis po lova ar spintomis, o leidosi pagaunamas, paglostomas ir tuoj pat susidomėjo savo naujaisiais namais ir sugyventiniais: uostinėdamas ramiai apėjo visą butą, o paskui įsitaisė ant sofos ir stebėjo, kaip vyras dirba kompiuteriu. Tiesa, pirmomis savaitėmis mūsų augintinis ilgėjosi įprastos savo kompanijos - užšokdavo ant spintelės su veidrodžiais ir, matydamas keletą savo atvaizdų, garsiai ir gailiai kniaukdavo...  

Pamažu išryškėjo, kokiomis sąlygomis mūsų katinėlis yra gyvenęs: porą savaičių jam nereikėjo priminti, pavyzdžiui, kad negalima lipti ant stalo (vėliau įsidrąsino ir leisdavo sau užsimiršti), nė vienuose namuose, į kuriuos jį vežėmės, jis nepaliko balutės ar krūvelės, tad panašu, kad šie įgūdžiai jam jau buvo išugdyti. Pinkis puikiai jautėsi ir lauke (kai kurie namuose užaugę miesto katinai, paleisti lauke, iš pradžių bijo žolės ar sniego; prieglaudoje buvo pažymėta, kad jis rastas prie ežero), ir automobilyje, tad savaitgaliais jį vežamės į kaimą. Kai ten pagyveno ilgesnį laiką, pamatėm, kad jis, kaip tikras katinas, apeina kaimynų kiemus, artimesnes pievas, sumaniai praleidžia keliu važiuojančias mašinas, o vakare grįžta. Tad supratom, kad ir mieste juo galima pasitikėti – pasivaikščios ir nepasiklys. Beje, keletą kartų radom Pinkį pasišiaušusį ir pasislėpusį... būtent po savo automobiliu!

Kuo dar pasižymi mūsų katinas? Pirmiausia – komunikabilumu ir patiklumu: jis pirmas pasitinka svečius, labai mėgsta pasprukti į laiptinę ir tuoj pat reikalauja dėmesio – gulasi ir prašosi glostomas. Galbūt tai reiškia, kad žmonės jo nebuvo nuskriaudę? Privengia tik mažų vaikų, nes žino, kad jų mylavimas gali baigtis bandymu nelengvai panešti ar bent jau patampyti ausis ar uodegą. Šiaip katinas ganėtinai užsispyręs ir nelinkęs keisti savo įpročių (jei jau nutaria, kad laikas pasivaikščioti, reikalauja tol, kol būna išleistas, o po pasivaikščiojimo grįžęs į laiptinę ne laukia prie savo durų, o bėga apžiūrėti, kas nauja kituose aukštuose), bet nežinia, ar jis būtų kitoks, jei jį būtume auklėję nuo mažens; greičiausiai, tiesiog tokia jau jo laisva prigimtis. Na, o be viso kito, Pinkis labai pasižymi tuo, kuo ir visi priglausti gyvūnai – prieraišumu. Ne vienas iš gatvės, prieglaudos ar nedraugiškų žmonių paimto katino šeimininkas pasakys, kad šie murkliai jiems ypač ištikimi.

 

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found